Nesvarbu, ar tiki paranormaliais reiškiniais, ar ne, miražus gali pamatyti visi. Nereikia būti dykumoje, kartais važiuojant keliu tolumoje matosi telkšančios balos, o privažiavus arčiau, paaiškėja, kad nieko panašaus ten nėra. Fata morgana – tai sudėtingas optinis reiškinys, susidedantis iš kelių miražų. Daugelis yra girdėję apie miražus, galbūt net susidūrę. Įdomu tai, kad iki šiol žinomi fizikos dėsniai negali paaiškinti visų miražų susidarymo aspektų. Pavyzdžiui, to, kad miražai gali atspindėti įvykius, vykstančius ne tik erdvėje, bet ir laike.
Ilgą laiką žmonės tikėjo, kad atlikus tam tikrus magiškus ritualus, danguje gali atsirasti skraidantis senovinis miestas. Manoma, kad šios senos legendos įkvėpė anglų rašytoją J. Swiftą aprašyti plaukiojantį Laputos miestą „Guliverio kelionėse“.
Sutikti praeities šešėlius, išgirsti senovės aidą – nėra neįprasta. Tie garsai, „pomirtinio“ gyvenimo reginiai dažnai stebina ir sutrikdo. Dažniausiai regimi neaiškūs žmonių siluetai, pastatai bei ne šio pasaulio objektai. Kartais važiuojant senu kaimo keliu galima išgirsti žmonių juoką, šunų lojimą, kibirų skambėjimą. Tai garsai būdingi kaimui, bet jie gali būti girdimi net ten, kur aplinkui nėra nė vieno pastato ir praeivio. Sakoma, kad tokie garsai ir vaizdiniai atsiranda ten, kur įvyko didelė nelaimė, pavyzdžiui, karas, epidemija ar gaisras, ir pasiglemžė visų kaimo žmonių gyvybes. Galbūt dabar čia nieko nėra, bet kažkada virė gyvenimas, iš kurio liko tik mistiškas aidas.
Nuo XVIII amžiaus pabaigos tarp jūreivių buvo populiari tokia legenda. Kartą laivas turėjo praplaukti pačią pavojingiausią Atlanto ir Indijos vandenynų sandūroje Gerosios Vilties kyšulio sąsmauką. Kapitonas keikėsi net apsiputojęs, bet prisiekė, kad laivas praplauks, kad ir kas nutiktų. Laivas nugrimzdo į dugną ir pranyko amžiams. Tačiau laivas vaiduoklis vis dar plaukioja pietinėje Afrikos dalyje, nes atkaklus ir užsispyręs kapitonas žūtbūt pasiryžęs pasiekti tikslą. Ši legenda nuvilnijo per visą pasaulį, buvo ne kartą keista, koreguota, pritaikyta kitoms pasaulio vietoms. Taip žmonės bandė paaiškinti paslaptingą ir keistą miražų fenomeną. Nesuskaičiuojama daugybė laivų įgulų, net Anglijos karalius Jurgis V, po to pasakojo matę laivą vaiduoklį, vėliau pramintą skrajojančiu olandu.
1930 metais Pietvakarių Anglijoje, Viltšyro grafystėje britė Edna Hedges ėjo aplankyti draugės, bet staiga kilo stipri audra ir ji buvo priversta ieškoti vietos saugiai pasislėpti. Netoliese ji pamatė apleistą namą su šiaudiniu stogu. Moterį į vidų įsileido keistas, tylus ir plačiai besišypsantis vyras. įėjus į vidų Edną labiausiai nustebino ten vyravusi spengianti tyla, nors lauke audra šėlo, laužydama medžius. Audrai nurimus, ji sėdo ant dviračio ir toliau važiavo pas draugę. Jai papasakojo, kas nutiko. E. Hedges net šiurpuliukai per nugarą perbėgo, kai draugė pasakė, kad tuose namuose žmonės gyveno prieš 50 metų. Grįžtant namo pro tą pačią vietą Edna iš tiesų rado tik griuvėsius ir apleistą sodą…
Antrojoje XX amžiaus pusėje Devono grafystėje Anglijoje tokios gamtos išdaigos dažnai nutikdavo tankiuose miškuose. Vietiniai ir atvykėliai neretai tarp medžių išvysdavo stūksančią dailią trobelę, rūkstantį kaminą ir lauke džiūstančius skalbinius. Kitą dieną atvykę ten pat jie rasdavo tik seniai nugriuvusio pastato pamatus.
Artimas airių poeto W. B. Yeatso draugas George Russelas taip pat regėjo panašų miražą, tik vietoj seno namo buvo koplyčia. Jis pasakojo, kad staiga bažnyčia tapo tokia, kokia kadaise buvo, kai joje dar vyko pamaldos. G. Russelas net sudalyvavo mišiose, o paskui viskas vėl pradingo.
1960 metais žymus Haičio biologas ir rašytojas I. T. Sandersonas, kalbant jo paties žodžiais, „vaikščiojo po Viduramžių prancūzų miestų gatves“. Vyro automobilis užstrigo pelkėje, tad jo žmona su tarnaite išlipo ir nuėjo ieškoti pagalbos ant plokščiakalnio. Likęs vienas I. T. Sandersonas Mėnulio šviesoje pamatė iš kažkur atsiradusius senovinius trijų aukštų namus abejose kelio pusėse. Kai žmona grįžo, viskas jau buvo dingę be pėdsakų.
Miražas – tai optinė iliuzija, kurią kartais galima pamatyti karštomis dienomis. Kai oras prie žemės paviršiaus stipriai įkaista dėl sąlyčio su karšta žeme, jis tampa ne toks tankus. Oras prie įkaitusio paviršiaus tampa karštesnis negu oras viršuje ir sukelia šviesos spindulių lūžius. Nuo spindulių lūžio priklauso oro tankumas ir temperatūra. Vizualiai vaizdas tarp objektų ir horizonto tampa iškraipytas. Dangaus lopinėlis, kurį atspindi įkaitęs oras, sukuria iliuziją, kad tai vandens telkinys, kurio realiai nėra.
