Mįslingas «Dalstojaus» sprogimas Tolimuosiuose Rytuose

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Tolimųjų Rytų transporto laivyno laivuose įvyko serija mįslingų sprogimų. 1946 m. liepos 24 d. Machodką supurtė galingas sprogimas - susprogo Astafjevo kyšulyje esančio uosto prieplaukoje stovintis garlaivis "Dalstrojus", kuris ruošėsi į Kolymą išplukdyti sprogstamųjų medžiagų krovinį.

Sprogimas buvo toks galingas, jog laivas buvo tiesiog suplėšytas į gabalus, krante esantys uosto statiniai buvo sugriauti. Kai Primorės krašto partijos komiteto pirmajam sekretoriui Pegovui pranešė apie šį įvykį, jis pasakė:

- Aš ateistas, tačiau galiu persižegnoti - Dievas mato, kad mes buvome teisūs... Netrukus sužinosime, dėl ko jie buvo teisūs...

Dar praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Pegovas, ką tik tapęs Primorės krašto partijos komiteto pirmuoju. sekretoriumi, ir naujai paskirtas Ramiojo vandenyno laivyno vadas, busimasis SSRS karinio jūrų laivyno liaudies komisaras Kuznecovas atkakliai įtikinėjo Maskvą, jog būtina iš Vladivostoko išgabenti sprogius krovinius. Praktiškai niekur nebuvo skelbta, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą sprogmenys buvo gabenami per Vladivostoko jūrų prekybos uostą.

Į įvykio vietą iš Maskvos skubiai atvyko SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojai Riasnojus ir   Mamulovas, ant kojų buvo sukelti visi Primorės krašto organai. Tačiau praėjus dviems savaitėms ten pat, Nachodkoje, tiesiog aukšto rango vadovybės akyse įvyko negirdėtas nutikimas - Ratlankio įdubos rajone nugriaudėjo sprogimas - dar galingesnis.

Susprogo sandėliai, kuriuose buvo saugoma ne mažiau 6 tūkstančių tonų
sprogmenų. Laimei, sandėliai buvo įrengti už kalvos, todėl miestas praktiškai nenukentėjo. Pasidarė aišku, jog pirminė iškelta ir vystoma versija apie aplaidumą yra neteisinga. Iš Maskvos buvo išsiųsta speciali tyrėjų brigada, kuri kartu su vietiniais teisėsaugos atstovais tiesiog iš šniukštinėjo kiekvieną miesto kampelį, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Aptikti įtariamų diversantų pėdsakų nepavyko. SSRS Vidaus reikalų ministrui Kruglovui neliko nieko kito, tik pripažinti savo bejėgiškumą.

1946 m. rugpjūčio 14 d. jis perdavė ataskaitą Stalinui ir Berijai: „Į Nachodkos uostą komandiruoti SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojai Riasnojus ir Mamulovas nustatė, jog pagrindinė sprogimo ir gaisro Nachodkos įlankoje priežastis yra nusikalstamas kai kurių Dalstrojaus Primorės krašto valdybos darbuotojų aplaidumas, priimant sprogmenis iš geležinkelio vagonų, juos saugant ir pakraunant į garlaivius... Nachodkos įlankos uosto statiniai ir sandėliai dėl 1945-46 metais įvykdyto Dalstrojaus perėjimo nuo importo, kuris vyko ir Amerikos tiesiai į Nagajevą, prie vietinių krovinių nebuvo deramai paruošti šių krovinių priėmimui ir tranzitui...

 Nachodkos įlankos esančios Dalstrojaus bazės vadovybė neužtikrino tinkamo krovinių saugojimo ir padarė keletą grubių sprogstamų medžiagų saugojimo tvarkos pažeidimų: geležinkeliu atgabenti sprogmenys buvo sandėliuose aukštokomis rietuvėmis ir labai arti kitų krovinių, taip pat ir degių, nesilaikant būtinų priešgaisrinės saugos taisyklių.

Sprogmenis krovė dažniausiai įkalinti asmenys, kurie šiam darbui iš anksto nebuvo atrinkti ir paruošti. Pakrovimo-iškrovimo darbų metu nebuvo užtikrintas tinkamas kalinių priežiūros režimas.

Taip pat buvo pažeistas 1945 m. spalio 29 d. SSRS Liaudies komisarų Tarybos nurodymas, kuriuo ministerijai buvo liepta visus krovinius Dalstrojui gabenti tik tvirtoje taroje, kuri gali būti panaudota ne kartą ir atlaikyti ne vieną transportavimą jūromis. Žemės ūkio mašinų gamybos ministerijos gamyklos sprogstamąsias medžiagas dažniausiai krovė į nekokybišką ir blogą tarą (dažniausiai tai buvo popieriniai maišai). Pakrovimo ir transportavimo metu tara sugesdavo, todėl į Nachodkos įlanką sprogstamosios medžiagos buvo atgabenamos pažeistoje taroje, įvairių rūšių sprogstamosios medžiagos susimaišydavo. ..“

Savaime suprantama, buvo įvardinti pagrindiniai nusikalstamo aplaidumo organizuojant sprogstamųjų medžiagų saugojimą ir pakrovimą kaltininkai. Tyrėjų nuomone, tai buvo Dalstrojaus Primorės krašto valdybos viršininkas Korablinas, jo pavaduotojas Safronovas, politinio skyriaus viršininkas Troškinas, lagerio viršininkas Ostrovskis, sandėlio viršininkas Dicikas, jo pavaduotojas Afanasjevas ir sprogmenų technikas Cevskis. Visi jie buvo areštuoti.

„Be to, - nurodė ministras, - buvo areštuoti 9 žmonės, įtariami kenkėjiškais veiksmais..." Iki šiol nežinomas bylos dalyvių likimas, net nežinoma ar iš viso vyko teismas...

Netrukus paslaptingieji diversantai vėl priminė apie save. 1947 m. gruodžio 19 d. Nagajevo įlankoje vienas po kito įvyko sprogimai garlaiviuose "Generolas Vatutinas" ir "Vyborgas" - tie patys, kuriuos Tolimųjų Rytų laivyno vadovybė paskyrė vietoje žuvusio "Dalstrojaus" ir kuriuos, kaip buvo teigiama, buvo numatytos visos saugumo priemonės.

 Laivuose "Generolas Vautinas" ir "Vyborgas" sprogimo metu buvo didelis kiekis sprogstamųjų medžiagų. Sprogimo metu žuvo visas "Generolo Vatutino" ekimažas kartu su kapitonu Kunickiu. Aukų taip pat buvo ir "Vyborge" bei tarp uosto darbuotojų ir kalinių. Visas Nagajevo uostas buvo sugriautas iki pamatų.

Kruopštus tyrimas vėl nedavė jokių rezultatų. Aplinkui pašnibždomis buvo kalbama, kad diversijas organizavo ir įvykdė kaliniai. Tik neaišku, kurie tai buvo - ar buvę į vokiečių nelaisvę patekę ir iš Vokietijos sugrąžinti bei į Tolimuosius Rytus išsiųsti belaisviai, ar karinės kontržvalgybos areštuoti kariai.

Primorės krašto žurnalistas Michailas Izbenko, kuris plaukiojo „Generolu Vatutinu“ ir kuris iš laivo išėjo, likus vos savaitei iki katastrofos, pasakojo, kad Chruščiovo atšilimo metais 6-o dešimtmečio pabaigoje jam teko susitikti vieną žmogų iš Kolymos, kuris gyrėsi, kad sprogimai - tai kalinių, taip nusprendusių įteikti „dovaną“ čekistams jų profesinės šventės proga (gruodžio 20), darbas.

Sunku įvertinti šio teiginio teisingumą. Bent jau žurnalisto parašytoje dokumentinėje apybraižoje, skirtoje Nagajevo katastrofai ir išleistoje jau po SSRS žlugimo, apie šią versiją neužsimenama. Atkakliai versiją apie nepatenkintųjų sovietų valdžia kerštą gynė ir žinomas Tolimųjų Rytų jūrininkas Pavelas Kujancevas, kuris plaukiojo „Dalstrojumi“ ir užėmė vyresniojo kapitono padėjėjo postą ir tik per stebuklą nežuvo sprogimo metu.

Tačiau yra labai įdomi viena aplinkybė. Nei Kujancevas, nei Izbenko, nei kiti žmonės, gana gerai susipažinę su šia istorija, SSRS laikais stengėsi nesiafišuoti - iš viršaus buvo duotas nurodymas „apsimesti, kad nieko neatsitiko". Ir tik praėjus beveik pusei amžiaus po šių įvykių spaudoje pasirodė pirmieji pranešimai...
Iki šiol spaudoje yra svarstoma: kiek žmonių žuvo „Dalstrojaus" sprogimo metu? Praktiškai visuose šaltiniuose pateikiamas standartinis skaičius -„keli šimtai žmonių". Taip mano ne tik bevardžiai interneto komentatoriai, bet ir gerai su medžiaga susipažinę tyrėjai, kurie turėjo galimybę dirbti su slaptais archyvais.

Pavyzdžiui, buvęs Primorės krašto KGB valdybos viršininko pavaduotojas Kleckinas, kuris neseniai publikuotuose savo atsiminimuose teigia: „...šimtai kalinių ir sargyba, stovėję netoli laivo, pavirto kruvinu faršu..."

Galima pacituoti dar vieną dokumentą iš neseniai išslaptintų SSRS VRM- archyvų. Konkrečiai apie „Dalstrojaus" sprogimą VRM ministras Kruglovas Stalinui pranešė: „Per Nachodkos įlankoje vykusį gaisrą ir sprogimą buvo sunaikintas garlaivis „Dalstrojus" ir visi jame buvę kroviniai: sprogstamosios medžiagos - 917 tonų, cukrus - 113 tonų, įvairios maisto prekės - 125 tonos, grūdai - 600 tonų, metalai - 392 tonos, iš viso už 9 milijonus rublių. Sudegusiuose Dalstrojaus sandėliuose sunaikinta įvairių pramoninių ir maisto prekių už 15 milijonų rublių ir sprogstamųjų medžiagų už 25 milijonus rublių.

Sprogimo „Dalstrojaus" garlaivyje metu žuvo ir dėl žaizdų mirė 105 žmonės, iš kurių buvo: kariškiai - 22, civiliai asmenys - 34, kaliniai - 49. Sužeisti ir hospitalizuoti 196 žmonės: kariškiai - 55, civiliai asmenys - 78, kaliniai - 63"

Iš Vanino iki Magadano arčiau. Didžiausio pokario meto diversinio akto SSRS teritorijoje paslaptis taip ir liko neatskleista. Tačiau šios katastrofos turėjo toli siekiančias įvairaus pobūdžio pasekmes - pradedant ūkinėmis ir baigiant politinėmis. Iš karto po sprogimo „Dalstrojuje" Primorės krašto partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Pegovo siūlymu, kurį palaikė SSRS Jūrų laivynų ministerija, Maskva išleido potvarkį, pagal kurį Tolimųjų Rytų uostas su visa struktūrą buvo perkeltas į Vaniną, o pastarojo uosto, kuris priklausė SSRS jūrų transporto ministerijai, funkcijos buvo perduotos Nachodkos uostui.

Si neįprasta rokiruotė be visa kito leido palengvinti miestui taikomą režimo lygį (dabar kaliniai į Kolymą buvo siunčiami tik iš Vanino) ir ateityje padaryti Nachodką atviru uostu - vieninteliu Tolimuosiuose Rytuose 7-ame ir 8-ame dešimtmečiuose.

Šie įvykiai turėjo pasekmių ir kadrams. Įdomu tai, kad sprogimai Nachodkoje ir Nagajevo įlankoje sutapo su komunistų partijos Centro komiteto komisijos darbu Kolymoje. Ši komisija „kasėsi“ po Kolymos krašto NKVD viršininku genero-lu-leitenantu Nikišovu, dėl kurio Maskva gavo daugybę skundų.

Iš vienos pusės, tai buvo energingas, veiklus organizatorius, kuris sunkiais karo metais sugebėjo organizuoti aukso, alavo, volframo, kobalto ir kitų naudingųjų iškasenų gavybą. Būtent Kolymoje išgautas auksas tapo garantija Amerikai vykdyti tiekimus į SSRS pagal lendlizo sutartį. Tačiau tuo pačiu metu Nikišovo darbo stilius, elgesys buityje, žmonos elgsena, kurią Nikišovas paskyrė Magadano lagerio viršininke, sukūrė nepakantumo atmosferą D aistroj aus valdybos kolektyve.

Tačiau „pastumti“ Kolymos valdovą buvo nelengva - jį labai globojo pats Berija. Tačiau po sprogimo Nagajevo įlankoje netgi pats visagalis Berija niekuo nebegalėjo padėti. Iš pradžių buvo suimta Nikišovo žmona, o netrukus ir jis pats.

Štai ką apie tai rašo SSRS KGB viršininkas Vladimiras Kleckinas. Jis gimė 1935 m. sausio 24 d. Irkutske. (Išsilavinimas: Tolimųjų Rytų valstybinis universitetas, specialybė -istorija ir socialiniai mokslai (1964 m.). 1972-ais metais baigė Aukštąją KGB vadovybės mokyklą prie SSRS Ministrų tarybos. Dirbo Primorės krašto KGB valdybos skyriaus viršininko pavaduotoju, skyriaus viršininku, valdybos viršininko pavaduotoju. 1983-1990 metais dirbo Amūro srities KGB valdybos viršininku.)

„Saulėtą 1946 m. liepos 24 dieną Astafjevo kyšulyje prie uosto prieplaukos stovėjo garlaivis „Dalstrojus“. Į jį buvo kraunamos sprogstamosios medžiagos. Visas šis pavojingas krovinys buvo skirtas Magadano aukso kasykloms. Staiga kažkas suriko: „Gaisras pirmajame triume!“. „Dalstrojaus“ kapitonas Bankovičius iš karto įsakė užpilti vandeniu priekinį triumą ir pradėti gesinti gaisrą. Liepsnoms buvo ankšta triume, jos, keldamos didelį triukšmą, pakilo aukštai į dangų. Bankovičius liepė visiems palikti laivą ir, kaip yra priimta, iš jo išlipo paskutinis. Skubėti nebuvo prasmės: kai ugnis pasieks 400 tonų trotilo (o tai prilygsta mažai atominei bombai), sprogimas ne tik sugriaus uostą, bet ir aplinkui sunaikins viską, kas gyva...

Kapitono Bankovičiaus kūnas buvo aptiktas kitą dieną po sijų krūva, po pakaušis buvo pramuštas skeveldra. Kelių jūreivių nepavyko aptikti jokių liekanų, o šimtai kalinių ir sargybiniai, būriavęsi netoliese garlaivio, pavirto kruvinu faršu. Atskirai stovėjęs uosto viršininko namas buvo sugriautas iki pamatų.

Po kelių dienų kalvose už Ratlankio įdubos buvo susprogdinti Dalstrojaus sandėliai su specialiomis medžiagomis, t .y. didelės sprogmenų atsargos, skirtos Kolymai. Sprogimo banga nubloškė gatvėje esančius žmones, išdužo namų stiklai. Iš karto po sprogimo „Dalstrojuje“ viename laive, kuris taip pat išplaukė iš Nachodkos, buvo aptiktas sprogstamasis įtaisas, kuris turėjo suveikti kelyje.

Prasidėjo tyrimas. Atsitiktinai Dalstrojaus valdybos tualete vienas operatyvinis darbuotojas aptiko faneros gabalą su užrašu „Netrukus Dalstrojus turi sugriūti“. NKVD kabinetuose pradėtas vartoti žodis „diversija". Po tragedijos Nachodkoje Tolimųjų Rytų laivybos vadovybė nusprendė, jog pavojingi kroviniai bus gabenami garlaiviais „Generolas Vatutinas" ir „Vyborgas".

1947 m. gruodžio 19 d. „Generolas Vatutinas“ buvo susprogdintas pakrovimo metu. Vos po kelių minučių galingas sprogimas sukrėtė netoliese stovintį „Vyborgą". Nagajevo uosto nebeliko. Iš uosto valdybos pastato nebeliko netgi griuvėsių. Žuvo beveik visas „Generolo Vatutino“ ekipažas (apie pusšimtis žmonių), „Vyborge" - kapitonas ir dvylika jūreivių. Archyviniuose dokumentuose nėra duomenų kiek katastrofos metu žuvo kalinių. Kruvini, sudraskytais rūbais žmonės šliaužė sniegu per 40-ies laipsnių šaltį, ir niekas jiems negalėjo padėti.

Archyviniuose dokumentuose atsiliepimų apie šią tragediją yra labai mažai. Greičiausiai, tyrėjai padarė išvadą, kad visi šie sprogimai iš tiesų buvo gerai apgalvota diversija. Tai patvirtina žurnalistas Michailas Izbenko, kuris plaukiojo garlaiviu „Generolas Vatutinas“ ir jį paliko vos savaitė iki tragedijos. Žurnalistas rašė: „Po sprogimo Nagajeve kaliniai Vanino uoste jūreiviams gyrėsi, atseit, su „Generolu Vatutinu" Kolymos čekistams įteikė dovanėlę gruodžio 20-osios proga. „Mes norėjome visą Kolymą susprogdinti “ - jie kalbėjo".

Versija apie apgalvotas diversijas turi teisę egzistuoti. Nereikia užmiršti, kad tai buvo 1946-1947 metai. Tais metais buvo pradėti į lagerius siųsti buvę karo belaisviai, kurie 1945-ais metais buvo patikrinti."