Nepaprasti atvejai, kai poltergeistą stebėjo mokslininkai

Ko gero, pirmasis mokslininkas kuriam teko savo akimis pamatyti poltergeistą, buvo anglų rašytojas, bažnyčios veikėjas ir filosofas Džozefas Glenvilis (1636-1680). Jį labai domino neįprasti reiškiniai - vaiduokliai, neramūs namai ir tai, ką mes šiandien vadiname poltergeistu.

Kai 1662-ųjų metų gegužės mėnesį Anglijoje, Tedvorto mieste, taikos teisėjo Džono Mompesono name ėmė dėtis keisti įvykiai, apie kuriuos netrukus tapo žinoma visoje Anglijoje ir kurie atkreipė netgi paties karaliaus dėmesį, filosofas išvyko į nepaaiškinamų įvykių, kurių „kaltininkėmis" buvo dvi jaunesniosios teisėjo dukros, vietą.

Švokščiantis nematomasis

Glenvilis į „blogą" namą atvyko 1663-ųjų metų sausio pabaigoje - vasario pradžioje. Štai kaip jis aprašė tai, ką matė:

„Kai aš buvau name, tai prasidėdavo, kai vaikai atsiguldavo miegoti. Lipdamas laiptais aukštyn aš girdėjau kažkokį keistą krebždesį, o kai įėjome į kambarį, pastebėjau, kad tai buvo kažkur už ritinio, dedamo į vaikų lovą po pagalvėmis.

Krebždėjimas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad kažkas braižo ilgais nagais. Lovoje gulėjo dvi mažos ramios mergaitės, maždaug septynerių ir vienuolikos metų amžiaus. Aš mačiau jų
rankas, kurios gulėjo virš antklodės, todėl jos niekaip negalėjo sukelti garsų, kurie buvo girdimi už jų galvų.

Man buvo pasakyta, kad „kažkas" gali pamėgdžioti bet kokius garsus, tai aš, įdomumo dėlei, nusprendžiau perbraukti nagais per paklodę - penkis, septynis, dešimt kartų iš eilės. Ir visa tai buvo atkartota lygiai tokia pačia tvarka, kaip aš braukiau.

Apžiūrėjau kambarį po lova ir už jos, pakilnojau antklodes ir paklodes, apčiupinėjau ritinėlį, pastuksenau į sieną už lovos, žodžiu, padariau viską, jog įsitikinčiau, kad tai nebuvo kokia apgavystė ar natūrali priežastis: tą patį atliko ir mano kolega, tačiau mes abu nieko neaptikome.

Po krebždesio, kuris truko pusę valandos ar kiek ilgiau, tai perėjo į lovos vidurį, po vaikais - pasigirdo labai garsus švokštimas, tarsi koks šuo dustų. Uždėjau ranką toje vietoje ir pajutau, tarsi lova toje vietoje kyla prie mano rankos, lyg ją kažkas stumtų iš vidaus.

Švokštimas buvo toks stiprus, kad buvo galima jausti, kaip nuo jo virpa langai. Tuo metu, kai buvo girdėti švokštimas, drobiniame maiše, kabėjusiame prie kitos lovos, atsitiktinai pastebėjau, tarsi kažkas jame juda. Manydamas, kad tai gali būti žiurkė ar pelė, viena ranka sugriebiau maišą už viršutinio galo, o kita ranka jį apčiupinėjau nuo viršaus iki apačios, tačiau nieko taip ir neradau.

Netoliese niekas nestovėjo, todėl maišo judinti kažkas kitas negalėjo judinti. Jeigu kažkas ir būtų galėjęs judinti maišą, tai tikrai negalėtų atlikti tokių judesių, kurie, atrodo, vyko viduje, tarsi nuo kažkokio gyvūno judėjimo“.

Apsvarstęs tai, ką pamatė, Glenvilis padarė išvadas: „Aš įsitikinau ir dabar esu įsitikinęs, kad visi šie garsai - kažkokio demono ar dvasios darbas. Tai buvo kažkas neįprasto, kažkas tokio, ką mes vadiname antgamtišku".

Jis iškeliavo namo, o po to apgailestavo, kad jo arklys pakeliui namo susirgo ir po kelių dienų krito...

Besibeldžianti dvasia

Praėjo daugiau nei 200 metų, kol kitam žinomam mokslininkui pavyko savo akimis pamatyti poltergeisto veikimą. Tai buvo britų fizikas, optikos ir elektrotechnikos specialistas, taip pat žinomas kaip paranormalių reiškinių, susijusių su spiritizmu, tyrinėtojas seras Viljamas Baretas.

1877-ais metais jis pats tyrė poltergeisto suaktyvėjimą Derigonelo kaimelyje, name, kuriame gyveno našlys su keturiomis jaunomis dukromis ir sūnumi. Pasirodo, triukšminga dvasia prisirišo prie dvylikametės Megės.

Profesorius Baretas į namą atvyko dienos metu kartu su savo kolega, kaip kažkada padarė ir Glenvilis, tačiau keisti visiems ramybės nedavę beldimai pasigirdo tik vakare. Baretas paprašė pagalbininko pažiūrėti lauke - gal kas taip išdykauja? Tačiau šalia namo nieko nebuvo. Tuomet mokslininkas, lydimas našlio ir jo sūnaus, įėjo į mergaičių miegamąjį. Nemiegojo tik Megė. Ji gulėjo lovoje, tačiau jos rankos buvo virš antklodės, o kojos taip pat iš po jos išlindusios.

O beldimas niekaip nesiliovė. Tuomet mokslininkas uždegė lempą. Beldimas nutilo, tačiau netrukus vėl pasigirdo. Jis sklido iš miegamojo sienų ir lubų. Baretas pažymėjo, kad tuo metu kambaryje nė vienas jame buvęs žmogus. Ir staiga ant lovos nukrito akmenukas!

Šį kartą profesoriui netgi pavyko pabendrauti su beldžiančia dvasia. Jis paprašė - tiek balsu, tiek mintyse, pabelsti tam tikrą skaičių kartų. Dvasia mielai ir neklysdama įvykdė visus mokslininko pageidavimus.

Žonglierius buteliais

1900-iais metais žymus italų kriminalistas ir ne mažiau žinomas psichinių reiškinių tyrėjas profesorius Cezare Lombrozo apsilankė jauno prekiautojo vynu namo rūsyje, kuriame, kaip buvo teigiama, buteliai imdavo savaime judėti, dužti, netgi sproginėti.

O pačiame name po kambarius skraidė kėdės ir stalai. Paprastai tai vykdavo, kai namuose būdavo šeimininkas. Prekiautojas tvirtino, kad bet kam įėjus į rūsį, jame pradėdavo dužti buteliai.

Lombrozo nusprendė pats patikrinti šiuos nepaprastus aiškinimus. Jis nusileido į rūsį, uždegė šešias žvakes, pastatė jas ant stalo, stovinčio patalpos viduryje. Buteliai gulėjo eilėmis, vieni už kitų, ant penkių ilgų lentynų. Profesorius žvakių šviesoje įdėmiai apžiūrėjo patalpą, ieškodamas kokių prie butelių pririštų virvučių, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Po to ėmė stebėti.

Praėjus kelioms minutėms nuo antros ir trečios lentynos savaime ėmė iššokti buteliai - du, keturi, o po to dar ir dar - ir ėmė kristi ant grindų. Tačiau krito kažkaip atsargiai, tarsi juos kažkas nešė. Tačiau vis vien šeši buteliai sudužo, o du išliko sveiki. Praėjus ketvirčiui valandos nuo lentynos nukrito ir sudužo dar trys buteliai. Kai Lombrozo ėjo iš rūsio, nukrito dar vienas butelys. Po to, kai profesorius uždarė duris, rūsyje įsivyravo tyla.

Eleonoros demonas

1925-1926-ais metais ne vienas psichinių reiškinių tyrėjas tyrė įvairius poltergeisto pasireiškimo fenomenus, kurie vyko su 13-mete Eleonora Ziugun iš nedidelio Tulpos miestelio Rumunijoje. Viskas prasidėjo po to, kai ji 1925-ųjų metų vasario mėnesį aplankė savo 105-ių metų amžiaus senelę, kurią žmonės vadino ragana.

Pakeliui pas senelę mergaitė šalikelėje pamatė keletą monetų, jas susirinko ir nusipirko saldainių. Senelė, tai sužinojusi, kategoriškai pareiškė: pinigus paliko velnias. Kitą dieną ant mergaitės ėmė kristi akmenukai, jie išdaužė langų stiklus, o nedideli šalia „apsėstosios" esantys daiktai savaime imdavo kilti aukštyn. Mergaitė iš karto buvo išsiųsta namo.

Tačiau keistenybės tęsėsi ir tenai. Tėvai ieškojo pagalbos kur tik galėjo. Apie tai, kas vyksta su Eleonora, parašė laikraščiai, apie šiuos įvykius tapo žinoma visoje Europoje. Taip apie mergaitę sužinojo psichinių reiškinių tyrėjai. Pirmasis, kuris pas ją atvažiavo, buvo Fricas Griunevaldas iš Vokietijos, kuris netrukus pats tapo liudininku to, kad aplink mergaitę ėmė skraidyti įvairūs daiktai.

Jis su mergaite praleido keletą savaičių. Griunevaldas įsitikino, kad ją palikti su tamsiais ir neišsilavinusiais miestelio gyventojais negalima. Tyrinėtojas, mergaitės tėvų džiaugsmui, ją išsivežė į Berlyną, kur norėjo atlikti mokslinius eksperimentus, ir apgyvendino savo namuose. Tačiau netrukus jis netikėtai mirė, ištiktas širdies smūgio.

Jeigu ne rumunų kilmės grafienė Zoja Vasilko-Sereki, gyvenanti Vienoje, Eleonoros padėtis būtų buvusi nepavydėtina. Ji įsidukrino mergaitę, kuri apsigyveno pas grafienę Vienoje, ėmė mokytis kirpėjos amato. Tačiau kartas nuo karto ji nesąmoningai demonstruodavo tipiško paauglių poltergeisto simptomus, kurie pasireikšdavo įvairiomis formomis.

Dažniausiai savaime imdavo judėti daiktai. Kartais jie krisdavo, tarsi savaime atsiradę ore, tačiau jų judėjimo pradžios grafienei nė karto nepavyko pamatyti.

Be to, namuose ėmė atsirasti nežinia kieno užrašyti žodžiai, buvo girdėti nežinia kieno tariamos frazės. Demonas, kuris Eleonoros manymu, visa tai darė, netrukus visą savo dėmesį sutelkė būtent į mergaitę: ją stumdydavo, gnaibydavo, kandžiodavo ir mušdavo, išversdavo iš lovos, tampė už plaukų, badė adatomis, į batus pripildavo vandens.

Visi šie įvykiai vyko 1926-ųjų metų kovo mėnesį, o jų liudininkais buvo vokiečių psichinių reiškinių tyrėjai Šrenkas Notcingas ir Hansas Rozenbachas iš Berlyno.

1926-ųjų metų balandžio pabaigoje į Vieną tirti poltergeisto simptomų, kurie pasireikšdavo Eleonorai, atvyko žinomas anglų psichinių reiškinių tyrėjas Haris Praisas. Jis aprašė tai, ką pavyko pamatyti: „Grafienė ir aš sėdėjome ant kušetės ir stebėjome Eleonorą, kuri žaidė žaisliniu šautuvėliu, šaudančiu stalo teniso kamuoliukais. Netikėtai vienas kamuoliukas suskilo, abi jo pusės nukrito mums prie kojų. Staiga grafienė pašoko, tą patį teko atlikti ir man: vokų atidarymui naudojamas geležinis peilis su rankena, kurio ilgis buvo apie 10 colių, nuskriejo kambaryje kažkur man už nugaros ir nukrito prieš uždarytas duris. Aš akimirksniu atsisukau, tačiau nepastebėjau nieko, dėl ko peilis galėjo palikti savo vietą - už mūsų esantį rašomąjį stalą“.

Praisas taip pat matė, kaip dideliu greičiu oru praskriejo ir nukrito žaislinis Eleonoros šuniukas, lėtai nuo kėdės nuslinko pagalvėlė, kuri, galiausiai, nukrito ant grindų, ir kitokius keistus dalykus. Šalia savaime judančių daiktų nieko nebuvo.

Praisas pats įsitikino, kad liudininkai ir spauda nemeluoja, neklysta ir nė kiek neperdeda. Jis grafienę ir Eleonorą pakvietė į Londoną, kad galėtų atlikti detalesnius tyrimus jo vadovaujamoje Nacionalinėje psichinių tyrimų laboratorijoje. Jie į Londoną atvyko 1926 m. rugsėjo 30 d. Pirmosiomis dienomis laboratorijos darbuotojai ne kartą matė, kaip iš kažkur iš palubės krentantys nedideli daiktai atsitrenkdavo į mergaitę, nesukeldami skausmo.

Ant Eleonoros kūno be jokių priežasčių ėmė atsirasti mėlynės ir subraižymai, kartais tiesiog liudininkų akyse: mergaitė staiga surikdavo iš skausmo, jos veide, ant rankų ar žastų atsirasdavo raudoni įdrėskimai, o kartais netgi įkandimų žymės.

Įkandimai buvo panašūs į jos pačios įkandimus, tačiau jie atsirasdavo tokiose vietose, kur anatomiškai neįmanoma sau įkąsti. Mikroskopu ištirtos „seilės", likusios po įkandimo, skyrėsi nuo Eleonoros seilių mikrofloros. Yra išlikęs Praiso nufilmuotas fragmentas, kuriame užfiksuota, kaip ant mergaitės odos atsiranda žymės nuo nematomų įkandimų ir smūgių.

1927-ųjų metų vasarą poltergeistas Eleonorą paliko ramybėje. Ji grįžo į Rumuniją, kur pragyvenimui užsidirbo, dirbdama kirpėja.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №04 2017