Nepaprasti sutapimai

1664 m. gruodžio 5 d. prie Velso krantų nuskendo laivas. Žuvo visi laivu plaukę žmonės, išskyrus vieną, kuriam pavyko išsigelbėti. Tas laimingasis buvo Hju Viljamsas. Praėjo daugiau nei amžius, 1785 m. gruodžio 5 d. beveik toje pačioje vietoje katastrofą patyrė kitas laivas. Vėl žuvo visi juo plaukę žmonės, išskyrus vieną. Ir tai buvo Hju Viljamsas. Dar po 75 metų, 1860 m. gruodžio 5d. nuskendo žvejų škuna. Išsigelbėti pavyko tik vieną žveją. Tikriausiai aiškų, kad tai buvo Hju Viljamsas!

Mistiškas adresatas

Vyresnieji žurnalo skaitytojai tikrai prisimena rusų rašytojus Ilją Ilfą ir Jevgenijų Petrovą, parašiusius romanus „Aukso veršis" bei „Dvylika kėdžių“. Vienas jų - Jevgenijus Petrovas - turėjo keistą hobį: visą gyvenimą kolekcionavo savo paties siųstų laiškų vokus.

Kaip tai vykdavo? Petrovas išsiųsdavo laišką j kokią nors šalį. Viską, išskyrus valstybės pavadinimą, jis išgalvodavo - miestą, gatvę, namo numerį, adresatą. Toks laiškas po vieno-dviejų mėnesių grįždavo atgal siuntėjui, tačiau jau papuoštas įvairių spalvų antspaudas, iš kurių svarbiausias buvo „Adresatas nerastas".

1939-ais metais Petrovas nusprendė tokiu būdu patrukdyti Naujosios Zelandijos pašto tarnybą. Netrukus buvo išsiųstas laiškas: Merilas Odžinas Veizlis, Raitbičo g. 7, Haidbervilis, Naujoji Zelandija.

Pačiame laiške Petrovas anglų kalba parašė: „Brangusis Merilai! Priimk mano nuoširdžią užuojautą dėl dėdės Pito mirties. Būk tvirtas. Atleisk, kad ilgai neparašiau. Tikiuosi, kad Ingrid viskas tvarkoje. Tavo Jevgenijus". Nuo laiško išsiuntimo praėjo daugiau nei du mėnesiai, tačiau jis siuntėjui nesugrįžo. Nusprendęs, kad laiškas kažkur pasimetė, Petrovas jį pamiršo. Tačiau rugpjūčio mėnesį rašytojas gavo laišką iš Naujosios Zelandijos, tik tai buvo ne jo siųstas laiškas, o atsakymas.

Iš pradžių Petrovas pamanė, kad kažkas nusprendė taip pat pajuokauti ir su juo. Tačiau kai perskaitė siuntėjo adresą, jam tapo visiškai nejuokinga. Ant voko buvo užrašyta: Merilas Odžinas Veizlis, Raitbičo g. 7, Haidbervilis, Naujoji Zelandija. Kad siuntėjas yra tikras, įrodė antspaudas „Naujoji Zelandija, Haidbervilio paštas".

Laiške buvo rašoma: „Brangusis Jevgenijau! Dėkojame už pareikštą užuojautą. Po netikėtos dėdės Pito mirties pusę metų negalėjome atsigauti. Tikiuosi, atleisti, kad taip ilgai neparašiau. Mes su Ingrid dažnai prisimename tas dvi dienas, kai pas mus svečiavaisi“. Petrovas niekada nesilankė Naujojoje Zelandijoje, todėl apstulbo, atsiųstoje nuotraukoje pamatęs tvirto stoto vyrą, kuris buvo apsikabinęs... jį, Petrovą! Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašyta data - 1938 m. spalio 9 d.

Petrovas puikiai atsiminė, kad būtent tuo metu jis gulėjo ligoninėje dėl labai sunkios pneumonijos. Norėdamas daugiau išsiaiškinti, Petrovas tuo pačiu adresu išsiuntė dar vieną laišką. Tačiau atsakymo nebuvo. Nėra nieko keisto, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo metu Petrovas dirbo karo korespondentu. 1942-ais metais lėktuvas, kuriuo jis grįžo iš karo veiksmų zonos, dingo. Greičiausiai lėktuvas buvo numuštas virš priešo teritorijos. Tą dieną, kai rašytojas žuvo, jo adresu Maskvoje atėjo laiškas nuo Merilo Veizlio. Jis pergyveno dėl karo veiksmų ir paties Jevgenijaus gyvybės. Laiške buvo rašoma: „Atsimenu, kad labai išsigandau, kai tu nusprendei išsimaudyti ežere, nes vanduo buvo dar labai šaltas. Tačiau tuomet tu pasakei, kad tau lemta ne nuskęsti, o žūti lėktuvu. Prašau, būk atsargesnis ir stenkis kuo mažiau skraidyti".

Išgelbėtieji ir gelbėtojai

Teksaso gyventojas Alanas Folbis nukentėjo labai sunkiame eismo įvykyje. Vyrui buvo pažeista kojos arterija. Jis galėjo bet kuriuo metu nukraujuoti ir mirti. Vyrą išgelbėjo atsitiktinai netoliese buvęs Alfredas Smitas, kuris nukentėjusiajam užrišo koją ir iškvietė medikus.

Praėjus penkeriems metams Folbis tapo autokatastrofos, įvykusios tame pačiame kelyje, liudininku. Kai jis sustojo, nukentėjusio automobilio vairuotojas jau buvo be sąmonės. Iš pažeistos arterijos plūdo kraujas. Folbis nedelsdamas uždėjo raištį, sustabdė kraujavimą ir iškvietė gelbėjimo tarnybą. Šį kartą nukentėjusiuoju buvo Alfredas Smitas.

Rodžeris Losjeris, ketverių metų berniukas iš Salemo (JAV), 1966-ais metais maudėsi jūroje šalia kranto. Netikėtai berniuką pradėjo traukti tolyn į jūrą. Jis tikrai būtų nuskendęs, jeigu netoliese nebūtų buvusi jauna moteris Elis Bleiz, kuri sugebėjo išgelbėti berniuką. 1980-ais metais tame pačiame paplūdimyje jaunuolis Rodžeris padėjo pasiekti krantą skęstančiam vyrui. Pasirodo, tai buvo jį vaikystėje išgelbėjusios Elis Bleiz vyras.

Labai sunku patikėti, kad tai Detroite iš tiesų nutiko. Vieną dieną Džozefas Figlokas ramiai vaikštinėjo šaligatviu, kai ant jo netikėtai nukrito per langą iškritęs metų amžiaus mažylis. Jie abu praktiškai nenukentėjo. Vėliau paaiškėjo, kad neatidi jauna mama vaiką paliko be priežiūros kambaryje, kuriame buvo neuždarytas langas. Vaikui nepaprastai pasisekė, kad nenukrito ant šaligatvio, o pateko į atsitiktinio praeivio rankas. Tačiau tai dar ne visa istorija. Maždaug po metų nuo aprašyto įvykio Džozefas vėl vaikštinėjo ta pačia vieta, kai vėl ant jo nukrito vaikas. Tai buvo tas pats berniukas, kuris ant jo užkrito prieš metus. Nors berniukas jau buvo ūgtelėjęs ir sunkesnis, šį kartą irgi pavyko išvengti rimtesnių sužalojimų. Argi tai ne stebuklas?!

Dvynių gyvenimo sutapimai

Ne mažiau įdomios istorijos, atsitikusios dvyniams. Ohajaus valstijoje du broliukai dvyniai tapo našlaičiais, kai jiems buvo vos mėnuo amžiaus - jų tėvai žuvo autokatastrofoje. Mažylius įsivaikino dvi skirtingos šeimos, kurios brolius atskyrė visam gyvenimui.

Ir vieni, ir kiti įtėviai nesitardami ir net nežinodami vieni kitų planų berniukus pavadino tuo pačiu vardu - Džeimsu.

Broliai augo, net neįtardami apie kito brolio egzistavimą. Abu baigė universitetus, tapo teisininkais, sukūrė šeimas. Abiejų brolių žmonų vardai buvo Linda. Abejose jaunose šeimose gimė po sūnų, kuriems buvo suteiktas Džeimso Alano vardas. Vėliau abiejų brolių šeimose įvyko skyrybos, jie vedė antrą kartą moteris, kurių abiejų vardai buvo Betė! Abu broliai taip pat augino po šunį, kuriems buvo duotas Tojaus vardas.

2002-ais metais septyniasdešimtmečiai dvyniai žuvo tą pačią dieną tarpusavyje nesusijusiose autokatastrofose tame pačiame kelyje. Policijos pareigūnai tvirtino, kad šiame kelio ruože jau seniai nebuvo avarijų, todėl tą pačią dieną gauti du pranešimai apie mirtinas avarijas jiems buvo tikras šokas. Kai paaiškėjo, kad abi aukos yra broliai dvyniai - tai atrodė kaip neįtikėtinas sutapimas.

Dvyniai Džonas ir Artūras Maufortai su savo šeimomis gyveno 80 mylių atstumu vienas nuo kito. 1975 m. gegužės 22 d. vakare abu broliai pajuto stiprų skausmą širdies plote. Jų šeimos, kurios tuo metu nieko nežinojo, kas vyksta giminaičių šeimoje, vos ne tuo pačiu metu abu brolius nugabeno į skirtingas ligonines, kuriose jie mirė beveik tuo pačiu laiku.

1992-ais metais prancūzų dailininkas Renė Šarbono Ruano miesto merijos užsakymu nutapė paveikslą „Žana d'Ark ant laužo“. Jam pozavo jauna vietinio universiteto studentė Žana Lenua. Kitą dieną po to, kai paveikslas buvo pakabintas merijos salėje, kur su juo galėjo susipažinti visuomenė, universiteto laboratorijoje įvyko chemikalų sprogimas, kuris sukėlė gaisrą. Laboratorijoje tuo metu buvusi Žana nebegalėjo ištrūkti iš patalpos ir žuvo ugnyje.

Ne tik tragedijos

Laimei, sutapimai ne visada būna tragiški. Viename Anglijoje veikiančiame supermarkete jau penkis metus vyksta kažkas nepaaiškinamo. Buvo pastebėta, jeigu į kasą Nr. 15 atsisėda kasininkė, po kelių savaičių ji tampa nėščia. Ir tai su kasoje dirbusiomis moterimis vyko daugybę kartų. Rezultatas - 24 nėštumai, 30 naujagimių.

Po kelių „sėkmingai" pasibaigusių kontrolinių testų, kurių metu tyrėjai į laimingą kasą sodindavo savanores, mokslininkai taip ir nesugebėjo paaiškinti šio fenomeno. Buvo pastebėta, kad bevaikės moterys pradėjo prašyti vadovybės leisti kurį laiką padirbti kasoje Nr. 15.

Tragikomiškas incidentas nutiko Sofijoje. Vagis Milko Stojanovas apšvarino butą, „trofėjus" susidėjo į kuprinę ir nusprendė iš buto pasišalinti ne pro duris, o pro langą ir nusileisti lietvamzdžiu.

Kai vagis buvo ties antru aukštu, pasigirdo policininkų švilpukai. Išsigandęs Milko paleido lietvamzdį ir krito žemyn. Tuo metu šaligatviu ėjo kažkoks jaunas vyras, ant kurio Milko ir nukrito. Atskubėję policininkai abiems uždėjo antrankius ir nusigabeno į policijos nuovadą, kur paaiškėjo, kad vyras, ant kurio nukrito Milko, yra garsus butų vagis, kurį policijai pagaliau pavyko sučiupti. Įdomiausia yra tai, kad antrasis vagis irgi vadinosi Milko Stojanovu.

Kartą vieno vakarėlio metu garsus italų aktorius Marčelas Mastrojanis, rankoje laikydamas taurę vyno, užtraukė senovinę italų dainą „Sudegė namas, kuriame buvau toks laimingas". Aktorius spėjo sudainuoti vos vieną posmą, kai suskambo telefonas - kaimynai pranešė, kad Marčelo namuose kilo gaisras. Kaip tai galima paaiškinti?