Paralelinės visatos

Kas iš tiesų yra mūsų visata?

Norint išsiaiškinti, kas yra paralelinės visatos, pirmiausia būtina atsakyti į svarbesnį klausimą – o kas gi yra ta visata? Egzistuoja trys šio klausimo nagrinėjimo kryptys: mokslinė, religinė-mitologinė ir asmeninė. Pagal dominuojančią mokslinę mintį, visata – beribė kosmoso erdvė, kurioje yra viskas: materija, antimaterija, energija, begalė žvaigždžių sistemų, galaktikų ūkų, kurie telpa į taip vadinamą laiko ir erdvės teatrą, fizikų vadinamą kontinuumu.

Laikas ir erdvė šiuo atveju laikomi neatsiejamomis struktūromis. Bet paradoksas tas, kad visi daiktai toje erdvėje juda, todėl laikas visatoje gali būti dvejopas: ir asmeninis, ir bendras. Be to, laiką iškreipia įvairūs keisti faktoriai, pavyzdžiui, gravitacija. Visata dar skirstoma į du vaiduokliškus porūšius: stebimąją ir teorinę. Stebimą visatą galima išmatuoti ir apskaičiuoti, ji paklūsta logikos dėsniams. Teorinė – tai pagal tyrimus daromos išvados, prielaidos, matematiniai skaičiavimai ir paradoksai, kurių kaskart stebint Visatą atsiveria vis daugiau, o griežtos logikos ir sveiko proto lieka vis mažiau. Todėl nuolatos kyla tie patys klausimai – ar mes viską žinome, ar tai, ką žinome, yra tiesa? Galbūt visiškai nieko nežinome, tik spėliojame?

Manoma, kad mūsų visata yra labai jauna. Jai tik 13,7 mlrd. metų. Pagal kitus skaičiavimus, daugiau nei 20 mlrd. metų. Visatos pradžia – mistinis „didysis sprogimas“, po kurio viskas visatoje itin greitai plečiasi iš tvarkos chaoso link. „Didžiojo sprogimo“ niekas nematė, nes dar mokslininkai nesukūrė laiko mašinos ir nebuvo nuvykę taip toli atgal. Tačiau jei kažkas kažkada sprogo, tai kur tada įvyko sprogimas?

Tikinčiųjų požiūris į visatą irgi savotiškai įdomus. Nikėjos, arba Konstantinopolio, „Tikėjimo išpažinime“ rašoma: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją...“ Krikščionys tiki, kad (ne)matomą visatą sukūrė Dievas. Pagal Rytų dvasines tradicijas ir gnosticizmą, visata yra amžina. Ji yra Dievo (arba dievų) mintys, kurios virsta konkrečiais kūnais. Visata esą skirstoma į tam tikrus lygmenis, kuriuose vadinamieji virpesiai skiriasi savo dažniu, laiko tėkmė taip pat skirtinga. Žemiausiuose visatos sluoksniuose, tarkime, mūsų regimame pasaulyje, laikas yra objektyvus ir bėga vienodai, o aukščiausiuose – laikas išvis neegzistuoja, tik amžinybė. Iš anų pasaulių mūsų pasaulis atrodo lyg kino juosta su vienas paskui kitą sekančiais kadrais. Tokie religiniai tikėjimai neprieštarauja ir šiuolaikinės teorinės fizikos prielaidoms apie skirtingą laiką skirtingose visatos vietose arba lygmenyse. Bet mes vis tiek kalbame apie tą pačią visatą. Be abejo, gali egzistuoti ir kitokių visatų, todėl tiek teorinės fizikos specialistai, tiek puoselėjantys dvasines tradicijas turi apie tai ką pasakyti.

Kiek paralelinių visatų gali egzistuoti?

Pagal fiziką ir kvantinę fiziką, tokių visatų gali būti begalė. Pagal dvasines tradicijas, tarkime, vieną iš teorijų, žmogui yra numatytas tam tikras likimas, gyvenimo scenarijus. Ir staiga nei iš šio, nei iš to kažkas kardinaliai pasikeičia. Jūs sutinkate žmogų, susipažįstate, vienas kitą pakeičiate. Vadinasi, žiūrint į ateitį, jūs jau gyvenate dviejuose pasauliuose tuo pat metu – ir tame, kuris buvo numatytas, ir kitame, kai pasikeičiate. Jeigu staiga čia ir dabar pasikeičiate, o jūsų sąmonė patiria kvantinį šuolį, tuomet patenkate į kitokį pasaulį ne tik ateityje, bet ir praeityje. Senas likimas niekur nedingsta, vis tiek gyvenate ir aną gyvenimą. Jeigu jums pasiūlytų įsėsti į laiko mašiną, nuvykti į praeitį ir pakeisti savo atsiradimo priežastis, pavyzdžiui, išskirti prosenelius, tuomet vis tiek liktumėte, tačiau grįžę į dabartį greičiausiai rastumėte naują tikrovę, kartu ir seną. Kitaip tariant, taptumėte keliaujančiu tarp pasaulių vaiduokliu. Sakoma, buvusių gyvenimų nėra. Mes tuo pat metu gyvename kelis gyvenimus ir keliuose pasauliuose, o reinkarnacija tam tikra prasme gali būti mitas.

Kaip alternatyvių pasaulių egzistavimą gali pagrįsti kvantinė fizika?

Kvantinė fizika įrodo visatos daugiaplaniškumą. Tai atsispindi kai kurių drąsių fizikų darbuose. Apie tai parašyta daug knygų, pastatyta dešimtys filmų. Bet ar nuo to keičiasi pati mokslo kryptis ir asmeninis žmonių gyvenimas? Kai kurios Naujojo amžiaus ezoterinės tradicijos, kurios greičiausiai grindžiamos ir fizikų, ir dvasinių mokytojų įžvalgomis, teigia, kad kiekvienas žmogus sukuria savo asmeninę visatą. Jeigu dvasinių mokytojų įžvalgomis galima suabejoti, tai vadovaudamiesi visiems gerai žinomu kvantinės fizikos eksperimentu „su dviem ekranais ir dviem skylutėmis“ mes darome prielaidą, kad būtent stebėtojas, t. y. žmogus, keičia dalelių srautą ir padaro pasaulį tokį, kokį matome. Krikščionių tradicija pritaria, kad Dievui pasaulį padeda kurti kiekvienas iš mūsų. Juk žmogus dalelių srautą gali surinkti taip, kaip nori. Vadinasi, ir pasaulį gali sukurti tokį, kokį nori. Bet ar visada jis tai daro sąmoningai? Dauguma žmonių elgiasi kaip automatai, sugedusios plokštelės, todėl jų gyvenimai retai keičiasi ir jiems pasaulis atrodo monolitinis. Žmogus visada gali rinktis, kokį pasaulį sau ir kitiems sukurti. Bet, deja, dauguma tai daro nesąmoningai, kliaudamiesi kaip į kokį kompiuterį įdiegtomis genetinėmis ir socialinėmis „savikontrolės“ programomis, kurios vadinamos tradicija arba įsitikinimais. Kvantinis šuolis įvyksta tada, kai žmogus nutaria ne gyventi pagal programas, o prisiimti atsakomybę už savo pasaulio sukūrimą, kuriame gera ir pačiam, ir esantiems šalia.

Ar žmogus gali persikelti į lygiagrečias realybes? Kaip tai būtų įmanoma padaryti?

Tokia galimybė visuomet yra. Vakare užmerkę akis ir pasinėrę į sapnų pasaulį patenkame į visiškai kitokią tikrovę. Tai ir yra paraleliniai visatos lygmenys, kuriuos ezoterinė tradicija vadina sapnų, arba astraliniais, pasauliais. Internete galima rasti tūkstančius liudytojų pasakojimų, kaip jie netikėtai išėję iš namų neatpažįsta tų vietų, kuriose šimtus kartų yra buvę. Jie patenka į kitokią tikrovę, kaip ir Alisa „Stebuklų šalyje“. Kaip teigia žymus paranormalių reiškinių tyrinėtojas iš Rostovo Viktoras Rogožkinas, visada pametus daiktus ar jų neradus įprastoje vietoje jie atsiduria paralelinėje tikrovėje. Visiems gerai žinomame Holivudo seriale „Žvaigždžių vartai“ atskleidžiama paslaptis. Žmogus gali keliauti į kitą laiko ir erdvės vietą, praeitį, ateitį arba paralelinę visatą per vadinamuosius „Žvaigždžių vartus“ – laiko ir erdvės tunelius, t. y. „kurmių urvus“ visatoje, apie kuriuos buvo užsiminęs A. Einšteinas ir kiti XX a. pradžios kvantinės fizikos tėvai.

Ar tokios kelionės gali tapti savotišku amžinojo gyvenimo ir jaunystės receptu?

Biblijinėse legendose kalbama apie Ahasvèrą – amžinai klajojantį žydą, kuris paslaptingai naudojasi laiko ir erdvės tuneliais bei keliauja laiku nepatirdamas žalingos laiko įtakos. Carloso Castanedos knygose apie Meksikos indėną, šamaną Doną Chuaną minimas keistas personažas, kuris metė iššūkį mirčiai. Šis magas yra gyvas ir jaunas visada, nepriklausomai nuo laiko. Jis gali keliauti laiku, atsirasti praeityje arba ateityje. Galima nukeliauti į artimiausią juodąją skylę ir grįžus namo po poros metų pasijusti tokiu pat jaunu. Tuomet visi kiti būna kelis dešimtmečius pasenę, nes juodoji skylė skleidžia stiprią gravitaciją, kuri iškreipia laiką. Taip pat galima numirti ir prisikelti kaip Kristui ir grįžti į Tėvo karalystę. Tai irgi amžinybė. Tačiau kol žmogaus sąmonė yra gana žemo lygio, laiko, kuris daro labai neigiamą įtaką jo fiziniam kūnui, niekas sustabdyti negali. Bet laikas gali sustabdyti mus...

Ar mūsų visata gali susidurti su kita visata?

Vadovaujantis prielaida, kad visata yra viena su visais įmanomais daugiaplaniais jos aspektais, tokio susidūrimo tikimybė itin maža, nes kitos tokios visatos greičiausiai nėra. Bet negalima visiškai atmesti versijos, kad visatų yra daug. Kai kurie visatą įsivaizduoja kaip muilo burbulą, kuris ore gali susidurti su kitu. Tada iš dviejų burbulų pasirado vienas.

Ar yra tikimybė, kad dabartinė civilizacija tiesiog išnyks?

Viskas, kas atsiranda, kada nors išnyksta. Žmonių civilizacija gana jauna. Prabėgo visai nedaug metų, kai žmonės apskritai pradėjo vartoti žodį „civilizacija“. Galima kalbėti apie globalios visuomenės kryptingą judėjimą laiku visiškai nežinoma kryptimi, tarkime, ten, kur Dievas veda. Jeigu žmonija civilizaciją įsivaizduoja kaip technologijų proveržį, tuomet gali greitai pasiekti liepto galą. Vadovaudamiesi šiuolaikinėmis teorijomis, kurios teigia, kad viskas po Didžiojo sprogimo plečiasi ir toliau juda iš tvarkos chaoso link, pamažu suprasime, kad būtent chaose ir slypi ta tvarka. Gali būti, kad baigę kažkokį etapą grįšime į žmogbeždžionių lygį, o paskui pasieksime dar didesnį technologinio ir dvasinio išsivystymo lygį. Juk viskas vystosi cikliškai, spirale. Kiekvienas naujas tos spiralės ratas būna vis kitoks.

Ar gyvybės iš paralelinių visatų gali bandyti skverbtis, galbūt jau skverbiasi, į mūsiškę?

Visų didžiųjų pasaulio šalių vyriausybės turi atitinkamas tarnybas, kurios stebi svetimų pasaulių atstovų vizitus. Tautosakoje apstu pasakojimų apie aitvarus, velnius, vėlinus, kurie pasirodo keistose vietose ir bando užmegzti ryšį su paprastais žmonėmis. Galima apibendrintai pasakyti taip: visada žmonijos evoliucijos raidai darė įtaką svetimų pasaulių atstovai. O kartais ta įtaka būdavo netgi akivaizdžiai pastebima. Jie visada skverbėsi ir skverbsis, o mes turėsime su jais reikalų.

Fizikos genijus Stivenas Hokingas ragina žmoniją išsikelti iš Žemės, nes neva netrukus įvyks pasaulio pabaiga. Vienas iš jo pasiūlymų – persikelti į paralelinį pasaulį. Ar jame iš tikrųjų gali egzistuoti žmogui tinkamos sąlygos? O gal vis dėlto paraleliniame pasaulyje gyvybė egzistuoja kitokia forma?

Žmogus neišvengiamai pateks į paralelinį pasaulį, kai jo dienos šiame pasaulyje natūraliai baigsis.

Viena populiariausių teorijų apie paralelines visatas yra idėja, kad tai – pažangesnės ateivių rasės eksperimentas. Gal mūsų visata tikrai tėra mokslinis eksperimentas?
Yra tokia nemokslinė teorija, kad vietinė visata priskirta valdyti vietiniam Dievui. Kalbant apie žmonių civilizaciją Žemėje, panašu, kad esame kažkieno eksperimentas. Dievai nuolatos lankėsi Žemėje ir keitė žmonijos evoliucijos raidą. Apie tai rašoma ir Biblijoje, ir Korane, ir vedų šaltiniuose.

Žmonės dingsta nuolatos. Neretai ir be jokių pėdsakų. Galbūt jie tiesiog persikelia į kitas visatas?

Kaip sako šiuolaikinis anglų rašytojas ir oratorius Davidas Ickeʼas, žmogus gyvena labai siaurame virpesių diapazone. Tai panašu į radijo imtuvą, transliuojantį tik vieną stotį. Juk visai šalia gali būti kita stotis, transliuojama kitais dažniais. Kartais dėl įvairių priežasčių tos stotys viename radijo imtuve tarsi susidubliuoja. Arba tiesiog kitos civilizacijos naudoja galingesnius aparatus, kurie „mato“ mūsų vibracijų pasaulį, o mes jų – ne. Manoma, kad panašiai su žmonėmis bendrauja ateiviai. Bendravimas paprastai įvyksta žmogui miegant arba patekus į kitą sąmonės būseną. Tai gali žymėti žmogaus „patekimą“ į paralelinį „bangų ruožą“. Ir grįžęs atgal žmogus dažniausiai nieko neprisimena.

Kaip pasikeičia žmogus po persikėlimo į tą diskretišką realybę?

Po viešnagių kokiame nors kosminiame laive žmogaus elgesys ir gyvenimo būdas pasikeičia. Jis gali įgyti galių gydyti kitus žmones rankomis, matyti ateitį ir praeitį, be to, suaktyvėja įvairios paranormalios patirtys. Bet kartais iš tokių pasiskraidymų žmogus grįžta visiškai neturėdamas energijos.

Kodėl ne visi fizikai pritaria idėjai, kad paralelinės visatos egzistuoja?

Greičiausiai taip yra patogiau, bet pažangūs mokslininkai į tokias teorijas žvelgia rimtai. Tik viešoje erdvėje jie bijo apsijuokti, nes yra priklausomi nuo įvairių finansavimo šaltinių, taip pat saugo savo reputaciją. Žinoma, visa tai galima pavadinti ir cenzūra. Juk yra tarnybų, kurios prižiūri, kokia informacija cirkuliuoja viešoje erdvėje, ar ji nedaro neigiamos įtakos ekonomikai ir socialiniam stabilumui. O tokios radikalios idėjos, kaip daugybė visatų, NSO pripažinimas ir pan., gali išbalansuoti sociumą ir sukelti kultūrinį šoką.

Ar paralelinių visatų teorija galėtų mums padėti šiame gyvenime?

Paralelinės visatos, kaip ir tikrovės, tiesos reliatyvumas, – labai puiki idėja, kuri padaro žmogų laisvą. Tai išlaisvina mus nuo bet kokio fundamentalizmo, tikėjimo tiesomis arba lyderiais, kurie tik prisiima tiesos kaukę, o iš tikrųjų meluoja. Mes visi meluojame, kai sakome, kad žinome tiesą. Visatos modelis nebūtinai privalomas kitiems, nes kiekvienas iš mūsų sukuria savo asmeninę paralelinę visatą, kuri yra viena ir nekintama. Ir jeigu tos visatos dera tarpusavyje, jei vieni kitus gebame praturtinti kitokiomis idėjomis, vadinasi, gyvename tinkamai, gerbiame ir priimame vieni kitus. Blogai yra tada, kai savo visatą bandome įpiršti kitiems kaip absoliučią tiesą paskutinėje instancijoje. Tokie žmonės prisiima Dievo vaidmenį ir pagal savo sugedimo laipsnį teisia kitus. Taigi palinkėčiau gerbti vieni kitų paralelines visatas.

Kas iš tiesų yra mūsų visata?

Norint išsiaiškinti, kas yra paralelinės visatos, pirmiausia būtina atsakyti į svarbesnį klausimą – o kas gi yra ta visata? Egzistuoja trys šio klausimo nagrinėjimo kryptys: mokslinė, religinė-mitologinė ir asmeninė. Pagal dominuojančią mokslinę mintį, visata – beribė kosmoso erdvė, kurioje yra viskas: materija, antimaterija, energija, begalė žvaigždžių sistemų, galaktikų ūkų, kurie telpa į taip vadinamą laiko ir erdvės teatrą, fizikų vadinamą kontinuumu. Laikas ir erdvė šiuo atveju laikomi neatsiejamomis struktūromis. Bet paradoksas tas, kad visi daiktai toje erdvėje juda, todėl laikas visatoje gali būti dvejopas: ir asmeninis, ir bendras. Be to, laiką iškreipia įvairūs keisti faktoriai, pavyzdžiui, gravitacija. Visata dar skirstoma į du vaiduokliškus porūšius: stebimąją ir teorinę. Stebimą visatą galima išmatuoti ir apskaičiuoti, ji paklūsta logikos dėsniams. Teorinė – tai pagal tyrimus daromos išvados, prielaidos, matematiniai skaičiavimai ir paradoksai, kurių kaskart stebint Visatą atsiveria vis daugiau, o griežtos logikos ir sveiko proto lieka vis mažiau. Todėl nuolatos kyla tie patys klausimai – ar mes viską žinome, ar tai, ką žinome, yra tiesa? Galbūt visiškai nieko nežinome, tik spėliojame?

Manoma, kad mūsų visata yra labai jauna. Jai tik 13,7 mlrd. metų. Pagal kitus skaičiavimus, daugiau nei 20 mlrd. metų. Visatos pradžia – mistinis „didysis sprogimas“, po kurio viskas visatoje itin greitai plečiasi iš tvarkos chaoso link. „Didžiojo sprogimo“ niekas nematė, nes dar mokslininkai nesukūrė laiko mašinos ir nebuvo nuvykę taip toli atgal. Tačiau jei kažkas kažkada sprogo, tai kur tada įvyko sprogimas?

Tikinčiųjų požiūris į visatą irgi savotiškai įdomus. Nikėjos, arba Konstantinopolio, „Tikėjimo išpažinime“ rašoma: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją...“ Krikščionys tiki, kad (ne)matomą visatą sukūrė Dievas. Pagal Rytų dvasines tradicijas ir gnosticizmą, visata yra amžina. Ji yra Dievo (arba dievų) mintys, kurios virsta konkrečiais kūnais. Visata esą skirstoma į tam tikrus lygmenis, kuriuose vadinamieji virpesiai skiriasi savo dažniu, laiko tėkmė taip pat skirtinga. Žemiausiuose visatos sluoksniuose, tarkime, mūsų regimame pasaulyje, laikas yra objektyvus ir bėga vienodai, o aukščiausiuose – laikas išvis neegzistuoja, tik amžinybė. Iš anų pasaulių mūsų pasaulis atrodo lyg kino juosta su vienas paskui kitą sekančiais kadrais. Tokie religiniai tikėjimai neprieštarauja ir šiuolaikinės teorinės fizikos prielaidoms apie skirtingą laiką skirtingose visatos vietose arba lygmenyse. Bet mes vis tiek kalbame apie tą pačią visatą. Be abejo, gali egzistuoti ir kitokių visatų, todėl tiek teorinės fizikos specialistai, tiek puoselėjantys dvasines tradicijas turi apie tai ką pasakyti.