Pranašas Nostradamas

Mišelis de Nostradamas (Michel de Nostredame) gimė 1503 m. gruodžio 14 d. (arba gruodžio 21 d.) nedideliame Provanso Sen-Remi miestelyje žydų, 15 a. atverstų į krikščionybę, 9 vaikų šeimoje. Jo tėvas, Žomas de Nostradamas, buvo notaras, o motinos vardas buvo Renė de Sen-Remi.

Pagal sūnaus Sezaro perpasakotą šeimos legendą („Provanso kronikoje“) jų protėvių tarnavo gydytojais Renė Gerojo ir Kalabrijos hercogo rūmuose.

1518 m. Mišelis pradėjo mokytis Avinjono Menų fakultete, tačiau po metų dėl maro buvo priverstas baigti mokslus. Jis pasakojo, kad 1521-29 m. daug keliavo “po įvairias šalis”. 1529-ais jis atvyko į Monpeljė ir įstojo į vietos universiteto medicinos fakultetą, kur maždaug 1534 m. gavo daktaro laipsnį, nors dėl aštrių pasisakymų apie dėstytojus ir užsiėmimų draudžiama farmacija vos nebuvo išmestas iš universiteto.Tada vėl keliavo – po Langedoką ir Provansą – uždarbiaudamas kaip gydytojas. 1536 m. apsigyveno Ažene, laisvu laiku bendraudamas su humanistu ir mokslininku Žiuliu Sezaru Skaligeriu, buvusiu ir astrologu. Čia jis ir apsivedė.

Nostradamas. Sūnaus piešinys

Staigūs pokyčiai jo gyvenime įvyko 1538 m. Nuo maro mirė žmona ir du jo vaikai. Taip pat gydytojas gavo Tuluzos inkvizitoriaus šaukimą dėl kai kurių jo pasisakymų apie kažkokią Mergelės Marijos skulptūrą. Tais pačiais metais mirtinai susiginčija su Skaligeriu. Nostradamas nusprendė palikti Aženą. Vėl prasidėjo klajonių laikotarpis – jį matė Venecijoje, Turine, kituose Italijos miestuose, keliavo po Vokietiją. 1544 m. gegužę 43 m. amžiaus gydytojas kovojo su maru Marselyje, vėliau Eks-an-Provanse. Už nuopelnus Ekso parlamentas jam skyrė pensiją iki gyvos galvos. Savo memuaruose jis aprašė naudotus vaistus iš gvazdikų, raudonųjų rožių ir kitų augalų.

Nostradamas labai didžiavosi savo apsiskaitymu ir erudicija. Jis turėjo gausią biblioteką, kurioje buvo ir arabų astrologų (kaip Alkabito) kūrinių.

1547 m. jis įsikūrė Salone de Kro, kur antrą kartą vedė. Ten tęsė gydytojo praktiką, tačiau 5-ojo dešimtm. pabaigoje rimtai susidomėjo astrologija (reikia pastebėti, kad 16 a. magija ir astrologija nebuvo atsiskyrusi nuo mokslo). Po viešnagės Italijoje, Nostradamas 1551 m. išleidžia pirmąjį pranašysčių Amanachą . Ant viršelio puikuojasi jo pseudonimas Nostradamus. Nostradamo šlovę kėlė ir jo pranašysčių visuotinis pobūdis: pranašauta aktualiomis politinėmis temomis, liečiančiomis bažnyčios, politinių jėgų ir valstybių reikalus.

1555 m. jis gavo karališkos šeimos kvietimą atvykti į Paryžių. Jį kvietė karalienė Jekaterina Mediči, kurią labai traukė astrologija ir ateities pranašavimai, ir karalius Henrikas II. Jų rūmuose Nostradamas tapo skandalo sukėlėju. Policijos susidomėjimas jį privertė po 10 d. palikti Paryžių.

1555 m. vasarą jis išleido knygą „Magistro Mišelio Nostradamo pranašystės“, kuri smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių – joje eiliuota forma prognozuojami ateities įvykiai. Knygoje 10 centurijų po 100 katrenų (7-oji centurija liko neužbaigta), o kiekvienas katrenas turi savo eilės numerį. Visus katrenus jungia bendra prasmė, o jie perteikti iš antikos autorių perimtu pentametru. Mus pasiekė tik 1568 m. išleistas išplėstas „Pranašysčių“ leidimas.

Pratarmėje, skirtoje sūnui Sezarui, rašoma: „Nusprendžiau... tamsiais ir miglotais išsireiškimais papasakoti apie pokyčius žmonijos likime, bent jau svarbiausius, neįžeidžiant jautrių jausmų“. Ir tikrai, turinys skamba paslaptingai. Perskaičius tekstą vargu ar aiškiai suprasite, kas ir kada laukia pasaulio. Visų pirma ir todėl, kad tekste gausybė anagramų, naujai sugalvotų graikų, lotynų ir provanso kalbų žodžių,  sutrumpinimų ir jau nenaudojamų išsireiškimų, o taip pat specialiai padarytų klaidų. Be to, išskyrus retus atvejus, nenurodomos datos (jos paminėtas tik 14-oje vietų).

Rimtą dėmesį „Pranašystėms“ davė vienas svarbus Europai įvykis, kuris, kaip manyta, buvo tiksliai nuspėtas Nostradamo.

1559 m. liepos 1 d. Ispanijos karaliaus Filipo II ir Heinricho II dukters Elizabetos vestuvių proga buvo surengtas riterių turnyras. Jame dalyvavo škotų gvardijos kapitonas Gabrielius Monthomeri ir pats karalius. Monthomeri ieties nuolauža pataikė į karaliaus šalmo antveidžio plyšį, sužeidė Heinricho II akį ir sukėlė sunkią smegenų traumą. Liepos 10 d. po didelių kančių karalius mirė. Kaip šio įvykio pranašystę laikė vieną Nostradamo katrenų:

Jaunas liūtas nugalės senąjį,
Kovos lauke varžytuvėse.
Aukso narve išdurs jam akis.
Iš dviejų laivynų – vienas, vėliau mirs kančiose...

Tiesa, sunku šį ketureilį pritaikyti tam konkrečiam nutikimui. Nėra įtikinimo paaiškinimo „auksiniam narvui“; aiškiai kalbama apie abi akis; žodis „laivynai“ visai ne prie ko; ir argi tai „senas liūtas“, kai karaliui tebuvo 40? O ir pats Nostradamas teigė, kad Filipo mirtį išpranašavo kitas katrenas. 1562 m. almanache jis paskelbė laišką Žanui de Vozeliui, kuris, anot jo. Teisingai išaiškino daugelį jo pranašysčių, tokių kaip „Tai metais, kai Prancūziją valdys viena akis. Blua sėkla nužudys savo draugą“.

Ir taip su kiekvienu ketureiliu – kiek bebūtų aiškinimų, anksčiau ar vėliau atsiranda naujų, kurie pritaikomi naujam poreikiui. Ir ypatingos garbės „Pranašystės“ susilaukė 20 a. – kai Europa išgyveno eilę sukrėtimų: revoliuciją, pora pasaulinių karų. Jos buvo panaudojamos kaip ideologinis ginklas.

1564 m. Jekaterina Mediči ir Karlas IX aplanko pranašą Salone ir pakviečia į Arlą, kur paskiria karališkuoju gydytoju ir patarėju. Tačiau Nostradamas mirė jau 1566 m. liepos 2 d. Salone nuo podagros komplikacijų.

Beje, Nostradamas parašė bent du medicinos traktatus – viena jų gana laisvas vertimas (Galų parafrazės) ir vadinamąjį „Traite des fardemens“ (iš esmės, receptų knyga, kuriame, tarp kitų, aprašytos ir jo naudotos priemonės prieš marą; joje ir rašoma ir apie kosmetikos gamybą).

Pranašysčių pabaigos data yra 2242-43 m., kurie atitinka 6000 m. nuo pasaulio sutvėrimo pagal chronologiją laiške Henrikui. Dauguma jo ketureilių kalba apie nelaimes, tokias, kaip maras, žemės drebėjimai, karai, potvyniai, užpuolimai, žudynės, sausros ir mūšiai. Kai kurie nelaimę apibūdina plačiu mastu, kiti – taiko atskiram miestui ar nedidelei žmonių grupei.

Ypač ryškus jo pranašysčių aiškinimų pliūpsnis buvo 3-me dešimtm. Jau nuo pat amžiaus pradžios atsekama „gausaus kraujo“ nuojauta. „Pranašysčių“ aiškinimai tvirtai užėmė poziciją, pagal kurią „pranašavimas turi būti niūrus“. Ypač „paklausus Nostradamas buvo Vokietijoje, kur netgi kilo atskira „Nostradamo tyrinėjimų“ kryptis. Panaši padėtis buvo ir Prancūzijoje. Entuziastai laiko, kad jis nuspėjo nemažai didžiųjų įvykių, tokių, kaip Didysis gaisras Londone, Napoleono ir Hitlerio iškilimai, rugsėjo 11 d. Niujorko Prekybos centro ataka... Tačiau nerandama ketureilio, kuris pranašautų plačiai išpropaguotą pasaulio pabaigą 2012-ais...

Pagal naujesnius tyrinėjimus, dauguma jo pranašysčių perfrazuoja senovės pranašystes (daugiausia, paimtas iš Biblijos), papildant užuominomis į istorinius įvykius ir projektuojant jas į ateitį. Iš čia ateina senovės veikėjų, tokių kaip Sula, Gajus Marius, Neronas ir kt., paminėjimai bei išsireiškimai „mūšiai debesyse“ ar „iš dangaus krentančios varlės“. Atpažįstami tokie istoriniai šaltiniai kaip Livijus, Suetonijus, Plutarchas ir kt, o taip pat Viduramžių kronikų autoriai Geoffrey iš Villehardouin‘o ir Jean Froissart. Nemažai astrologinių nuorodų žodis žodin paimta iš Richard Roussat‘o (1549-50). Kitas svarbesnis pranašysčių šaltinis, matyt, buvo „Mirabilis Liber“ (1522). Kiti šaltiniai: Petrus Crinitus „De honesta disciplina“ (1504), kurioje buvo ištraukų iš Michael Psello „De daemonibus“ ir Jamblicho „De Mysteriis Aegyptorium“ apie chaldėjų ir asirų magiją.

Nostradamas mene

1994 m. rugsėjo 24 d. įsikūrė grupė“Nostradamo orgazmas”.
1999 m. vengrų roko grupė “Solaris” išleido “Nostradamas: Pranašysčių knyga”
2000 m. išėjo roko orkestro „Haggard“ albumas „Awaking the Centuries“, skirtas Nostradamo biografijai.
2005 m. olandų grupė „Kayak“ išleido albumą „Nostradamas – žmogaus likimas“;
2008 m. anglų sunkiojo rook grupė „Judas Priest“ išleido albumą „Nostradamas“.

Nostradamas Tarybų Rusijoje

Vienu pirmųjų rašinių apie Nostradamą rusų kalba buvo L. Karsavino straipsnis „Apie laisvę“ (1922). Jame iškeliamas esminis klausimas: ar ateitis egzistuoja? Bažnyčia atsako neigiamai – kiekvienas žmogus savo ateitį tveria savo veiksmais ir tvirtinimai apie išankstinę lemtį netgi nuodėmingi, visa ateitis tik Kūrėjo rankose ir jos negali niekas žinoti, - be išrinktųjų. Taigi, Nostradamas arba šarlatanas, arba netikras pranašas. L. Karsavinas klausimą nagrinėja iš tikėjimo taško: „Religija ... leidžia ir teigia tai duota šventiesiems... bet jei konkrečiai duotas bent vienas ateities momentas, reikia leisti, kad duota visa ateitis, visi jos momentai...“ Toliau Karsavinas pateikia keletą dokumentiškai patvirtintų išpranašavimų – daugiausia išsakytų mediumų hipnozinio transo būsenoje. Taip parodęs, kad pranašavimas nėra šarlatanizmas, Karsavinas ima pasakoti apie Nostradamą ir analizuoja 10 jo „išsipildžiusių“ ketureilių. Anot jo, Nostradamas galėjo matyti ateitį tam tikrame somnabulistiniame sapne, tačiau neprarasdamas ryšio su aplink, o datas galėjo pasitikslinti astrologinių paskaičiavimų pagalba.

L. Karsavinas buvo mistinės-okultinės Nostradamo tyrinėjimų krypties atstovu. Jo rašinys buvo susijęs su to meto vokiečių tyrinėtojais: Violneriu, Loogu ir kt. Tai suprantama, palyginus kaizerinės Vokietijos ir Rusijos likimus. Imperijos griūtis, revoliucijos ir maištai, visuotinė suirutė inteligentus lenkė prie mistikos.

Ir Tarybų Rusijoje, ir emigrantų aplinkoje apie Nostradamą kalbėjo neigiamu bolševikų ateities aspektu. 3- io dešimtm. pradžioje TSRS pasirodė nedidelė knygelė su išrinktais Nostradamo ketureiliais ir ištraukomis iš jo pranašysčių proza. Beveik iš karto ji išimta iš platinimo ir sunaikinta. Bet koks paminėjimas apie Nostradamą buvo kruopščiai tikrinamas.

Vienas negausių Nostradamo paminėjimų tarybiniais laikais yra 1970-ųjų G. Gurevo knygoje „Vieno suklydimo istorija: Astrologija mokslo teisme“. Knygoje net necituojamos pranašystės – ir jos tikslas buvo sutriuškinti astrologiją kaip socialinį ir mokslinį reiškinį. Tik JAV buvo išleistas V. Zavališino „Pranašysčių“ vertimas į rusų kalbą. Jame siekta parodyti, kad didelė pranašysčių dalis skirta 20 a. ir, būtent, Rusijai.

Štai katrenas 2-10:

Man skaudu sakyti, kad žiauri era
Vėl užvaldys maištingą žemę.
Ir vyraus vergiška atmosfera
Su meilės ir laisvės kauke.

Kuo ne totalitarinių režimų paminėjimas? O štai revoliucijos ir pilietinio karo numatymas:

Matau, kaip griūna karalių sostai,
Kai juos šluoja žmonių uraganas.
Respublika tampa blogiau už karūną.
Ir baltųjų, ir raudonųjų klaiki apgaulė.

 Ir taip toliau. Ko verta pastaba apie 73 m. ir 7 mėnesių pranašystę?! O juk ir tikrai TSRS subyrėjo 1991-ais!

Beveik iškart po knygos pasirodymo žurnalas „Žinios – jėga“ (Znanije-sila, 1975 m. Nr.6) išspausdino E.O. Brezino straipsnį „Nostradamas – savo laiko sūnus“, kuriame pasakoja apie Nostradamą ir jo pranašystes. Straipsnis parašytas su skeptišku atspalviu. Tačiau pirmąkart pateikta keletas ketureilių ir net Nostradamo atvaizdas iš 1605 m. leidimo. Nostradamas pateiktas kaip savimi pasitikintis astrologas, kurio pranašystės, kaip taisyklė, neišsipildo. Tačiau spėjimai techniniais klausimais (povandeniniai laivai, aviacija, optika) yra įdomūs. Taigi, Nostradamas pastatomas greta technokratinių utopijų autorių. Kaip bebūtų. Straipsnis davė postūmį „pogrindiniam“ domėjimuisi Nostradamu. Tačiau tik 1988 m. žurnaluose “Mokslas ir gyvenimas”, “Žinios – jėga”, “Mokslas ir religija” pasirodė daugiau straipsnių apie Nostradamą, kurie vėliau išleisti atskira knyga...

Nostradamas, II - 41: 
Didžioji žvaigždė liepsnos 7 dienas.
Debesis Saulę padalins į dvi.
Milžiniškas mastifas kauks visą naktį, 
Kai vyriausias dvasininkas pakeis buveinę.


La grand' estoille par sept iours bruslera, 
Nuee fera deux soleils apparoir: 
Le gros mastin toute nuit hurlera, 
Quand grand pontife changera de terroir.

Pelenai ir deimantai,
Priešas ir draugas,
Mes visi lygūs
Kelio pabaigoj.

Paaiškinimai

¹⁾ Nuo 1987-ųjų Annie Kirkwood pastoviai gauna pranešimus iš dvasinės esybės, save identifikuojančios kaip Marija, Kristaus motina. Kai kurie bendravimai buvo išleisti atskiromis knygomis.
Ji gimė jungtinių metodistų (UMC) šeimoje, o vėliau priklausė pietų baptistams. Vienu metu ją apėmė depresija. Tuo metu Marijos apsireiškimas buvo visiškas netikėtumas. Kaip priklausanti metodistams, ji niekada nepagalvodavo apie ją – nebent tik per Kalėdas. O baptistai didžiausią dėmesį skirdavo Jėzui.

²⁾ Gordon-Michael Scallion‘as (GMS) yra futuristas, knygos “Užrašai iš kosmoso: futuristinės įžvalgos į sapnų pranašysčių bei intuicijos pasaulį” autorius. Įgijęs elektroniko specialybę, 1979 m. turėjo sveikatos problemų, kas paskatino savęs ir kelio į aukštesniąją sąmonę paieškas. Jis save lygina su Nostradamu ir E. Keisu (jį irgi aplankė atlantiečiai). Jo galvoje knibžda nelaimių ir apokalipsių vaizdai, dažnai sutampantys su Keiso (Cayce). Jis nuspėjo žemės drebėjimus Kalifornijoje, uraganus Floridoje. Skeptikai laiko jį plagiatuotoju, o juo tikintys – kad jam prieinami akašų įrašai.

³⁾ Richard W. Noone yra vienas iš Ch. Hapgood‘o Žemės plutos pasislinkimo teorijos (ja remiasi dokumentinis filmas „2012”) šalininkų. Savo kultine tapusioje knygoje „5/5/2000, ICE: The Ultimate Disaster“ (1982) jis teigė, kad tai įvyks 2000 m. gegužės 5 d. planetų rikiuotės metu.