Racionalus pasninkavimas

Daugybė sveikatos mokytojų ir pasninkavimo mokinių ilgai aiškino šį „stebuklingą gydymą“, tačiau suteikti kenčiančiai žmonijai visišką pažinimą apie tai, kaip pradėti ir užbaigti sėkmingą pasninkavimą, teko Arnoldui Ehretui (angl. Arnold Ehret), daugelio laikomam didžiausiu pasninkavimo šalininku.

Yra daugybė pasninkavimo rūšių, ir daugelis jų yra daugiau ar mažiau veiksmingi. Tačiau VISIŠKAS pasninkas, t.y. visiškai jokio maisto, tiesiog vanduo ištroškus, yra dažniausiai praktikuojamas būdas. Dieta, apribota tik vienos rūšies vaisiumi, tokiu kaip vynuogės, arbūzas, vyšnios, apelsinai ir t.t, ir vadinamoji „pieno dieta“ taip pat dažnai žinomos kaip pasninkavimas. Džiovinti vaisiai, ribojant visų rūšių skysčius, yra pasninko forma, žinoma kaip Schroth gydymas.

Svarbiausia tai, kad žmogus, nutaręs pasninkauti, turi būti ryžtingai apsisprendęs. Žinoti, kaip ilgai galima pasninkauti ir kaip nutraukti pasninką, yra svarbiausia. Arnoldas Ehretas turbūt buvo pirmasis iš didžiųjų sveikatos mokytojų, suvokusių, kad „pasninkaujantys žmonės, kurie mirė nuo per nelyg ilgo pasninko, iš tikrųjų užduso savo nešvarumuose, o NE nuo maisto stygiaus“.

Pasninkaujantis žmogus privalo žinoti, kokios fizinės būklės greitai keičiasi pasninkaujant. Kai kraujo apykaitoje yra „kenksmingų medžiagų“, jūs jaučiatės blogai, bet kai tik jos pašalinamos, jūs jaučiatės puikiai.

Ilgaamžiškumas yra natūralus visos žmonijos troškimas – bet tik tuomet kai žmogus nesikamuoja iš skausmo ar kančių. Arnoldas Ehretas įneša indėlį į būtiną mokslą, kuris, jei juo vadovaujamasi, suteiks ilgai kenčiančiai žmonijai galimybę mėgautis pilnaverčiu gyvenimu, trunkančiu šimtmetį, kupinu protinio gyvumo bei fizinio aktyvumo. Net ir svajonė apie ilgai trunkančią jaunystę ir grožį dabar gali išsipildyti.

ĮŽANGA

Ar jūs vienas iš tūkstančio šio amžiaus žmonių, suvaržytų ir nuliūdintų prastos sveikatos? Ar jūsų tikėjimas vadinamaisiais vaistais subyrėjo į šipulius išbandžius juos be jokių rezultatų? Ar galite išnaudoti tik mažą dalį tos gyvybinės jėgos, kuria geroji Motina Gamta apdovanoja savo numylėtinius?

Turbūt jums pasakė, kad tik operacija jus gali išgelbėti. Kažkodėl, kai kenčiame nuo bėdų dėl organų, mums nepavyksta aiškiai mąstyti ir leidžiamės lengvai įtikinami darytis operacijas. Jei esate vienas iš tų nelaimingųjų, NEPRARASKITE VILTIES. Kadangi „tas, kas turi sveikatos – turi viltį, o tas, kas turi vilties – turi viską“.

„Kadangi žmogus išsigimė dėl civilizacijos, jis nebežino, ką daryti susirgus“. Gydymo principai – paprasti. Apetito stygius, atsiradęs mums susirgus, yra Gamtos būdas pamokyti savo vaikus. Tai iš tikrųjų galima pavadinti „priverstiniu pasninku“. Tačiau tai tik kelios gerai žinomos tiesos, kurių moko Arnoldas Ehretas savo daugybėje kūrinių. Mūsų didžiausias turtas yra sveikata.

Šio gydimo be vaistų galimybės nėra ribojamos; tinkamai jį taikant ir naudojant, jis atstato normalų funkcionavimą, praktiškai įveikiantį visus negalavimus, į kuriuos yra linkusi žmonių giminė.

„TIESA NEDĖVI JOKIOS KAUKĖS, NESILENKIA PRIEŠ JOKIĄ žmonių ŠVENTYKLĄ, NEIEŠKO NEI VIETOS, NEI PRITARIMO: JI PRAŠO TIK IŠKLAUSYMO“. –
Redfildas (angl. Redfield)

Įprastinė svarbiausia priežastis ligų prigimtyje

Visi medicinos mokslo vystymo tarpsniai, įskaitant ir tuos ankstyviausių civilizacijos periodų, savo suvokime apima priežastinį ligų pobūdį, tą vieną visiems tarpsniams bendrą dalyką, t.y., kad ligos dėl išorinių priežasčių patenka į žmogaus kūną ir todėl, dėl privalomo ar bent jau neišvengiamo dėsnio, trukdo kūno egzistavimui, sukelia jam skausmą ir galiausiai jį sunaikina. Net ir šiuolaikinis medicinos mokslas, nesvarbu kiek jis dedasi moksliškai apsišvietęs, dar visiškai nenusigręžė nuo šio demoniško aiškinimo. Iš esmės, pats moderniausias pasiekimas, bakteriologija, džiaugiasi kiekviena naujai aptikta bakterija kaip dar vienu priedu prie organizmų, kurių įprastinė užduotis yra sukelti pavojų žmogaus gyvenimui, armijos.

Filosofiniu požiūriu šis suvokimas skiriasi nuo viduramžių prietaringumo ir fetišizmo laikotarpio tik papildytu pavadinimu. Anksčiau tai buvo „piktoji dvasia“, kurios įsivaizdavimas siekė taip toli, kad buvo tikima „demoniškomis būtybėmis“; dabar ta pati pavojinga pabaisa yra mikroskopiškai matomas padaras, kurio egzistavimas buvo įrodytas be jokios abejonės.

Tiesa, šis dalykas vis dar turi didelį trūkumą vadinamajame „bakterijų polinkyje“ – puikus žodis! Tačiau ką mes iš tiesų turėtume juo suprasti, niekada niekas mums to nepasakė. Visi bandymai su gyvūnais, su jų simptomų reakcijomis neįrodo nieko tikro, kadangi tai įvyksta tik injekcijų į kraujo apytaką būdu, tačiau niekada į virškinimo kanalą per burną.

Yra šiek tiek tiesos „išorinio įsiveržimo“ koncepcijoje, taip pat paveldimume, tačiau ne tokia prasme, kad įsibrovėlis yra dvasia (demonas), priešiškas gyvenimui, ar mikroskopinė būtybė (bakterija); tačiau visos ligos be išimties, net ir paveldimos, yra sukeliamos nepaisant kelių higieniškų dalykų – tik vartojant biologiškai blogą ar „nenatūralų“ maistą ir kaskart persivalgant. Pirmiausia aš tvirtinu, kad visose ligose be išimties egzistuoja organizmo tendencija išskirti gleives, o labiau pažengusių ligų atveju – pūlius (suiręs kraujas).

Žinoma, kiekvienas sveikas organizmas taip pat privalo turėti tam tikrų gleivių – limfą, į gleives panašią riebalinę žarnų medžiagą ir t.t. Kiekvienas ekspertas tai pripažins visais katariniais atvejais, pradedant nekalta sloga nosyje ir baigiant plaučių uždegimu bei džiova, taip pat sergant epilepsija (priepuoliai, kurių metu iš burnos pasirodo putos, gleivės). Kur šių gleivių išsiskyrimas nepasirodo laisvai ir atvirai, kaip ausies, akies,odos ar skrandžio negalavimo, širdies ligų, reumato, podagros ir kitais atvejais, net visuose psichinės ligos laipsniuose, gleivės yra pagrindinis ligos veiksnys.

Natūraliems sekrecijos organams nebesugebant ilgiau su tuo susidoroti, gleivės patenka į kraują, sukeldamos karštį, uždegimą, skausmą ir karščiavimą atitinkamoje vietoje, kur kraujagyslių sistema turbūt yra susiaurėjusi dėl persišaldymo, karčio, uždegimo, skausmo, karščiavimo ir t.t.

Mums tik reikia pacientui neduoti nieko kito, išskyrus „begleivį“ maistą, pavyzdžiui, vaisius arba nieko, išskyrus vandenį ir limonadą; tuomet pamatome, kad visa virškinimo energija, pirmą kartą yra išlaisvinta, kovoja prieš gleivių medžiagas, susikaupusias nuo vaikystės ir dažnai sukietėjusias, taip pat prieš jų suformuotus „nesveikus sluoksnius“.

Besąlygiškai aišku, kad šios gleivės, kurias aš išskiriu kaip įprastą svarbiausią ir pagrindinę visų ligų priežastį, pasirodys šlapime ir ekskrementuose. Jei liga jau yra tiek pažengusi, kad kurioje nors vietoje, net ir giliai viduje, atsirado nesveiki sluoksniai, t.y. suirę ląstelių audiniai, taip pat išskiriami pūliai. Kai tik gleivių patekimas per „nenatūralų maistą“, riebią mėsą, duoną, bulves, krakmolingus produktus, ryžius, pieną ir t.t. baigiasi, kraujo apytaka puola savo kūno gleives ir pūlius ir išskiria juos per šlapimą, o sunkiai užkrėstų kūnų atveju – net ir per visas kūno ertmes, taip pat per gleivių membranas.

Jei bulvės, grūdų miltai, ryžiai ar atitinkamos mėsos medžiagos yra verdami pakankamai ilgai, gauname drebučių pavidalo glitėsius (gleives) ar pusiau skystą masę, naudojamą knygrišių bei dailidžių. Šis gleivių turinys surūgsta, fermentuojasi ir suformuoja pagrindą grybeliui, pelėsiams ir bakterijoms. Virškinime, kuris yra ne kas kita kaip virimas, degimas, šie glitėsiai ar masė yra išskiriami tokiu pat būdu, nes kraujas gali panaudoti tik pasisavintą cukrų, gautą iš krakmolo. Sekrecijos medžiaga, nereikalingas produktas, t.y. ši masė ar glitėsiai, yra išskiriami pačioje pradžioje.

Todėl nesunku suprasti, kad per visą gyvenimą žarnynas ir skrandis yra galiausiai padengiami pusiau skysta mase ir gleivėmis tiek, kad ši florinė masė bei gyvūninės kilmės gleivės pradeda fermentuoti, užkemša kraujagysles ir galiausiai suardo užsistovėjusį kraują. Jei pakankamai stipriai pavirtume figas, datules ir vynuoges, taip pat gautume pusiau skystą masę, tačiau tokią, kuri nerūgsta ir niekada neišskiria glitėsių ir kuri yra vadinama sirupu.

Tiesa, vaisių cukrus, pati svarbiausia medžiaga kraujui, taip pat yra lipni, tačiau ją, kaip aukščiausios formos kurą, visiškai sunaudoja kūnas ir išskyrimui palieka tik celiuliozės, kuri nėra lipni, yra iš karto pašalinama ir nefermentuoja, pėdsakus. Virintas cukrus dėl atsparumo fermentacijai yra netgi naudojamas maisto konservavimui. Ant kiekvieno sveiko ar sergančio žmogaus liežuvio nusėda lipnių gleivių sluoksnis iškart, kai jis sumažina maisto vartojimą ar pasninkauja. Tai taip pat nutinka skrandžio gleivių membranai, kuri yra tiksli liežuvio kopija. Per pirmą išsituštinimą po pasninkavimo pasirodo gleivės.

Aš rekomenduoju savo skaitytojams ar gydytojams bei tyrinėtojams patikrinti mano tvirtinimus bandymais, kurie vieninteliai suteikia tikro mokslinio pripažinimo teisę. Eksperimentas, klausimas, iškeltas gamtos dėsniams, yra gamtos mokslo pagrindas ir atskleidžia tikrą tiesą, nepaisant to, ar ją išdėsčiau aš, ar kas nors kitas.

Be to, tiems, kurie yra pakankamai drąsūs, aš siūlau atlikti su savo kūnu šį bandymą, kurį aš atlikau su savuoju. Jie gaus tokį pat atsakymą iš gamtos, t.y. savo organizmo, su ta sąlyga jei jis bus sveikas. „Tikslumas“ iki tam tikro lygio reaguoja tik į tokį organizmą, kuris yra švarus, sveikas, be gleivių. Po dviejų metų vaisių dietos su pridėtais pasninkavimo vaistais, mano sveikata taip pagerėjo, kas šiandien yra neįsivaizduojama, ir kuri leido man atlikti šiuos eksperimentus:

Apatinėje rankos pusėje su peiliu padariau pjūvį; kraujas netekėjo, kadangi jis tuoj pat sukrešėjo, užverdamas žaizdą, – jokio uždegimo, skausmo, gleivių ar pūlių. žaizda užgijo per tris dienas nukritus žaizdos šašui. Vėliau, vartojant vegetarišką maistą, įskaitant produktus, turinčius gleivių fermentų (krakmolingą maistą), tačiau išskyrus kiaušinius ir pieną, žaizda truputį kraujavo, šiek tiek skaudėjo ir lengvai pūliavo, sukilo lengvas uždegimas, o visiškai užgijo tik po šiek tiek laiko. Po to, vartojant mėsą ir šiek tiek alkoholio, ta pati žaizda ilgiau kraujavo, kraujas buvo šviesios spalvos, raudonas ir skystas, sukilo uždegimas, skaudėjo, pūliavo keletą dienų, o užgijo tik po dviejų dienų pasninkavimo.

Aš pasisiūliau Prūsijos Karo Ministerijai pakartoti šį eksperimentą, aišku veltui. Kodėl kare tarp Rusijos ir Japonijos japonų žaizdos užgijo daug greičiau ir geriau nei „mėsa ir brendžiu“ besimėgaujančių rusų? Ar niekas per 2000 metų niekada nepagalvojo, kodėl atsivėrusi arterija ir net užnuodyta taurė negalėjo nužudyti Senekos po to, kai jis atsisakė mėsos ir pasninkavo kalėjime?

Yra žinoma, kad ir prieš tai Seneka maitinosi niekuo kitu, kaip vaisiais ir vandeniu. Galiausiai liga yra ne kas kita, kaip pačių mažiausių kraujagyslių, kapiliarų užkimšimas gleivėmis. Niekas nenorėtų valyti miesto vandentiekio vamzdyno, vamzdžių sistemos, kuriai siurblys tiekia nešvarų vandenį, filtrų, kurie yra užkimšti, nenutraukę vandens tiekimo valymo proceso metu.

Jeigu vamzdynas visam miestui ar jo daliai tiekia nešvarų vandenį arba jei net mažiausia vamzdžių dalis yra užkimšta, nėra nei vieno žmogaus pasaulyje, kuris remontuotų ar taisytų tą atitinkamą vietą; visi iš karto pagalvoja apie centrinę dalį, apie vandens talpyklą ir filtrus, o jie visi drauge su siurbliu gali būti valomi tik tol, kol vandens tiekimas yra nutrauktas.

„Aš esu viešpats, tavo gydytojas“ – angliška ir šiuolaikiška, tačiau geriausiai ir patikimiausiai gydo, valo ir pašalina gleives tik gamta, tačiau tik tuo atveju jei nutraukiamas aprūpinimas maistu ar bent jau gleivių tiekimas. Kiekviena „fiziologinė mašina“, į žmogų panašus žvėris, nedelsiant valo savo organizmą, skaido gleives užsikišusiose kraujagyslėse nesustodamas nė trumpam po to, kai sustabdomas bent jau sauso maisto davinys.

Arnoldas Ehretas - Racionalus Pasninkavimas pdf

Arnoldas Ehretas