Teorijos: kodėl žmonės neturi kailio?

Atrodo, kad tai gana keistas klausimas. Tačiau ką į tai gali atsakyti mokslas? Dabartiniu metu niekas negali pasakyti, kodėl žmogus, vienintelis iš primatu, neturi kailio ant savo kūno. Netgi pats Čarlzas Darvinas teigė, kad žmogaus kailio nebuvimą niekuo negalima paaiškinti. Nors garsiojo mokslininko vienmintis Tomas Hakslis šį faktą siejo su natūraliąja atranka, teigdamas, kad plaukuoto kailio netekimas padidino mūsų protėvių seksualinį patrauklumą.

Tačiau šį Hakslio teorija nesulaukė pritarimo. Sunku patikėti tuo, kad iš daugybės žinduolių rūšių tik vienos rūšies žinduolių (žmonių) patinai kažkuriame raidos etape galėjo ieškoti tik „nuogų“ patelių. Šio požiūrio nepalaikė netgi pats Darvinas, todėl jo neverta daugiau nagrinėti.

Savo požiūrį išsakė amerikiečių antropologas Raimondas Dartas. Jo manymu, dabartinių beždžionių protėviai visą gyvenimą praleido medžiuose, o štai žmonių protėviai išeidavo į atviras erdves, kur įgydavo medžiojimo įgūdžių, tačiau stipriai perkaisdavo. Tad būtinybė atvėsti po medžioklės ir buvo ta priežastis, dėl kurios ėmė kristi kailis.
Ši teorija pažeidžiama tuo faktu, kad kiti žinduoliai nesinaudojo tokiu atsivėsinimo būdu.

Ši teorija pažeidžiama tuo faktu, kad kiti žinduoliai nesinaudojo tokiu atsivėsinimo būdu. Dienomis kailis apsaugodavo nuo saulės spindulių, o naktimis – nuo šalčio. Tačiau mūsų protėvių moteriškųjų individų kailis kentėjo nuo nusidėvėjimo ir trynimosi, be to, kūdikiai visą laiką kabindavosi į mamos gaurus. Dėl šių priežasčių patelės netgi greičiau neteko kailio nei patinai.

1970-ais metais amerikiečių gydytojas iš Armijos medicinos instituto Raselas Niumanas iškėlė hipotezę, kad hominidai niekada neišeidavo į atviras erdves, nes juos veikė trys faktoriai – labai mažas plaukuotumas, didelis prakaitavimas ir dažnas gėrimas mažomis dozėmis. Tačiau specialistai šios teorijos nepalaikė ir ji buvo greitai pamiršta.

Evoliucinė strategija

1977-ais metais antropologas Stefanas Džėjus Guldąs iškėlė mintį, kad visiškas žmonių kailio netekimas susijęs su evoliucine strategija, nukreipta smegenų apimties didinimui! Kaip teigė S.Guldąs, mūsų smegenys labai stipriai vystosi dar iki gimimo. Greitas šio svarbiausio organo augimas lydimas juvenalinių (jaunatviškų) primatų bruožų atsiradimo – didelė galva, didelės akys ir plaukų ant kūno nebuvimas. Pagal šią teoriją, likus mažai laiko iki gimimo, visas kūdikio kūnas pasidengdavo kailiu!

Oksfordo universiteto daktaras, jūrų biologijos specialistas Alisteris Hardis aptiko, kad žmogaus oda yra ne tik be plaukų, bet ir iš vidaus tarsi padengta riebalų sluoksniu (tai būdinga jūrų gyvūnams). Ar tai reiškia, kad kažkada labai seniai žmogus buvo artimas jūrų gyventojams? Šios teorijos visiškai atmesti negalima…

2006-ais metais Pensilvanijos universiteto antropologė Nina Jablonskaja išleido knygą „Odos danga: natūralioji istorija“. Joje teigiama, kad hominidai, vaikščiodami ant dviejų kojų, galėjo aktyviai įsisavinti savanas. Didelis prakaitavimas padėjo tam, kad iškristų plaukai ir taip galėtų išgaruoti susidaręs prakaitas. Kaip paskaičiavo mokslininkė, tolimas mūsų protėvis per dieną išskirdavo net 13,6 l prakaito per dieną. Tačiau ši teorija niekaip nepaaiškina, kodėl beždžionės išliko su kailiu, nors joms irgi reikia išgarinti prakaitą.

Visai neseniai buvo nustatyta, kad tokie reiškiniai, kaip vaikščiojimas ant dviejų kojų ir visiškas kailio išnykimas, atsirado beveik vienu metu.