Turkijoje dingusių britų pulko istorija

Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijoje be pėdsakų dingo visas karinis dalinys. Šis dingimas yra labai keistas... Kur dėjosi 267 britų kareiviai?

1915-ųjų metų rugpjūčio pradžioje Norfolko pulko ketvirtasis batalionas, vadovaujamas kapitono Montgomerio, ir penktasis batalionas, vadovaujamas pulkininko sero Horėjaus Bošemo, desantinės grupės sudėtyje išsilaipino Suvlos įlankoje.

Po kelių dienų šio bataliono Sendringemo savanorių kuopa buvo pasiųsta atakuoti nedidelę „60-ą aukštumą". 267 karių grupė, kuriai vadovavo pulkininkas Bošemas ir kapitonas Bekas, patraukė priešo link. Pakeliui į vietą kariai įėjo į rūko debesį, o kai rūkas išsisklaidė - toje vietoje nieko nebuvo, tarnybos draugai neaptiko netgi karių kūnų.

„Norfolko pulko batalionas buvo dešiniajame flange ir vienu metu pajuto silpnesnį priešininko pasipriešinimą, palyginus su tuo, kurį sutiko kita brigados dalis, - kariškai sausai savo ataskaitoje karo ministrui Kitčeneriui rašė Viduramžio ekspedicinių pajėgų vadas generolas Janas Hamiltonas. - Prieš
atsitraukiančias priešininko pajėgas pulkininkas seras Horėjus Bošemas -narsus, savimi pasitikintis karininkas

- ėmė ryžtingai pulti, patraukdamas paskui save geriausią bataliono dalį. Kova vis stiprėjo, vietovė darėsi vis labiau miškinga ir laužyta. Daugelis karių buvo sužeisti arba išsekę dėl troškulio. Jie į stovyklą grįžo naktį. Tačiau pulkininkas su 16 karininkų ir 250 karių tęsė persekiojimą, spausdamas priešininką... Jie nuėjo gilyn į mišką ir tapo nematomi ir negirdimi. Nė vienas jų negrįžo".

Turkai, su kuriais kovojo britai, taip pat nieko nežinojo apie dingusiųjų likimą. Kaip teigiama majoro Munib Bėjaus raporte, šiame mūšyje turkai į nelaisvę paėmė 35 britus. Ir tik vienas iš jų - eilinis Braunas - buvo iš to paties Norfolko pulko. Apie pustrečio šimto karių nebuvo jokios kalbos. „Vykdant Galipolio operaciją turkų pusė nevykdė jokių karinių veiksmų rajone netoli Sulvos įlankos. Taip pat nepaėmė į nelaisvę britų karių visų karinių veiksmų prie Sulvos įlankos metu", - jau pasibaigus karui turkai atsakė į oficialų Didžiosios Britanijos paklausimą.

Rado, tačiau ne visus

Vis tik jau pasibaigus karui vienas karininkas atsitiktinai rado karališkojo Norfolko pulko kokardą ir sužinojo, kad vietinis valstietis iš savo sklypo išvežė daugybę kūnų ir numetė juos į tarpeklį.

- Mes suradome Norfolko batalioną,

- pranešė laidotuvių brigados karininkas. - Iš viso 180 kūnų. Mums pavyko
identifikuoti tik eilinių Barnabio ir Kotero palaikus. Kūnai buvo išmėtyti maždaug kvadratinės mylios plote, mažiau nei 800 jardų atstumu nuo priekinio turkų krašto. Daugelis jų, be abejo, buvo nužudyti fermoje, nes vietinis turkas, šio sklypo savininkas, mums papasakojo, kad tuo metu, kai jis grįžo, ferma buvo užversta pūvančiais britų karių kūnais, kuriuos jam teko sumesti į daubą. Tokiu būdu pasitvirtina pirminė prielaida apie tai, kad jie nenuėjo toli į priešininko gynybos gilumą, o buvo nužudyti vienas po kito, išskyrus tuos, kurie sugebėjo pasiekti fermą.

Sis radinys paaiškino dalies Norfolko pulko likimą, tačiau likusius nesurastus karius Didžiosios Britanijos vyriausybė iki šiol laiko dingusiais be žinios. Kur pasidėjo dar šimtinė karių, jeigu jų kūnai taip ir nebuvo surasti?

Nežiūrint į visas karinio meto aplinkybes, karių dingimas yra labai keistas. Netgi iki kaulų smegenų kariškis - Viduržemio ekspedicinių pajėgų vadas generolas-leitenantas Janas Hamiltonas - viso padalinio dingime mūšio lauke viduryje baltos dienos pastebėjo kažką mistiško. Kai britai išslaptino komisijos, tyrusios šį incidentą, dokumentus, paslaptingumo tik dar labiau padaugėjo. Komisijos ataskaitoje ne kartą paminėtas keistas rūkas, staiga nusileidęs ant vietovės rugpjūčio dienos viduryje. Tai jau ir taip neįprasta, be to, rūkas buvo toks ryškus, kad akino artileristus.

Neįprasti debesys

„Dėl kažkokio gamtos kaprizo Suvlos įlanka ir Pleinas rugpjūčio 21 dieną buvo apgaubti keisto rūko, - prisimena vienas iš artilerijos stebėtojų. - Tai buvo mums blogai, nes mes tikėjomės, kad priešininko šaulius akins besileidžianti saulė, o mes turkų apkasus vakariniuose spinduliuose labai aiškiai matysime. Tačiau buvo taip, kad mes vos galėjome tą dieną įžiūrėti priešininko pozicijas, o vakarų pusėje buvę taikiniai ryškioje šviesoje buvo ypač gerai matomi".

„Buvo graži, saulėta, nuostabi diena, kokios ir galima laukti prie Viduržemio jūros, - prisimena minuotojai Reichartas ir Niunesas. - Tačiau buvo viena keistenybė: ore kybojo šeši ar aštuoni debesys, savo forma primenantys apvalius duonos kepalus. Visi šie vienodos formos debesys buvo tiesiai virš „60-os aukštumos". Nors iš pietų pūtė 5-6 mylių per valandą stiprumo vėjas, nei debesų išsidėstymas, nei jų forma nesikeitė. Iš mūsų stebėjimo punkto, įrengto už 500 pėdų, mes matėme, kad jie kabo virš „60-os aukštumos". Ant žemės, tiesiai po šia debesų grupe buvo dar vienas tokios pat formos nejudantis debesis. Jis buvo apie 800 pėdų ilgio, 200 pėdų aukščio ir 200 pėdų pločio.

Sis debesis buvo labai tirštas ir atrodė tarsi kietas. Jis buvo nuo 280 iki 360 jardų atstumu nuo mūšio vietos, britų užimtoje teritorijoje. Sis debesis, kaip ir kiti, buvo šviesiai pilkos spalvos. Tuomet mes pamatėme britų pulką, kurį sudarė keli šimtai žmonių. Būrys išėjo į išdžiūvusią vagą ar išplautą taką ir patraukė link „60-os aukštumos", kur turėjo sustiprinti šioje aukštumoje esantį pulką. Jie priartėjo prie tos vietos, kur buvo debesis, ir be jokių abejonių įėjo tiesiai į debesį, tačiau nė vienas jų „60-oje aukštumoje“ nepasirodė ir nekovojo. Praėjus maždaug valandai po to, kai paskutinis grupės karys išnyko debesyje, pastarasis lengvai pakilo nuo žemės ir, kaip paprastai daro bet koks debesis ar rūkas, lėtai pakilo ir surinko kitus debesis, panašius į jį, apie kuriuos užsiminta pasakojimo pradžioje. Atidžiai į juos pažiūrėjus dar kartą, mes supratome, kad debesys panašūs į „žirnius ankštyje". Visų šių įvykių metu debesys kybojo vienoje ir toje pa-
čioje vietoje, tačiau vos tik nuo žemės pakilęs debesis pasiekė jų lygį, jie visi kartu ėmė tolti šiaurės kryptimi link Bulgarijos. Po trijų ketvirčių valandos debesų jau nebuvo matyti".

Tiesa, į liudininkų prisiminimus reikia žiūrėti rezervuotai, nes apie šį karo epizodą buvo prisimenama tik praėjus kelioms dešimtims metų.

Versijos ir hipotezės

Po incidento pasirodė kelios šio įvykio aiškinimo versijos: visokių paslapčių mėgėjai remiasi dviem pagrindiniais aiškinimais. Arba karius pagrobė ateiviai, o pats debesis - ne kas kita, o neatpažintas skraidantis objektas. Arba debesis - tai portalas į kitą matavimą, kur ir pateko visi 267 britų armijos kariai.

„Spalva ir „debesų" forma yra aiški maskuotė, - knygoje „Anapus absurdiškos realybės" rašo Emilis Bačiūrinas. - Man pačiam 1986-ųjų metų rugsėjo mėnesį teko matyti NSO, kurio forma buvo kaip pusė rutulio, judančio po apatiniu debesų kraštu ir kurio spalva buvo tokios pat spalvos, kaip ir debesų. Tai, kad tai buvo NSO, abejoti netenka, nes praėjus maždaug minutei nuo stebėjimo pradžios iš miško vertikaliai aukštyn pakilo nedidelis ryškios auksinės spalvos objektas ir po kelių akimirkų be jokių garso ar šviesos efektų įlindo tiesiai į bazinio laivo vidurį. Po to pastarasis laivas staiga pakeitė kursą beveik priešingu nei buvo iki tol, truputį pakilo aukštyn ir įskriejo į debesį, kuris labai greitai kažkokiu būdu ėmė keistis, temptis prieš vėją, kol nesusiliejo su dideliu sluoksniuotų debesų plotu. Suvlos įlankoje nejudėdami kybojo keletas vienodų debesų, nors ir pūtė brizas, stebėdami mūšio veiksmus arba „pridengdami" debesį, esantį upelio slėnyje".

Kad ir kokios būtų įdomios versijos apie ateivius ar paralelinius pasaulius, tačiau tikrovė, ko gero, buvo žymiai banalesnė ir žiauresnė: turkai tiesiog išžudė britus, tačiau iki šiol to nedrįsta pripažinti valstybiniu lygiu. Jeigu viskas iš tiesų taip buvo, tuo atveju lieka neatsakytas klausimas: koks ten keistas debesis sukinėjosi virš mūšio vietos ir kodėl nebuvo surasti šimtų Norfolko pulko karių kūnai?

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №01 2017