Užkoduotasis Boschas

Olandų tapytojo Jeronimo Boscho, gyvenusio prieš penkis su pusę amžiaus, vardas ir šiandien yra apgaubtas legendomis.

Pavyzdžiui, vienas žinomas vokiečių dailės tyrinėtojas savo monografijoje, skirtoje dailininko kūrybai, aprašė iš tiesų nepaprastą atvejį. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1945-ųjų metų lapkričio mėnesį, jis apsilankė nedideliame Oiršoto miestelyje, kuriame tuo metu buvo garsiojo olandų tapytojo dirbtuvė-muziejus. Dailėtyrininkas ten pastebėjo vieną neužbaigtą Boscho paveikslą. Ir kiekvieną rytą, atėjęs į dirbtuvę, pastebėdavo naujai nupieštus fragmentus paveiksle, kurių išvakarėse jame nebuvo. Ir savo kokybe jie niekuo nesiskyrė nuo pradinės tapybos.

Sunku pasakyti ar monografijos autorius visa tai prasimanė, ar iš tiesų matė kažką nepaprasto, tačiau tai, kad Boschas ir šiandien lieka paslaptinga ir sunkiai suvokiama asmenybe, yra neginčijamas faktas. Gal dėl to, nežiūrint į tai, kad jis buvo labai žinomas, tapytojui pavyko išlikti istorijos šešėlyje.

Apie tapytojo gyvenimą žinoma labai mažai. Nėra netgi tiksliai žinoma, kaip Boschas atrodė, nes keletas iki mūsų dienų išlikusių autoportretų kelia abejonių ar jie buvo nutapyti paties dailininko. Viskas dėl to, kad apie XVI amžiaus vidurį tapytojo pėdsakai pasimetė.

Tiesa, išliko literatūrinis didžiojo meistro portretas, kurį XVI amžiaus pabaigoje sukūrė D. Lampsoniusas, Briugėje gyvenęs poetas ir mokslininkas: „Jeronimai Boschai, ką reiškia tavo išvaizda, išreiškianti siaubą, ir tas lūpų baltumas? Ar tik nematai skraidančius požeminės karalystės vaiduoklius? Aš manau, kad tau buvo atviros ir pragariškojo Plutono gelmės, ir pats pragaras, jeigu savo ranka sugebėjai taip puikiai nupiešti tai, kas slepiasi pačiose skaistyklos gelmėse".

Vis tik šis tas apie Boscho gyvenimą mums yra žinoma. Pavyzdžiui, garsusis dailininkas gimė 1450-ais metais Hertogenboso miestelyje dabartinės Olandijos pietuose. Žinoma ir tai, kad gimė gegužės mėnesį, tačiau nėra žinoma diena. Užtat žinoma, kad Boscho tėvas Antonis van Akenas buvo dailininkas, kaip ir dar du dėdės bei senelis Janas van Akenas.

Tikrasis dailininko vardas yra Jeronimas van Akenas, o jo protėviai buvo kilę iš Vokietijos miesto Acheno. Boschas, kas olandiškai reiškia „miškas", - tai pseudonimas. Tuo metu miškas buvo laikomas simboliu visko, kas paslaptinga mįslinga, vieta nesuskaičiuojamų lobių paslėptų tamsioje tankmėje.

Tiesa, egzistuoja versija, kad pseudonimas „Boschas" atsirado iš sutrumpinto dailininko gimtojo miesto pavadinimo, kuriame jis praleido visą gyvenimą, niekur iš jo neišvykdamas, išskyrus kelionę į Antverpeną, kur mokėsi. Daugybė kvietimų apsilankyti Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje liko be atsakymo.

Iš Mergelės Brolijos, kuriai priklausė ir Boschas, archyvų yra žinoma, kad 1478-ais metais jis susituokė su 25-ių metų Aleida van Merven, turtingos ir žinomos vietinės giminės atstove. Ji buvo kilusi iš „geros šeimos", turėjo nemažai turtų, kurių valdymo teisę perdavė vyrui. Nedideliame Oiršoto dvare netoli Hertogenboso, kuris priklausė žmonai, Boschas turėjo galimybę tapyti savo paveikslus, nesirūpindamas dėl užsakymų.

Vis tik Boscho gyvenimas tyrinėtojams lieka paslaptimi už septynių užraktų. Tai reiškia, kad yra galimybė atsirasti įvairiausioms prielaidoms. Juo labiau, kad joms atsirasti neretai atsiranda pagrindas iš sunkiai paaiškinamų fenomenų.

Pavyzdžiui, vienoje Hertogenboso bažnyčioje, kurią ištapė Boschas, išliko keista freska: minia tikinčiųjų ir nusigreitai prie jų artėjantį žalią kūgį su viduje esančiu ryškiu baltos spalvos rutuliu. Šio rutulio centre šmėžuoja keista figūra. Gerai įsižiūrėjus į ją, galima pastebėti, kad figūra yra ne visiškai žmogiškų proporcijų ir be drabužių.

Daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų, tarp kurių yra olandų istorijos ir ikonografijos profesorius Edmundas van Hosė, mano, jog freska yra įrodymas to, kad Boschas, gali būti, savo akimis matė prie mūsų planetos artėjantį nežemišką kosminį laivą su kitų pasaulių atstovais jame.

Kiti eina dar toliau. Pavyzdžiui, amerikiečių parapsichologas ir ufologas Džordanas Hardė mano, kad pats dailininkas buvo ateivis iš Galaktikos gelmių ir paprasčiausiai drobėje piešė tai, ką pats matė, keliaudamas neaprėpiama Visata (beje, kažkas panašaus kalbama ir apie Leonardą da Vinčį). Dėl kažkokių priežasčių jis pasiliko Žemėje ir paliko mums nutapytus liudijimus, niekuo nenusileidžiantiems dabartiniams kinematografijos šedevrams, pavyzdžiui, „Žvaigždžių karams".

Dailininko kapas, esantis jo paties ištapytos šventojo Jono bažnyčios koplyčioje, praėjus šimtmečiams po dailininko mirties papildė su juo susijusių mįslių sąrašą. Atliekant archeologinius kasinėjimus paaiškėjo, kad kapas yra tuščias.

1977-ais metais vykusių kasinėjimų vadovas Hansas Galfė žurnalistams papasakojo, kad pavyko aptikti plokščią akmenį, nepanašų į įprastą granitą ar marmurą, iš kurių tuo metu buvo gaminami antkapiai. Medžiagos tyrimai buvo labai netikėti: akmens gabaliukas, pakištas po mikroskopu, ėmė silpnai švytėti, o jo paviršiaus temperatūra netikėtai pakilo daugiau nei trimis laipsniais. Beje, jokio išorinio poveikio nebuvo atliekama.

Į tyrimus įsikišo bažnyčia ir pareikalavo skubiai nutraukti darbus. Nuo to laiko Boscho kapas šventojo Jono bažnyčios koplyčioje yra neliečiamas. Ant antkapio yra tik išgraviruota dailininko vardas ir jo gyvenimo metai: 1450-1516. Virš kapo yra paties nupiešta freska: nukryžiuotasis, apšviestas keista žalsva šviesa.

Savo ruožtu amerikietė Boscho kūrybos tyrinėtoja Linda Haris teigia, kad dailininkas buvo apdovanotas mistiška aiškiaregystės dovana. Jos nuomone, daugelis Paskutiniojo teismo vaizdinių jo drobėse tiksliai atspindi šiuolaikinius karus ir kataklizmus. Dėl to ji Boschą gretina su kitu ne mažiau paslaptingu genijumi - Leonardu da Vinčiu.

Garsiajame Džordžonės paveiksle „Trys filosofai", tyrinėtojos nuomone yra pavaizduoti kaip tik du garsieji dailininkai ir pats Džordžonė. „Tai nėra atsitiktinumas, - savo knygoje „Slapta Boscho erezija“ skelbia Linda Haris. - Džordžonė taip pat turėjo dovaną pamatyti ateitį ir, greičiausiai, žinojo, kas laukia žmonijos po metų ar šimtmečių".

Boscho kūriniuose iš tiesų yra daugybė mįslių: juose pavaizduota daugybė fantastinių būtybių, tarsi gimusių kitose planetose ar paraleliniuose pasauliuose. Žinių apie didžiojo tapytojo gyvenimą nebuvimas mūsų laikais išprovokavo nemažai literatūrinių ir istorinių spekuliacijų.

Jis buvo priskiriamas burtininkams ir magams, eretikams ir alchemikams, beieškantiems filosofinio akmens, ir netgi buvo kaltinamas slaptu suokalbiu su pačiu Šėtonu, kuris mainais į sielos nemirtingumą suteikė jam ypatingą sugebėjimą pažvelgti į kitus pasaulius ir tai meistriškai pavaizduoti drobėje.

Tikra tiesa, niekas kitas dailininkui nesisekė taip gerai piešti, kaip daugybė monstrų. Pavyzdžiui, viename garsiausių Boscho kūrinių „Žemiškųjų malonumų sodas" pavaizduoti keisti paukščiai - gana realistiškos, tačiau neįtikėtino dydžio būtybės, kurių fone spiečiasi mažyčiai apsinuoginę žmonės.

Tuo, kad Boschas savo kūryboje naudojo simbolius, ir daugiareikšmius simbolius, niekas anksčiau neabejojo, neabejoja ir dabar. Dėl šios priežasties kūrinio mintis buvo interpretuojama pagal tai, kaip buvo suprantami dailininko panaudoti simboliai. Boscho gyvenamuoju laikotarpiu tokių simbolių buvo nemažai, todėl ir jo kūrinių interpretacijų skaičius yra labai didelis. Pavyzdžiui, žuvies atvaizdas, priklausomai nuo konteksto, galėjo reikšti Kristų, Zodiako ženklą, Mėnulį, vasario mėnesį, vandenį, flegmatišką charakterį, pasninką...

Vienu pačiu keisčiausiu Boscho naudotu simboliu galima pavadinti medinį šaukštą, kuris gana neretai sutinkamas jo kūriniuose: jis naudojamas kaip irklas „Kvailių laive", matomas abejose keliauninko bagažo versijose: „Šieno vežimo" prologe ir „Sūnuje paklydėlyje". Jis du kartus figūruoja pas piktus piemenis „Karalių nusilenkime", velnias „Septyniose mirtinose nuodėmėse" juo maišo katilą, kur tarp aukso monetų verda šykštuolis.

Gali būti, kad Boschui šaukštas ir jam atitinkantis ąsotėlis - tai simboliai, turintys nuodėmingą reikšmę. Šią prielaidą patvirtina tai, kad daugelis tapytojo pavaizduotų fantastinių būtybių, ypač paukščiai, dažniausiai antys ar kiti vandens paukščiai, vaizduojami su šaukšto formos snapais.

Boscho kūriniuose galima aptikti visą „nelabųjų" gyvūnų bestiarijų, perimtą iš Biblijos ir viduramžių simbolikos: kupranugarį, kiškį, kiaulę, arklį, gandrą ir daug kitų. Taip pat reikia paminėti ir gyvatę, nors Boscho kūryboje ji sutinkama ne taip jau ir dažnai. Pelėda - velnio pasiuntinys ir tuo pačiu erezija arba išminties simbolis. Rupūžė, alchemijoje reiškianti sierą, - tai velnio ir mirties simbolis, kaip ir viskas, kas sausa - medžiai, gyvūnų skeletai.

Kiti dailininko drobėse dažnai sutinkami simboliai: laiptai, kurie reiškia kelią į pažinimą alchemijoje arba lytinį aktą; apverstas piltuvėlis - apgavysčių arba netikros išminties atributas; raktas (pažinimas arba lytinis organas), dažnai tokios formos, kad jis neskirtas atidarymui; nupjauta koja tradiciškai asocijuojasi su sužeidimais arba kankinimais, o Boscho kūryboje dar siejama su erezija ir magija.

Kalbant apie įvairių rūšių nelabuosius, tai Boscho fantazijai čia nėra ribų. Jo paveiksluose Liuciferis vaizduojamas įvairiausiais pavidalais: tai tradiciniai velniai su ragais, sparnais ir uodega; vabzdžiai; pusiau žmonės-pusiau gyvūnai; būtybės su dalimi kūno, paverstos simboliniu daiktu; išsigimėliai be kūno su viena didžiule galva ant nedidelių kojų, panašūs į Antikos laikų groteskinius vaizdus.

Demonai dažnai vaizduojami su muzikiniais instrumentais, dažniausiai - pučiamaisiais, kurie kartais tampa jų kūno dalimi, pavirsdami nosimi-fleita arba nosimi-trimitu. Pagaliau, veidrodis, tradicinis velnio atributas, susijęs su magiškais ritualais, Boscho kūriniuose tampa gyvenimo pagundų ir pomirtinės pajuokos įrankiu.

Mūsų laikais mokslininkai, darydami išvadą, kad Boscho kūryboje įkūnyta gili prasmė, visaip bando paaiškinti jos reikšmę, rasti jos ištakas, pateikti interpretacijas. Vieni Boschą laiko savotišku XV amžiaus siurrealistu, kuris savo nematytus vaizdus ištraukdavo iš pasąmonės, ir, minėdami jo vardą, neišvengiamai prisimena Salvadorą Dalį.

Kiti tyrinėtojai mano, kad Boscho kūryba atvaizduoja viduramžių „ezoterines disciplinas" - alchemiją, astrologiją, juodąją magiją. Tretieji bando sieti dailininką su įvairiomis religinės erezijos kryptimis, kurios tuo metu egzistavo.

Keista tai, kad dailininko kūryba turėjo ryškiai išreikštą demonišką ar mistinę potekstę, Boschas nei dar būdamas gyvas, nei po mirties nebuvo laikomas eretiku. Ir tai pačios žiauriausios inkvizicijos laikais, kai Olandijoje nuo 1468-ųjų metų eretikai be jokio gailesčio buvo deginami ant laužo, o 1487-ais metais su popiežiaus palaiminimu išleistas liūdnai pagarsėję „Raganų kūjis“.

Dar daugiau, pats faktas, kad nupirktas Boscho paveikslas, galėjo būti kaip tikėjimo įrodymas! Pavyzdžiui, 1572-ais metais Damianodas Gua, portugalų humanistas ir Erazmo Roterdamiečio draugas, inkvizicijos apkaltintas erezija, pasakė, norėdamas įrodyti savo religingumą, kad nupirko ir bažnyčiai padovanojo Boscho paveikslų.

Katalikiškųjų valstybių vadovai labai vertino dailininko talentą. Pavyzdžiui, „Paskutinį teismą" užsakė nutapyti Burgundijos hercogas Pilypas Gražusis, „Pagunda" nuo 1507-ųjų metų buvo saugoma Marijos Austrietės kolekcijoje. Taip pat žinoma, kad tarp pirmųjų, įvertinusių dailininko talentą, buvo Ispanijos karalius Pilypas II. Vienas pirmųjų dailininko darbų „Septynios mirtinos nuodėmės" kabojo karaliaus miegamajame.

Olandų meistro misticizmas buvo labai artimas ispaniškajam misticizmui su jo rafinuotu jautrumu. Ne atsitiktinai XVII amžiuje gyvenęs bibliotekininkas Eskoriala Chosė de Siguenca teigė, jog Boschas yra vienintelis dailininkas, kuris vaizdavo žmogų iš vidaus, o garsusis ispanų rašytojas Lopė de Vega jį vadino „didžiausiu ir nepakartojamu dailininku", kurio darbai - „moralinės filosofijos pagrindai".

Gali būti, taip yra dėl to, kad Boscho kūriniai nebuvo neįmenama mįslė išsilavinusiems jo amžininkams, kurie puikiai žinojo simbolių kalbą. Tiesa, verta paminėti, kad jau 1563-iais metais ispanas de Gevara manė, jog „liaudžiai reikia paaiškinti, kad šiame dailininke nematytų velnių ir pabaisų išradėjo".

1605-ais metais bibliotekininkas Josifas Siguenca rašė: „Mano nuomone, skirtumas tarp Boscho ir kitų dailininkų paveikslų yra tas, kad kiti autoriai bando pavaizduoti žmogų tokiu, kokia yra jo išorė, o Boschas vienintelis turėjo pakankamai drąsos pavaizduoti žmogaus vidų". Tačiau vėliau olandų tapytojo paveikslų siūlomų interpretacijų spektras žymiai išsiplėtė.

Boschas mirė savo gimtajame Hertogenbose, būdamas 66-ių metų amžiaus. Jeigu istorikai yra teisūs, tai įvyko birželio mėnesį. Yra teigiama, kad prieš pat mirtį dailininkas ištarė: „Duokite šviesos".

Boschas buvo palaidotas šventojo Jono bažnyčios koplyčioje 1516 m. rugpjūčio 9 d.