Mistinės Viljamo Bleiko vizijos

Garsus anglų poetas, dailininkas, vienas iš pagrindinių siurrealizmo pirmtakų Viljamas Bleikas (William Blake) (1757-1827) buvo antras iš penkių vaikų prekiautojo trikotažo gaminiais šeimoje. Jį sudomino švedų mistiko Emanuelio Svedenborgo, kuris nemažai laiko gyveno Londone, mokymas.

Šis žmogus rašė nuostabius filosofinius eilėraščius, kurie neretai cituojami ir mūsų dienomis. Tačiau Viljamas Bleikas kur kas labiau žinomas kaip talentingas dailininkas.

Ir ne tik dailininkas. Jis galėjo matyti paralelinius pasaulius, tai reiškia, kad buvo, kaip dabar sakoma, vizionieriumi. O po mirties savo žmonai pasirodė kaip vaiduoklis.

Nepaprastas Bleiko talentas pasireiškė labai anksti. Dar būdamas berniuku jis tėvo parduotuvėje piešė ir rašė eilėraščius ant kitų sąskaitų pusių. Jis taip pat turėjo ir muzikinių gabumų. Vėliau savo eilėraščiams kurdavo muziką. Tačiau gyvenimas retai kada džiugindavo Bleiką.

Jis nuolat buvo liūdnas, mistiškai nusiteikęs, gyveno tarsi sapne ir dažnai girdėdavo balsus, kurie, kaip jis pats buvo įsitikinęs, sklisdavo iš dangaus.

Bleikas mokėsi pas graverį. Vėliau studijavo Karališkoje meno akademijoje, tačiau jos nebaigė, nes
susiginčijo su jos prezidentu žinomu dailininku Džošua Reinoldu (Joshua Reynolds). Yra pasakojama, kad Reinoldas davė Bleikui siaubingą patarimą: tapyti paprastesnius piešinius. Vargu ar savo žodžiais jis norėjo įžeisti Viljamą. Tačiau akademijos prezidentas tikrai nesuprato, kad Bleikas negali būti toks, kaip visi, ir kad jis gyvena visiškai kitokiame pasaulyje.

1782 m. rugpjūčio 18 d. Bleikas susituokė su neraštinga sodininko dukra Katerina Boučer (Catherine Boucher). Jis ją išmokė skaityti ir rašyti. Ji jam padėjo piešti graviūras. Moteris tikėjo visomis savo vyro vizijomis ir jį garbino kaip pranašą.

Bleikas buvo savo meto pats originaliausias anglų mistikas ir vienu geriausias grafikas. Jo mistinis požiūris į pasaulį atsispindėjo ir jo gyvenime, ir kūryboje. Nedidelių knygučių su savo eilėraščiais ir iliustracijomis spausdinimui (išliko keletas egzempliorių, kuriuose iliustracijos nupieštos paties autoriaus ranka) Bleikas išrado originalų spausdinimo būdą. Tiesa, jis pats tvirtino, kad tai nėra jo nuopelnas - jo mirusio brolio dvasia, su kuria Bleikas nuolat bendraudavo, jam atskleidė daugelį paslapčių.

Dar vaikystėje Bleikas pradėjo matyti vizijas. Jis atsiminė, kad dar būdamas mažu berniuku sutiko angelus ir pranašą Ezechielį. Kažkokia nežinoma jėga versdavo jį rašyti eilėraščius ar piešti, diktavo žodžius, vedžiojo ranką su teptuku. Viljamas dažnai mintyse kalbėdavo su Moze, Homeru, Vergilijumi, Dante ir Miltonu.

Mažasis Bleikas tvirtino, kad mirtis - tai tik perėjimas iš vieno kambario į kitą. Jis suaugusiems pasakodavo, kad danguje matė karius su kalavijais ir ietimis, o ant medžių šakų buvo angelai su šviečiančiais sparnais. Kartą berniukas papasakojo, kad matė patį Dievą, įkišusį galvą per langą... Savo vizijas Viljamas perkeldavo ant popieriaus.

Kartą pas jį užėjo draugas ir pamatė pieštuku piešiant kažkokio žmogaus portretą. Atrodė, kad priešais Bleiką sėdi modelis, kurio portretą jis ir piešė. Viljamas vis pakeldavo akis, įsižiūrėdavo ir tęsdavo darbą. Tačiau kambaryje be dailininko daugiau nieko nebuvo.

-    Netrukdykite! - tyliai pratarė Bleikas.

Nustebęs svečias paklausė, kieno portretą piešia:

-    Aš nieko nematau!

-    Užtat aš matau! - išdidžiai lan-
kytoją pertraukė Bleikas. - Jis yra čia, o jo vardas Lotas. Apie jį galite perskaityti Šventajame rašte. Jis man pozuoja.

Bleiko laiške, parašytame 1803-ųjų metų balandžio mėnesį buvo rašoma: „Aš eilėraščius rašydavau, girdėdamas diktuojamus žodžius. Parašydavau dvylika, kartais net trisdešimt eilučių be jokių pastangų, netgi prieš savo valią“.

Bleikas buvo įsitikinęs paralelinio pasaulio egzistavimu, kuriame viskas buvo kitaip, nei mūsų pasaulyje. Norėdamas suprasti to pasaulio dėsnius, jis išmoko rašyti iš dešinės į kairę. Dailininką mažai domino realybė, jis nugrimzdavo į fantastines sferas, jo kūrinių veikėjais tapdavo atlantai ir druidai, kurie jam pasirodydavo, kai jis būdavo, kaip šiandien sakoma, pakitusios sąmonės būsenoje.

Jeigu kas nors Bleikui sutrukdydavo tuo metu, kai jis būdavo transo būsenoje, jis labai įniršdavo. Kartą jis vos nenustūmė nuo laiptų mokinio, sumaniusio jį paerzinti. Aplinkiniai Viljamą laikė bepročiu, ir ši nuomonė išliko iki pat dailininko gyvenimo pabaigos.

Bleikas studijavo mistiko ir vizionieriaus Svedenborgo darbus, domėjosi neoplatonizmu, tačiau netapo nė vieno mokymo pasekėju. Geriausi jo darbai religine tema, pavyzdžiui, „Jokūbo sapnas“ arba „Adomas ir Ieva suranda Abelio kūną“, išsiskiria ypatingu, netradiciniu apšvietimu. Pats Bleikas sakė, jog tai buvo „kitų pasaulių šviesa“, kuri ir padėjo jam sukurti šedevrus. Jis tvirtino, jog tik
tikras dailininkas gali matyti kito, anapusinio pasaulio kontūrus.

Bleikas sukūrė keletą „iliuminuotų rankraščių“, pats nupiešdamas graviūras savo eilėraščiams. Vienas iš jo darbų buvo „Pragaro Biblija, surinkta naktinėse vizijose“, savotiškas alternatyvus Senasis Testamentas, kuriame Dievas pavaizduotas demonu, o pasaulio sukūrimo aktas — didžiuoju nuopuoliu...

Dailininkas prisiminė, kad kartą savo namuose matė „žvynuotą, gumbuotą, siaubingos išvaizdos būtybę žmogaus kūnu ir blusos galva, besileidžiančią laiptais“. Ši vizija sukėlė tokį išgąstį, jog jis išbėgo iš namų, kur akys veda. Vėliau šią pragaro viziją jos pavaizdavo viename savo kūrinyje -„Blusos dvasia“.

Viljamas Bleikas mirė 1827 m. rugpjūčio 12 d., būdamas 69-ių metų amžiaus, tuo metu, kai labai aktyviai dirbo, kurdamas iliustracijas Dantės „Dieviškajai komedijai“. Neseniai jis buvo baigęs iliustruoti „Jobo knygą“. Gydytojams taip ir nepavyko nustatyti dailininko mirties priežasties. Gali būti, kad
jį pasiėmė tos anapusinės jėgos, su kuriomis jis nuolat bendravo, būdamas gyvas.

Po vyro mirties jo našlė Katerina ne kartą pasakojo, jog ją aplanko vyro vaiduoklis ir duoda įvairių patarimų. Ne kartą žmonėms, atėjusiems nusipirkti Bleiko graviūrų, našlė pasakydavo, kad jai pirmiausia reikia pasitarti su vyru.