Valstybinės svarbos ateiviai: Pradžia

Jei man būtų pasakę, kad rašysiu knygą tokiu pavadinimu, būčiau taręs: ne, kalbate ne apie mane. Daug metų televizijoje vykdęs žurnalistinius tyrimus, maniau, kad istorijos apie ateivius ir NSO yra tik fantazuotojų tauškalai, mat šie, pavargę nuo nuobodžios tikrovės, panyra į išgalvotą pasaulį, kurį konstruoja remdamiesi argumentais, esą „vienas žmogus tai matė savo akimis“, bet ne daugiau...

Beje, norėdamas išlikti sąžiningas, turiu priminti, kad prieš dvidešimt metų tokios nuomonės laikiausi ne tik aš, bet ir visi šalies oficialiojo mokslo atstovai, o juolab ideologai.

Trumpai tariant, kaip ir visi tikroviškai mąstantys piliečiai, aš irgi netikėjau, kad NSO egzistuoja. Tačiau kartą...

...Kartą, tyrinėjant slapto karinio archyvo dokumentus - tai vyko Rytų Vokietijoje, sovietų karių išvykimo išvakarėse, - man į rankas pateko vienas niekuo neišsiskiriantis dokumentų segtuvas, o jį atvertęs negalėjau patikėti tuo, ką išvydau...

   Ypač vertėtų pažymėti, kad šis aplankas buvo saugomas ne bet kur, o tarp pačiam maršalui Žukovui rašytų generolo Montgomerio laiškų ir raštų, adresuotų vienam SSKP CK specialiųjų tarnybų vadovui. Tarnybos raštuose buvo primygtinai pabrėžiama, kad „afganų draugams'' būtina nusiųsti ar tai du šimtus, ar tai tris šimtus tūkstančių dolerių einamiesiems reikalams...

Trumpai tariant, išvydęs pirmąjį dokumentą iš šio slaptojo segtuvo, esančio tarp tokių garbių „kaimynų", privalėjau įsignybti į ausį, mat jis vadinosi taip:

„Personalo, mačiusio NSO karinės dalies (...) raketų poligono rajone, sąrašas"

Žemiau buvo išvardyta trisdešimt kareivių pavardžių su būrio vadu viršuje, o kažkieno stropia ranka buvo nubraižyta tikrų tikriausia skraidanti lėkštė, nurodyti jos matmenys, spalva ir laikas, kada ši buvo stebima virš karinės dalies teritorijos.

Buvau priblokštas! Po šiuo dokumentu buvo parašyta data - 1977 metai (jei pamenate, tai buvo tie laikai, kai, užsiminęs apie NSO, galėjai atsidurti ir psichikos ligų klinikoje). Vis dėlto labiausiai mane nustebino tai, kad dokumentą buvo pasirašęs Junginio ypatingojo skyriaus viršininkas, kaip dabar pamenu, papulkininkis Vasilkovas.

Galas nematė ideologiškai neišprususių eilinių, pamaniau... Tačiau kuo čia dėta karinė kontržvalgyba?

Pamenate, kokios svarbos dokumentą turėjau rankose? Juk Ypatingojo skyriaus viršininko parašas dokumente apie NSO iš tikrųjų prilygo MASSOLIT* pirmininko Berliozo pripažinimui, kad „Dievas egzistuoja!"

Nuo tos atmintinos dienos mano žurnalistinių tyrimų sąraše atsirado nauja tema: „NSO su žyma „Slaptaf, ir toks apibūdinimas tikrai nebuvo laužtas iš piršto.

Būdamas rimtas dokumentininkas, nuo pat pradžių nutariau netikėti liudininkų žodžiais, kad ir kaip viliojamai apie įvykį pasakotų jį mačiusieji. Pasitikėjau tik faktais, tik dokumentais ir, pageidautina, patvirtintais parašais bei spaudais.

Labai nustebau, kad dokumentas, pasirašytas papulkininkio Vasilkovo, aplanke pasirodė esąs tikrai ne vienintelis. Kitas dokumentas - didžiulis vatmano lapas, pribraižytas schemų, išmargintas diagramų ir skaičių stulpelių. Jį man parodė viename slaptame mokslo tyrimo institute, tiesa,

vėliau išsyk suvyniojo. Jo pavadinimas irgi ne mažiau intriguojantis: „NSO pasirodymo virš karinės ir strateginės reikšmės objektų SSRS teritorijoje schema."

Šį dokumentą buvo pasirašęs pats Generalinio štabo viršininkas!

Mane pribloškė neįtikėtina mintis. Vadinasi, paprastą Ypatingojo skyriaus pareigūną ir Generalinio štabo viršininką sieja viena šiurpi paslaptis: jie abu ne tik neabejoja dėl paties NSO egzistavimo, priešingai nei teigė SSKP CK ideologinio skyriaus vadovai, bet ir, regis, žino, kur šis „praskrendantis paukštis" suka lizdus.

Beje, įsibėgėjus tyrimui, juokauti norėjosi vis mažiau... Pranešimai... Pranešimai... Dešimtys, šimtai pranešimų...

Karinių naikintuvų lakūnai iš kovinių būrių raštiškuose raportuose praneša apie tai, kad juos atakuoja neatpažinti skraidantys objektai. Jie kariškai tiksliai pateikia neįtikėtinų detalių apie kontaktus su skraidančiomis lėkštėmis.

Atominių povandeninių kreiserių (laivuose, beje, esama branduolinių raketų, o tai - menki juokai!) vadai praneša, kad buvo susidūrę su nežemiškos kilmės povandeniniais objektais. Pasirodo, jie dažnokai seka mūsų povandeninius laivus, kai šie vykdo karinį patruliavimą prie menamo priešininko krantų.

Kosmonautai iš orbitinių stočių praneša, kad pro iliuminatorius į juos nuolat žvalgosi neatpažinti objektai. O vienas mokslo darbuotojas iš įslaptinto MTI raporte kompetentingiems organams apskritai tvirtina, kad vieną konkrečią dieną ir valandą jį iš bendrabučio kambario buvo pagrobę kitos planetos civilizacijos atstovai ir pristatę į savo planetą, kad šis susipažintų su šios civilizacijos mokslo pasiekimais. Prie raporto pridėta medicinos pažyma apie tai, kad pagrobimo metu darbuotojas buvo blaivus.

Vienu metu man atrodė, kad visi išprotėjo, o aš skaitau psichiatrijos klinikos pacientų laiškus. Bet!..

Kaip vertinti karinius laipsnius ir vardus turinčių asmenų nuomonę? Rašo pulkininkai ir generolai, vadai ir viršininkai, kurių rankose sutelkta daug valdžios, vadinasi, žmonės mažų mažiausiai yra sveiko proto ir nelinkę neatsakingai fantazuoti.

O kaip vertinti beveik kiekviename dokumente esančias slaptumo žymas? Pavyzdžiui, kaip netikėti Karinio jūrų laivyno specialiosios žvalgybos viršininku, savo potvarkiu į slaptą ekspediciją kitame Ramiojo vandenyno gale siunčiančiu karinės žvalgybos laivą šifruoti signalams, kuriuos skleidžia giliavandeniai objektai, bandantys užmegzti ryšį su mūsų raketas plukdančiais kreiseriais?

Kas tai? Visuotinis Strateginės Reikšmės Marazmas? Ar šokiruojanti tikrovė, kuri dėl ypatingos svarbos daugelį metų slepiama po begale slaptumo žymų?

Sąžiningai sakau: nežinojau ką ir manyti...

Viena vertus, rankose laikiau dokumentą su Chruščiovo pastabomis, kuriomis nustatoma sovietų karinės įgulos kovinio budėjimo organizavimo tvarka Mėnulyje. Be viso kito, įgulos nariams pagal pareigas priklausė palaikyti kontaktus su kitų planetų civilizacijų atstovais (suprask: su žaliaisiais žmogeliukais). Buvo numatyta, kad bendraujant būtina įtikinti „broliškus kitų planetų gyventojus", esą komunistinė santvarka turi daug pranašumų, ir siekti, kad šie taptų sąjungininkais kovoje su pasaulio imperializmu.

Nors atrodė, kad šį dokumentą sudarė tikrai šizofrenijos požymių turintis asmuo, vis dėlto nebuvau tikras, ar panašaus turinio rašto nebuvo pasirašęs ir JAV prezidentas Džonas Kenedis. Juk žinome, kad šioje srityje jis buvo toliau pažengęs, mat tragiškos žūties išvakarėse sensacingai pareiškė, esą jau būta kontaktų su kitos planetos civilizacijos atstovais.

Antra vertus, negalima paneigti, kad kai kurie šiuolaikiniai aukštųjų technologijų ginklai yra kuriami remiantis mokslininkų „nusižiūrėtais" pavyzdžiais iš daugelį metų stebimų vadinamųjų NSO. Beje, pastaruoju metu kariškiai labiau linkę vartoti solidesnį trumpinį AAR (anomalūs aerokosminiai reiškiniai).

Čia turima galvoje ir ultragarsinės raketos, ir „Stels“ technologijos.

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad gebėjimas per akimirksnį persikelti į bet kurį Visatos tašką tradiciškai buvo ateivių prerogatyva. Neseniai sulaukta sensacingos informacijos: Šveicarijoje, Lozanoje, dirbantys tyrėjai, remdamiesi neseniai atliktais bandymais kolaideryje, patvirtino, kad įmanoma keliauti erdvėje ir laike pro ypač mažas juodąsias skyles. Autoritetingiausi mokslininkai irgi pritarė šiam teiginiui.

Prieš keletą metų Rusijos pirmojo kanalo eteryje šių eilučių autorius parodė dokumentinio tyrimo laidą „NSO už spygliuotos vielos“, kurioje pirmą kartą buvo paviešinta apie naujos rūšies ginklo, veikiančio tų pačių AAR principais, bandymus. Ekspertai mano, kad, įkaitinus viršutinius atmosferos sluoksnius iki

plazmos būvio, galima sulaukti kardinalių klimato pokyčių. Po šios laidos Valstybės Dūmos Gynybos komitetas nedelsdamas sukvietė skubų pasitarimą padėčiai svarstyti. Vėliau posėdžiavo ir Saugumo taryba. O po kurio laiko (prisipažįstu, tokio dėmesio tikrai nesitikėjau) JAV Kongresui buvo išsiųstas kreipimasis, kuriame buvo reikalaujama nedelsiant nutraukti žalingus, su kitomis planetomis siejamus bandymus.

Kaip paaiškėjo po karštos 2010-ųjų metų vasaros, tuometis Rusijos politikų nerimas buvo pagrįstas. Tiesa, apie tai, kad mūsų šalyje buvo vykdomi analogiški bandymai, nė vienas mūsų parlamentaras neužsiminė.

Paklausite: visgi egzistuoja NSO ar ne?

Manau, į šį klausimą galės atsakyti kiekvienas, perskaitęs šią tikrais faktais pagrįstą knygą.

Neseniai garsus kosmonautas Georgijus Grečka man papasakojo, kaip prieš daugelį metų jį, jauną mokslininką, Sergejus Koroliovas išsiuntė į mokslinę ekspediciją tyrinėti Tunguskos meteorito. Kai ekspedicijos dalyviai grįžo, pirmasis klausimas, kurį uždavė NSO egzistavimu niekada netikėjęs Koroliovas, buvo toks:

- Ar lėkštę radote?

*Išgalvotas Maskvos literatų susivienijimas, minimas M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita". - Čia ir toliau vert. past.