Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2017 » Balandžio » 16

Velnio spąstai Sicilijoje

Velnio spąstai - viena iš anomalių vietų Italijoje. Kaip pasakojama vienoje legendoje, Takonos mieste Sicilijoje yra labai keista ir pavojinga vieta, kurioje XVIII amžiaus viduryje tiesiog kitų liudininkų akyse dingo žmogus. O viskas buvo taip.

Mieste gyveno solidus ir miestelėnų gerbiamas žmogus, vardu Albertas Gordonis. Šiltą 1753 m. gegužės 3 d. rytą vis vaikštinėjo savo namo kieme. Tuo metu kieme buvo jo žmona, jo draugas grafas Zanetis ir dar keletas žmonių. Staiga amatininkas, atsidūręs vienoje vietoje, visiems netikėtai tiesiog dingo nustebusių žmonių akyse.

Visą tai stebėję žmonės buvo tiesiog apstulbę. Alberto žmona iš siaubo net nualpo. Nepaprasto įvykio liudininkai ėmė kasti kiemą ir tą vietą, kurioje išnyko Gordonis, tačiau nepavyko nustatyti jokių šio įvykio priežasčių. Žmogaus dingimo vietoje nebuvo jokių duobių ar šulinių, netgi mažiausių duobių. Ši vieta buvo visiškai lygi. Vienu žodžiu, visiems buvo didžiulė mįslė, kur dingo Gordonis.

Velnio spąstai Sicilijoje

Nuo aprašytųjų įvykių praėjo 22-ji metai. Ir štai vieną dieną, visiškai netikėtai dingęs amatininkas vėl pasirodė toje pačioje vietoje, kurioje buvo dingęs. Atsirado tiesiog iš niekur, tarsi koks miražas. Artimieji ėmė klausinėti Albertą, kur jis visus tuo metus buvo, tačiau į tokius klausinėjimus vyras atsakinėjo, kad niekur nebuvo dingęs. Savaime suprantama, visi pagalvojo, kad žmogui pasimaišė protas, todėl jis buvo patalpintas į silpnapročių namus, kuriuose praleido septynis metus.

Vieną dieną apie dingimą su Gordoniu nusprendė pakalbėti gydytojas Marijas. Albertas jam papasakojo istoriją apie tai, kad prieš 29-ius metus jis staiga atsidūrė kažkokiame tunelyje, kuriuo išėjo į baltą, bet neryškią erdvę. Prieš akis matėsi kažkoks nedidelis vaizdas, sudarytas iš taškelių ir žvaigždučių, kurių kiekviena pulsavo savo ritmu. Toje vietoje, į kurią pateko vyras, nebuvo jokių daiktų, vien tik kažkokie keisti įrenginiai.

Dar vyras ten sutiko keistą plaukuotą padarą, kuris pasakė, jog jis yra erdvės ir laiko įskilime, iš kurio sugrįžti atgal yra labai sunku. Laukdamas grįžimo atgal amatininkas iš kažkokios moters sužinojo apie skylutes, atsidarančias tamsoje, apie kažkokius baltus lašus ir mintis, skriejančius erdvėje šviesos greičiu, apie sielas be kūno ir kūnus be sielos, apie skraidančius miestus su jaunais ir nemirtingais gyventojais. O po to jį sugrąžino namo. Tačiau Gordonis ir tuomet, kai dingo, ir tuomet, kai sugrįžo, ir dabar, praėjus septyneriems metams po sugrįžimo, buvo įsitikinęs, kad buvo dingęs labai trumpai, vos keletą valandų.

Daktarą sudomino Alberto pasakojimas, jis nusprendė kartu su juo grįžti į įvykio vietą ir kaip reikiant ją apžiūrėti. Kai jie atsidūrė amatininko kieme ir priėjo prie aprašomos vietos, vėl įvyko siaubingas dalykas. Gordonis žengė žingsnį ir vėl dingo - lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, tik šį kartą jau visiems laikams. Po šio atsitikimo daktaras Marijus, patikėjęs, kad visa tai yra velnio žabangai, liepė aplink šią vieta pastatyti sieną, o pačią vietą pavadino Velnio spąstais. Nuo to laiko vietiniai šią vietą taip ir vadina.

Koks tai buvo reiškinys? Su kuo susijusi žmogaus dingimo mįslė? Hipotezių, aiškinimų

ir prielaidų nors su vežimu vežk. Beje, tiek mokslinių, tiek ir mistinių. Yra bandoma šį atvejį paaiškinti paralelinių pasaulių egzistavimu, laiko nutrūkimu ir duobe, anomalia laiko ir erdvės zona, juodųjų skylių egzistavimu chronologiniame lauke, netgi mistine hipoteze apie perėjimą į aukštesnį astralinį Visatos lygį. Dauguma aiškinimų prasideda teiginiu, kad to niekada negali būti, po to vis tik pasakoma, kad visame tame kažkas yra, ir baigiama teiginiu, kad tai ir taip visiems žinoma.

Tokių vietų mūsų planetoje yra ne viena, visos jos vadinamos anomaliomis zonomis. Šiose zonose pasireiškia kažkokios erdvės ir laiko anomalijos. Jos charakterizuojamos tuo, kad į jas patekęs žmogus tarsi iššoka iš įprastos laiko tėkmės. Jis nebejaučia kaip eina laikas, žmogui laikas tarsi sulėtėja. Tokiu metu žmogus mano, jog praėjo keli akimirksniai, o aplinkiniams atrodo, kad tai buvo kelios valandos.

Dar senovės pasakose apie fėjas ir elfus yra pasakojama apie reiškinius, kai žmonės, užburti fėjų šokių, praranda laiko nuovoką - jiems atrodo, kad praėjo tik penkios minutės, o iš tiesų praėjo keli mėnesiai ar net metai! Kiekvienoje pasakoje yra dalis tiesos. Tai reiškia, kad dar tolimoje senovėje žmonėms buvo žinoma apie anomalių zonų egzistavimą.

Velnio spąstai Sicilijoje

Dar vienas tokio reiškinio pavyzdys. Vieno žmogaus namuose buvo tokia užburta vieta, kurioje nuolat dingdavo viskas, kas tenai padėta. Kartą žmogus pasilenkė virš tos vietos, aplink jį ėmė formuotis kažkoks keistas šviečiantis debesis. Tik draugas, buvęs netoliese ir pastebėjęs debesį, išvedė žmogų į saugią vietą.
Keisčiausia buvo tai, kad žmogus nepastebėjo jokio aplink jį besiformuojančio debesies ir nepajuto jokių pokyčių.

Visoms panašioms anomalioms zonoms būdingi tam tikri panašūs paradoksai. Pirmasis jų - dingstama kitų žmonių akyse.

Vieni dingę žmonės iš viso nieko nepastebi, o kitiems, atvirkščiai, atrodo, kad jie labai ilgai (pagal savo pojūčius) klaidžioja, ieškodami savo pakeleivių.

Antrasis paradoksas yra tas, kad labai nedidelius atstumus žmogus, patekęs į tokią zoną ir einantis normaliu žingsniu, įveikia per keletą valandų, o didelius atstumus (kelių ar keliolikos kilometrų) įveikia per keletą minučių.

Trečiasis paradoksas, kad žmonės, patekę į anomalią zoną ir iš jos sugrįžę, pasakoja, kad pabuvojo arba kitame laike (praeityje arba dabartyje), arba kitoje planetos vietoje (dykumoje, miške, ant jūros kranto).

Kai kurios hipotezės tvirtina, jog mes labai klystame, manydami, kad laikas visur yra pastovus. Kai kuriose anomaliose vietose jo tėkmė sutrinka. Laikrodžiai tokiose vietose mūsų supratimu visada eina nenormaliai, jie paprastai atsilieka. Tokios vietos vadinamos laiko duobėmis. Kokios tai vietos? Tai ir ta vieta, kurioje nukrito Tunguskos meteoritas, ir vietos, kur buvo nusileidę neatpažinti skraidantys objektai, ir Velnio juosta su Bermudų trikampiu ir Velnio jūra, ir branduolinių bandymų poligonai.

Dar viena teorija tvirtina, kad egzistuoja laiko tvarumo dėsnis. Mūsų supratimas, kad laikas teka tik viena kryptimi ir tolygiai - tai klaida. Šios teorijos šalininkai teigia, kad, vaizdžiai kalbant, laikas tarsi vyniojasi ant kažko, tarsi siūlai ritėje. Tokiu būdu, vienu metu gali egzistuoti ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Laikas sudaro sluoksnius. Tačiau kartais tarp sluoksnių įvyksta tarsi trumpas jungimas ar atsiranda įtrūkimai. Dėl tokių trumpų sujungimų chronologiniuose laukuose atsiranda taip vadinamos laikinos juodosios skylės.

Šios juodosios skylės panašios į tornado piltuvėlius. Jos juda pagal mums nežinomus dėsnius ir įtraukia įvairius daiktus, gyvūnus ir netgi žmones, tarsi oro ar vandens uraganai. Klaidžiojančių juodųjų skylių teorija paaiškina ir ječio, Lochneso ir kitų pabaisų, kurias galėjo įtraukti laiko uraganas dar priešistoriniais laikais, o mūsų laikas „išspjauti", paslaptis. Ir mūsų laikais tokios juodosios skylės tampa įtrūkimais, į kuriuos kartais patenka mūsų amžininkai, kurie po to atsiduria svetimame laike.

Ir visiškai mistinė hipotezė aiškina dingimus, panašius į Alberto Gordonio atvejį, persikėlimais tarp astralinių Visatos lygių. Anot šios hipotezės, Žemėje yra žemesnis astralinis lygis, o dingęs žmogus buvo perneštas į kažkokį aukštesnį Visatos astralinį lygį. Atitinkamai, laiko tėkmė šiame lygyje yra žymiai greitesnė, nei mūsų žemame astraliniame lygyje.

Mes grojame Jums 90s-eurodance RADIO NR. 1 LietuvojeKlausyk internetu visą parą ir bendrauk ...
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Čia galite rašyti savo paranormalų nutikimą, pranešimą spaudai, reklaminį straipsnį, istorijas, pamąstymus, sveikatos patarimą, receptą... Prisijunkite ir rašykite!
Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar