XII amžiaus biologinis ginklas

Jeigu XII amžiuje susirgote raupsais, jūsų karjera praktiškai baigėsi, nes jūs tikote, geriausiu atveju, tik kaip baidyklė nepaklusniems vaikams gąsdinti. Tuo metu žmonės visiškai nieko nežinojo apie šios ligos priežastis, tačiau žinojo, kad ji labai užkrečiama, todėl buvo imtasi visų pastangų, kad raupsuotieji būtų išvaryti iš visuomenės.

Sergantiesiems buvo draudžiami bet kokie kontaktai su sveikaisiais, jie buvo laikomi specialiose vietose - leprozoriumuose. Viena iš šių vietų buvo šventojo Lozoriaus leprozoriumas Jeruzalėje, kuriame savo dienas leido buvę riteriai. Tamplieriai siuntė čionai buvusius savo ordino narius ir apmokėjo jų pragyvenimą.

Tačiau po to, kai kryžiaus žygiai padažnėjo, o osmanų ordos ėmė belstis į Jeruzalės vartus, raupsuotieji riteriai nusprendė be mūšio nepasiduoti. Vietoje to, kad ramiai lauktų mirties, jie vėl užsidėjo šarvus, į rankas paėmė kalavijus ir stojo į mūšį.

Negalima pasakyti, kad šventojo Lozoriaus ordino riteriai pasiekė labai žymių pergalių, tačiau negalima neigti ir to, kad jie buvo grėsmingi priešininkai. Pagalvokite patys - tiesiog akyse byrančių vyrų būrys, kurie puikiai supranta, kad jų laukia neišvengiama mirtis, be to, dėl nervų sutrikimų nejaučia skausmo, be jokios abejonės, buvo nepaprastai galingas psichologinis ir biologinis ginklas. Raupsuotųjų ordinas - tiesiog puikus siužetas Holivudui.

Šventojo Lozoriaus ordinas, trečiasis karinis vienuolių ordinas, įsteigtas Šventojoje Žemėje, savo veiklą pradėjo Jeruzalėje Kryžių žygių epochoje. Pirmą kartą šventojo Lozoriaus ligoninė (slaugos namai) buvo paminėti dar prieš Kryžiaus žygius, o konkrečiai -1130-ais metais, kai raupsuotųjų ligoninę, pastatytą išorinėje šiaurinėje Jeruzalės sienos pusėje, savo žinion perėmė frankų (vakarų europiečių) slaugytojai, besilaikantys Augustinų ordino įstatų ir nešiojantys šio ordino nariams būdingus juodos medžiagos apsiaustus be jokių emblemų ar skiriamųjų ženklų. Greičiausiai, slaugos namai buvo įkurti vietoje buvusio leprozoriumo (raupsuotųjų ligoninės), kurį įkūrė graikai ir armėnai dar prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Šis leprozoriumas iki ateinant į Palestiną kryžiuočiams iš vakarų buvo graikų pravoslavų bažnyčios jurisdikcijoje. Šventojo Lozoriaus slaugytojai, gali būti, priklausė šventojo Jono (joanitų) ordinui, kurio nariai ordino veiklos pradžioje irgi nešiojo tokius pačius juodus apsiaustus be jokių atpažinimo ženklų, kaip ir Augustinų ar Benediktinų ordinų nariai. Bent jau pirmasis Jono ordino vadovas (rektorius) palaimintasis Gerardas tradiciškai laikomas ir pirmuoju šventojo Lozoriaus ordino vadovu. Šio teiginio tiesą parodo žemiau aprašytos aplinkybės.

Karinių vienuolių Tamplierių ordino ir Jono ordino taisyklės (įstatai) numatė savo raupsais užsikrėtusių narių perėjimą iš savo ankstesnių ordinų į šventojo Lozoriaus ordiną.

Nauja slaugytojų brolija 1142-ias metais Jeruzalėje jau turėjo savo bažnyčią ir vadinosi „Raupsuotieji Jeruzalės broliai“. Istoriniuose dokumentuose minima, kad 1156-ais metais Jeruzalėje veikė savarankiškas šventojo Lozoriaus konventas (vienuolių brolija). Nuo 1157-ųjų metų lotynų kronikose minimas ne paprastas konventas, o šventojo Lozoriaus ordinas, į kurio pareigas įėjo susirgusiųjų raupsais globa ir priežiūra, o vėliau - ir piligrimų, keliaujančių prie Viešpaties karsto, apsauga.

Tuo metu lozoriečių ordinas turėjo slaugos namus Tiveriadyje, Askalone, Akone, Kesarijoje ir Berite (Beirute). Šventojo Lozoriaus ordino vienuoliai išlaikė vakarų kryžiuočių Šventojoje žemėje plačiai išvystytą slaugos namų (ligoninių) tinklą ir bažnyčias. Tarp kitko, būtent iš šventojo Lozoriaus ordino kilo „lazareto“ pavadinimas, t .y. karo ligoninė. Ordino globėju buvo išrinktas evangelijoje minimas šventasis Lozorius (Jėzaus Kristaus atgaivintas ketvirtą dieną po mirties), kuris vėliau tapo Masilijos (Marselio) pirmuoju vyskupu ir antrą kartą mirė jau kaip kankinys už Kristų.

Kuo labiau musulmonai spaudė „frankų“ valstybes Artimuosiuose Rytuose, tuo didesnę reikšmę šventojo Lozoriaus ordino narių (lozoriečių) veikloje turėjo dalyvavimas ginkluotoje krikščioniškųjų valdų gynyboje. Tai reiškia, kad šventojo Lozoriaus ordine vis svarbesnį vaidmenį ėmė vaidinti karinė riterių veikla. Už ordiną kovoję riteriai nebūtinai buvo raupsuotieji, tačiau, greičiausiai, palaipsniui užsikrėsdavo raupsais, atlikdami savo sunkią tarnybą ordine, o pertraukose tarp mūšių ir žygių slaugydami ligonius. Šventojo Lozoriaus ordine buvo ir „aptarnaujantys broliai" (servientai arba seržantai), kuriais tapdavo prastos kilmės raupsuotieji. Šventojo Lozoriaus riteriai rengėsi juodais apsiaustais (mantijomis) su baltos spalvos rėmeliu ir žalios spalvos kryžiumi, kuris vėliau įgavo charakteringą Maltos kryžiaus formą, kai kryžiaus galai panašūs į kregždės uodegą. Dėl žalios spalvos kryžiaus kronikose ir dokumentuose lozoriečiai neretai buvo vadinami „Žaliojo kryžiaus riteriais", pagal analogiją su „Baltojo kryžiaus riteriais" joanitais, „Raudonojo kryžiaus riteriais" tamplieriais ir „Juodojo kryžiaus riteriais" teutonais, arba vokiečių riteriais. Nors istoriškai šventojo Lozoriaus ordino nariai nešiojo juodus augustiniečių ar benediktiniečių apsiaustus su žaliais kryžiais, plečiantis heraldikos taisyklėms, t.y. buvo draudžiama dėti metalą ant metalo ir emalę ant emalės, žaliasis kryžius lozoriečių herbe buvo pradėtas vaizduoti ne juodame, o baltame (sidabro spalvos) fone.

Kaip jau paminėta, pagal susitarimą tarp šventojo Lozoriaus ordino ir kitų karinių vienuolių ordinų, pastarųjų nariai, susirgę raupsais, pereidavo į lozoriečių ordiną, kurio vadovas Didysis Magistras pagal Įstatus galėjo būti renkamas tik iš raupsuotųjų.

Tiesa, ši taisyklė egzistavo ne visą laiką ir vėliau buvo atšaukta. Kad ir kaip iš tikrųjų buvo, kronikų rašytojai ne kartą paliudijo, kad musulmonai, susidūrę mūšyje su šventojo Lozoriaus ordino raupsuotųjų brolių (riterių ir seržantų) pulku, bandė gelbėtis bėgdami.

Panašu, kad puolančių raupsuotųjų karių vienuolių išvaizda (ypač tų, kurie buvo su šalmais be antveidžio ar su pakeltais antveidžiais) buvo pernelyg bauginanti tiems, kam su jais teko mūšio lauke susidurti akis į akį. Taip pat yra žinoma, kad raupsuotieji yra nejautrūs skausmui, dėl to jie buvo dar pavojingesni priešininkai.

Šventojo Lozoriaus ordino karinis kontingentas dalyvavo nesėkmingame Jeruzalės karalystės kryžiuočiams mūšyje prieš Egipto ir Sirijos sultoną Salachą ad-Diną prie Chitingo 1187-ais metais. Iki šių dienų išliko duomenys apie lozoriečių ginkluoto būrio dalyvavimą „lotynams" nesėkmingame mūšyje prie Gazos (Forbijos) 1244-ais metais, kuriame šventojo Lozoriaus ordinas patyrė labai didelių nuostolių (kai kuriais duomenimis jis neteko beveik visų savo narių - tiek sveikų, tiek raupsuotųjų brolių kartu su Didžiuoju Magistru). Kai 1243-iais metais krito Jeruzalė, šventojo Lozoriaus ordinas savo buveinę perkėlė į Akoną ir įsikūrė šventojo Lozoriaus bokšte, esančiame šiauriniame Akono priemiestyje Monmusarde, kurio gynyba buvo paskirta lozoriečiams.

1253-iais metais lozoriečių ordinas dalyvavo nesėkmingoje ekspedicijoje prieš musulmonus Ramios (Ramalachos) mieste. Tik Prancūzijos karaliaus kryžiuočio Liudviko IX Šventojo įsikišimas padėjo išvengti visiško ordino sunaikinimo.

Visi šventojo Lozoriaus ordino broliai riteriai, dalyvavę Akono gynyboje nuo musulmonų, žuvo, kai 1291-ais metais saracėnai užėmė paskutinį kryžiuočių placdarmą Šventojoje Žemėje.

1291-ais metais, kai krito Sen Žan d'Akras - paskutinė krikščionių tvirtovė Palestinoje - šventojo Lozoriaus ordinas buvo priverstas visiems laikams išvykti iš Šventosios Žemės. Iš pradžių ordinas persikėlė į Kiprą, o vėliau - į Abiejų Sicilijų karalystę (Neapolio-Sicilijos karalystė) ir į Prancūziją, kur lozoriečiai įrengė daugybę ligoninių ir lazaretų. Tuo metu lozoriečiai visiškai nutraukė savo karinę veiklą, tačiau iki pat 1342-ųjų metų tęsė savo slaugytojišką veiklą. Einant metams, kai sumažėjo kavalierių ir vienuolių skaičius, šventojo Lozoriaus ordinas 1490-ais metais buvo priverstas susijungti su bažnytiniu Jono ordinu (įsiliejo į jo katalikiškąją šaką, kuri dabar labiau žinoma kaip Maltos ordinas).

Tačiau 1565 m. gegužės popiežius Pijus IV atkūrė šventojo Lozoriaus ordino teisinį ir organizacinį savarankiškumą. Tačiau naujuoju lozoriečių Didžiuoju Magistru paskirtas popiežiaus pusbrolis Džonatas Kastiljonė nesugebėjo atkurti ankstesnės ordino struktūros, o 1572-ais metais Savojos hercogas Amedėjus pasiekė, kad būtų pripažintas jo siuzerenitetas (aukštesnė pilietinė valdžia) Savojos hercogystėje veikusių šventojo Lozoriaus ordino skyrių atžvilgiu.

Nuo senų laikų Savojos dinastijos (iš pradžių - hercogų, o vėliau ir karalių) globėju buvo laikomas šventasis kankinys Maurikijus - senovės Graikijos karo vadas, Tebų legiono vadovas, miręs kankinio už Kristų mirtimi 286-ais metais, kai krikščionis persekiojo imperatorius Diokletianas. Šventojo Maurikijaus kardas, kaip ir šventoji Longino ietis, laikomas viena seniausių ir pagrindinių šventenybių ir buvo naudojamas karūnavimuose Šventosios Romos imperijoje viduramžiais.

1434-ais metais Savojos hercogas Amedėjus VIII įsteigė vienuolių bendriją, kurie savo globėju pasirinko šventąjį kankinį Maurikijų. Pats hercogas atsisakė Savojos sosto, kartu su keliais buvusiais dvariškiais tapo vienuoliais, priėmė skaistumo ir paklusnumo įžadus ir apsigyveno tam tikslui įkurtame vienuolyne. Vėliau prie jų prisijungė kai kurie broliai riteriai. Panašią raidą nuo grynai vienuolių iki dvasinės riterių organizacijos patyrė daugelis Vakarų Europos ordinų, pavyzdžiui, joanitai, teutonai ir jau ne kartą minėti lozoriečiai. Tačiau ši pirmoji dvasinė riterių asociacija šventojo Maurikijaus garbei dėl įvairių priežasčių egzistavo labai neilgai. Beje, 1572 m. rugsėjo 10 d. šventojo Maurikijaus ordinas buvo atkurta specialia popiežiaus Grigaliaus XIII bule. Apaštališkasis sostas specialiu raštu Savojos hercogui Filibertui patvirtino, kad jam ir jo palikuonims Savojos soste amžiams suteikiamas lozoriečių ordino Didžiojo Magistro titulas. Apie būtiną hercogų ir kitų lozoriečių tapimą vienuoliais popiežiaus rašte nebuvo minima, nors kai kurios religiniai įžadai ir tam tikra klierikų sudėtis buvo išsaugota.

Po visų šių įvykių šventojo Lozoriaus ordinas buvo sujungtas su Savojos riteriškuoju šventojo Maurikijaus ordinu ir tapo šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinu.

1573 m. sausio 15 d. Romos popiežius patvirtino naująjį susivienijusio ordino ženklą - baltą „dobilo“ formos šventojo Maurikijaus kryžių, uždėtą ant žalios spalvos šventojo Lozoriaus Maltos formos kryžiaus. Emblema buvo gana sudėtinga, tačiau vienuolių karinių ordinų simbolių istorijoje buvo pasitaikę dar ne tokių atvejų. Ši simbolika visada pasižymėjo didele įvairove. Joje buvo naudojama netgi žvaigždė, kuri neretai laikoma kažkuo priešingu kryžiui.

Pavyzdžiui, vienuolių ir riterių Monžua (arba Mergelės Monžua) ordino emblemoje ilgus metus buvo vaizduojama ryški penkiakampė žvaigždė! Livonijos kryžiuočių (kalavijuočių) ordinų nariai ant savo baltų apsiaustų kažkurį laiką turėjo emblemą, vaizduojančią raudoną kryžių (kalaviją) ir virš jo raudoną žvaigždę. Vienais duomenimis tai buvo aštuoniakampė žvaigždė, kitais - šešiakampė ar penkiakampė žvaigždė. Vieno ordino emblemoje puikavosi raudona žvaigždė su jos viduje įbrėžtu mėlynu apskritimu. Kad ir kaip ten buvo su tomis emblemomis, šventųjų Maurikijaus ir Lozorio ordinas šiandien laikomas vienu seniausiu ordinu Europoje.

Šventojo Lozoriaus ordinas Prancūzijoje, kur jis buvo pradėtas vadinti šventojo Lozoriaus Jeruzaliečio ordinu, arba - dar tiksliau - Jeruzalės šventojo Lozoriaus ordinu, vystėsi savo keliu, kuris skyrėsi nuo to paties pavadinimo Savojos ordino. Jis tapo Prancūzijos karalių dinastiniu ordinu, buvo pavadintas „Palaimintosios mergelės Karmilos ordinu", jį specialiai palaikė, pavyzdžiui, karalius-saulė Liudvikas XIV, taip norėdamas sukurti atsvarą šventojo Jono Jeruzaliečio ordinui. 1696-ais metais Prancūzijoje gyvavęs šventojo Lozoriaus ordinas turėjo daugiau nei 140 dvarų ir išlaikė nuosavą karinę jūsų eskadrą. Prancūzijos lozoriečių laivai kovėsi prieš anglų piratus. Šventojo Lozoriaus riteriai Prancūzijoje nešiojo trumpus baltus apsiaustus su ant krūtinės išsiuvinėtu oranžinės ir žalios spalvos ordino kryžiumi. 1790-ais metais Prancūzijoje veikiantis šventojo Lozoriaus Jeruzaliečio ordinas buvo panaikintas, kaip ir jo pagrindinis priešininkas ir konkurentas - šventojo Jono Jeruzaliečio ordinas. Tai įvykdė Prancūzijos respublikos revoliucionierių valdžia, kuri dar nusavino visas ordino valdas šalyje.

O tuo metu naujasis susivienijęs Savojos šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinas, kuris paveldėjo iš senojo šventojo Lozoriaus ordino tradicinę misiją slaugyti sergančiuosius, ypač raupsuotuosius, bet ne tik juos. Kadangi susivienijęs ordinas dabar turėjo ne vieną, o du dangiškuosius užtarėjus ir globėjus, tai kiekvienais metais ėmė švęsti ne vieną, o dvi ordino šventes: rugsėjo 22 d. - šventojo Maurikijaus dieną, o gruodžio 17 d. - šventojo Lozoriaus dieną.

1839-ais metais, plečiant ordino apdovanojimų sistemą, Pjemonto (Sardinijos) karalius, kaip Didysis Magistras, įsteigė auksinį Maurikijaus medalj, kuris buvo įteikiamas už narsą. Šiuo medaliu taip pat buvo apdovanojami visi Pjemonto kariai, kurie ištarnavo armijoje ne mažiau 50 metų. Vėliau Maurikijaus medalio paskirtis ne kartą keitėsi. Medalis pergyveno monarchijos Italijoje žlugimą ir buvo išsaugotas Italijos ginkluotosioms pajėgoms, tiesa, jau be jokio ryšio su šventųjų Maurikijaus ir Lozorio ordinu.

1848-ais metais buvo atšaukta prieš tai buvusi būtina sąlyga priimamiems į šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordiną nariams turėti kilmingą (bajorišką) kilmę. Nuo to laiko ordinas pasipildė ne vien tik dvarininkais.

Po to kai Italija buvo suvienyta po Savojos monarchų dinastijos, istorijos verpetuose tapusios ir Sardinijos karalystės (Pjemonto) vadovais, šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinas išliko ir suvienytoje Italijoje. Jam netgi buvo sugražinti turtai, kurie 1860-ais metais buvo konfiskuoti iš Konstantino šventojo Jurgio ordino (Parmos didžiosios hercogystės rūmų ir Abiejų Sicilijų Karališkųjų rūmų dinastinio riterių ordino) ir iš šventojo Stepono ordino (Toskanos hercogų ir Austrijos Habsburgų dinastijos ordinas). Po Italijos susivienijimo šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinas visiškai nebeteko savo karinės paskirties, dėl kurios jis buvo ir sukurtas. Visi religiniai įžadai, dar egzistavę kavalieriams lozoriečiams, buvo atšaukti. Tačiau šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinas, nepaisant visų šių pasikeitimų, toliau vykdė ligonių priežiūros veiklą. Ordinas išlaikė ligonines ir lazaretus Liucernoje, Lance, Valence ir Turine.

1868-ais metais Savojos šventųjų Maurikijaus ir Lozorio ordine buvo įvesti penki laipsniai, kurie buvo analogiški Prancūzijos Garbės legiono ordino laipsniams:

1) I laipsnis - Didžiojo Kryžiaus kavalierius (Cavaliere di Gran Croce);

2) II laipsnis - Didysis karininkas (Grande Ufficiale);

3) III laipsnis - komandoras, komtūras ar komendatorius (Commendatore);

4) IV laipsnis - karininkas (Ufficiale);

5) V laipsnis - riteris, arba kavalierius (Cavaliere).

Fašistinėje Italijoje, kai valdė Benitas Musolinis (tuo metu Italijos karalius faktiškai „karaliavo, bet ne valdė"), šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinu buvo apdovanoti ne tik pats šalies diktatorius, bet ir beveik visi aukštieji fašistinės Italijos ir kitų valstybių sąjungininkių veikėjai, tarp kurių buvo ir Vokietijos Trečiojo reicho veikėjai. Kai 1943-iais metais per rūmų perversmą Musolinis buvo nuverstas ir karalius naujuoju vyriausybės vadovu paskyrė maršalą Badoljį, šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordino kavalieriais tapo buvusių Italijos priešininkių Antrajame pasauliniame kare šalių kariniai vadovai.

Pavyzdžiui, šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinu buvo apdovanotas Lenkijos generolas Vladislavas Andersas, vadovavęs 2-jam Lenkijos armijos korpusui, kuris įėjo į Britanijos 8-osios armijos sudėtį. Šiai armijai, kuri 1943-iais metais išsilaipino Italijoje, vadovavo generolas leitenantas seras Oliveris Lizas. 3-ji ir 5-ji lenkų divizijos į Antrojo pasaulinio karo istoriją įėjo dėl dalyvavimo kovose dėl garsiojo benediktinų Monte Kasino vienuolyno, kurį gynė generolo fon Fitinhofo vadovaujama parašiutininkų-šaulių divizija, įėjusi į 10-osios Vokietijos armijos sudėtį. Po ilgų, ypač žiaurių ir kruvinų mūšių, kai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė nuo taip vadinamos „Gustavo linijos", lenkams (su antsiuvu „Poland" ant angliškų uniformų) 1944 m. gegužės 17 d. pavyko užimti visiškai sugriautą vienuolyną.

Šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinu buvo apdovanotas ne tik generolas Andersas, bet ir daugelis jo karininkų. Įsakymą dėl apdovanojimo už narsą ir vyriškumą, parodytą kovose už Monte Kasino vienuolyną, pasirašė princas Umbertas II kaip „Italijos karalystės generolas kapitonas ir šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordino Didysis Magistras. Princas Umbertas iki pat savo gyvenimo pabaigos pretendavo į Italijos karūną ir didžiuliam Italijos respublikos valdžios, uždraudusios Savojos rūmų nariams netgi atvykti į Italiją, pasipiktinimui apdovanojo visus, ką laikė būti vertais gauti šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordiną, taip pat kitais karališkaisiais ordinais ir pasižymėjimo ženklais. Visa tai vyko iki pat 1983-iųjų metų, kai princas Umbertas mirė tremtyje Portugalijoje. Ganerolas Andersas ir jo karininkai, dalyvaudami mūšių dėl Monte Kasino vienuolyno renginiuose ir veteranų susitikimuose visuomet pasipuošdavo šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinais.

Savaime suprantama, kyla visiškai logiškas klausimas ar Savojos dinastijos ordino prestižo nesumenkino tas faktas, kad beveik iš karto po to, kai Italijos karalystė pasitraukė iš „Berlyno - Romos ašies", ištikimybę kuriai italų „sąjungininkai" visokiais būdais deklaravo, ir šaliai perėjus į antihitlerinę koaliciją, buvo apdovanoti tiesiog per valandą naujais draugais ir bendražygiais tapę lenkų generolai ir karininkai, nors dar visai neseniai tuo pačiu ordinu buvo apdovanojami buvę Italijos sąjungininkai fašistinėje Vokietijoje. Būtų įdomu sužinoti, kokie jausmai apėmė generolą Andersą, kai sužinojo, kad jo vardą Ordino kancleris (Cancelliere dell’Ordine) įrašė į šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalierių sąrašą - iš karto po Trečiojo reicho reichsmaršalo Germano Geringo ir SS reichsfiurerio Henriko Himlerio. Beje, Andersas buvo puikus karo vadas ir garsiausias Antrojo pasaulinio karo lenkų generolas, tad jo reputacijai niekas negalėjo pakenkti.

Galima teigti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija žino ne vieną panašų nesusipratimą. Pavyzdžiui, Rumunijos karalystės, po to, kai šalis iš Hitlerio sąjungininkių perėjo į jo priešininkų pusę ir paskelbė Vokietijai karą, karalius Michajus Hogencolrnas-Zimgaringenas aukščiausiu Rumunijos kariniu apdovanojimu - Michajaus Narsiojo ordinu -apdovanojo nemažai sovietų generolų ir karininkų. Ir šiuos ordinus toliau „dalino" iki pat savo formalaus kaip valstybės vadovo nušalinimo 1947-ais metais. Tarp kitko, jau minėtąjį reichsmaršalą Germaną Geringą tas pats Rumunijos karalius Michajus apdovanojo visų trijų laipsnių Michajaus Narsiojo ordinais, o vokiečių generolą feldmaršalą fon Manšteiną - dviejų laipsnių Michajaus Narsiojo ordinais. Įdomiausia tai, kad pats karalius Michajus, tapęs „antifašistu, laisvės ir demokratijos gynėju", buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos Pergalės ordinu. Tiesa, kaip vėliau prisipažino pats karalius, gyvendamas ištremtyje Londone, iš šio ordino iškrapštydavo nedidelius briliantus, kad galėtų pragyventi.

Nuo 1946-ųjų metų Italijos respublikoje riteriškasis šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordinas po Savojos dinastijos išvarymo neteko valstybinio padovanojimo statuso ir liko tik Italijos karalystės tremtyje ordinu. Tačiau reikia pasakyti, kad šventųjų Maurikijaus ir Lozoriaus ordino sukurta ligoninių struktūra Italijoje buvo išsaugota, remiantis tuo, kad šiose medicinos įstaigose tradiciškai buvo atliekamos humanitarinės ir medicininės funkcijos - panašiai, kaip tai darė analogiškos Maltos ordino struktūros.