Žemė ir Marsas galėjo „apsimėtyti“ gyvybe

„Tuo metu, kai užsimezgė gyvybė Žemėje, Marsas tebeturėjo vandenyną, taip pat vulkanus, ežerus ir deltas“, – pasakojo N. Cabrol. Tačiau Raudonoji planeta ganėtinai greitai prarado visą savo gyvybingumą. Dėl to ypač prisidėjo kosminė spinduliuotė ir ultravioletinė šviesa, kuri prasiskverbė dėl Marso atmosferos plyšių.

Tai sukėlė vandens pasišalinimą iš Raudonosios planetos paviršiaus (didžioji jo dauguma pateko į atvirą kosmosą). „Todėl šiandien nėra tikimybės aptikti gyvybę Marso paviršiuje, tačiau ji vis dar gali slėptis po žeme“, – reziumavo N. Cabrol.

Laiko mašina

Norint suprasti, kas nutiko gyvybei, kai planetoje sąlygos jai vystytis tapo nepalankios, reikia sugrįžti į tolimą Marso praeitį. Todėl šiandien N. Cabrol remiasi Žemės planeta kaip laiko mašina, keliaudama į regionus, kurie panašūs į Raudonosios planetos praeitį.

„Aš naudoju Žemės planetą, kad galėčiau nukeliauti į itin ekstremaliomis sąlygomis pasižyminčias vietoves, kurios yra itin panašios į Marso sąlygas tuo metu, kai keitėsi klimatas“, – kalbėjo N. Cabrol. Būtent viena iš tokių vietovių yra Andų viršukalnės Čilėje, kur apstu vulkaninės kilmės ežerų.

Pasitelkę specialią nardymo įrangą N. Cabrol ir kiti mokslininkai pasinėrė į vieno iš ežerų gelmes ir nustatė, kad jis knibždėte knibžda gyvybės. Tokie tyrimų rezultatai nuteikia ypač optimistiškai ir leidžia tikėtis, kad galbūt vieną dieną dėl Žemės ir Marso panašumų pagaliau pavyks aptikti ir nežemiškos gyvybės formą Raudonojoje planetoje.