Žemė nepraranda vilčių kolonizuoti Marsą

Ch.Impey taip pat spėja, kad po šimtmečio šiose kolonijose gims karta, kuri nė nežinos, ką reiškia gyvenimas Žemėje.

Tačiau net šis drąsiai svajojantis autorius pripažįsta, kad tokiems planams išpildyti reikia lėšų. Knygoje atkreipiamas dėmesys į NASA patiriamus sunkumus. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos agentūros biudžetas augo, kol 1969 metais, prieš pat pirmąjį nusileidimą ant Mėnulio paviršiaus, jis sudarė net 5 proc. visų valstybės išlaidų. Vėliau JAV valdžios atstovai vis daugiau dėmesio ėmė skirti problemoms Žemėje. Žinoma, nepadėjo ir kitų programų nesėkmės – net tie daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai, kurių neištiko žiaurus „Columbia“ ir „Challenger“ likimas, niekada neveikė taip, kaip planuota.

Bėgant metams, lyg atkartojant erdvėlaivių nuolaužų, lekiančių Žemės link, trajektoriją, NASA biudžetas smigo žemyn. Dabar kosmoso tyrimams JAV skiria vos 0,5 proc. savo išlaidų. Tiesa, į žaidimą įsitraukė aibė įvairių privačių kompanijų.

Pirmieji naujakuriai

Kitas apie Marsą rašęs svajoklis – Stephenas Petranekas. Šiais metais pasirodysiančioje knygoje „Kaip mes gyvensime Marse“ („How We’ll Live on Mars“) jis svarsto dar drąsiau nei Ch.Impey. Jo skaičiavimais, žmonės Marse turėtų pasirodyti kiek daugiau negu po dešimtmečio.

S.Petranekas atkreipia dėmesį į labai konkrečius dalykus, apie kuriuos žmonija turėtų pagalvoti prieš išsiruošdama į kelionę: „Kolonistas negali gręžti Marso paviršiaus ieškodamas vandens ir staiga suprasti, kad pamiršo užbėgti už akių konkrečiai problemai. Pavyzdžiui, kitokio tipo uolienai, kuriai reikia specialaus grąžto“, – pažymi autorius.

Žurnalistas ir mokslo entuziastas įsivaizduoja kelių pakopų naujakurių programą. Pirmiesiems kolonistams tektų didžiausios kliūtys. Vien kad pasigamintų geriamojo vandens, jiems reikėtų išrausti Marso dirvožemį, ištirpdyti jame esantį ledą ir distiliuoti gautą skystį. O kad galėtų kvėpuoti, jiems reikėtų vandenį išskaidyti į vandenilį ir deguonį, tuomet pastarąjį sumaišyti su iš nežinia kur gautomis inertinėmis dujomis, pavyzdžiui, argonu.

Tačiau S.Petranekas taip pat įsivaizduoja, kad kovą su Marsu žmonės pradės laimėti. Esą jiems nereikės prisitaikyti prie Marso – jie patys naujuosius savo namus pakeis taip, kad galėtų ten patogiai gyventi. Pavyzdžiui, atvykėliai galės atšildyti planetos atmosferą. Atšilusiu sustabarėjusiu dirvožemiu vėl pradėtų tekėti upės, o tūkstančius žmonių sutraukusio Marso paviršiuje kurtųsi ištisi miestai.

Keliauti ar ištirti?

Vis dėlto iš esmės kitokį požiūrį į žmonijos ateitį kosmose pateikia mokslo istorikas Erikas Conway. Svarbiausias jo tyrinėjimų objektas yra jau įvykusios kelionės į Marsą.

Nors NASA jau sugebėjo nusiųsti kelis robotus, kurie apie Marso paviršių suteikė daug naudingų duomenų, ne visi projektai baigėsi sėkmingai. E.Conway, kaip ir Ch.Impey, NASA problemas sieja su mažėjančiu biudžetu, tačiau, priešingai nei kiti specialistai, tikisi, kad žmonės niekur neskubės.

Jis atkreipia dėmesį į įdomų paradoksą. Esą egzistuoja milžiniškas atotrūkis tarp noro keliauti į kosmosą ir noro jį suprasti. Šis atotrūkis – daug didesnė problema nei dešimtmečius karpytas biudžetas. Esą NASA prieštarauja pati sau, nes dalis organizacijos siunčia žmones į kosmosą, o kita vykdo nuotolinius mokslinius visatos tyrimus.

Anot E.Conway, planuoti Marso misijas iki šiol buvo palikta mokslininkams, tačiau dabar įsitraukti siekia ir pilotuojamų erdvėlaivių kūrėjai. Kas iš to išeina? Visiška sumaištis.

Pats istorikas laikosi nuomonės, kad mokslinė Marso tyrinėjimų dalis yra kur kas svarbesnė, o žmonėms veržtis į kosmosą visiškai nereikia. Mat mes ne tik trapūs, reiklūs ir brangiai transportuojami. Mes – vienos bėdos.

„Žmonės nešioja įvairiausių mikroorganizmų – ir savo kūno išorėje, ir jo viduje. Viskas, kas atvyksta į Marsą, turi būti sterilu, bet žmonių visiškai dezinfekuoti neįmanoma, – rašo E.Conway. – Tyrėjai nori neužteršto ir nesugadinto Marso, o ten pasirodę žmonės viską subjauros. Tokio Marso, kokį mokslininkai norėtų tyrinėti, nebebus. Egzistuos tik kitokia Marso versija“, – liūdnai prognozuoja autorius.

Ar mes čia vieni?

Milijardierius verslininkas Elonas Muskas kelis kartus jau turėjo viešai pripažinti savo kompanijos nesėkmes. Tačiau jo bendrovė „SpaceX“, regis, įtikino visuomenę, kad vieną dieną galėsime pasiekti Marsą. E.Muskas žada, kad pirmieji astronautai erdvėlaiviais pakils jau 2017 metais. Tolesni ambicingo verslininko planai – Marsui kolonizuoti skirtas erdvėlaivis, kurio dizainas turėtų būti pristatytas jau šiais metais.

Tačiau „SpaceX“ E.Muskui nėra tik smagi sritis investicijoms ar vidurio amžiaus krizės žaisliukas. Jis kelionėms į Marsą suteikia egzistencinę svarbą.

„Ar tapsime daugiau nei vienoje planetoje gyvenančia rūšimi, ar ne? Jeigu ne, ką gi, mūsų nelaukia labai šviesi ateitis. Tiesiog kiurksosime Žemėje, kol kada nors ateisianti neganda mus nušluos nuo jos paviršiaus“, – niūriai prognozavo E.Muskas.

Dėl mūsų ateities baiminasi ir mokslininkai. Žmonija jau seniai kuria masinio naikinimo ginklus, tad nerimas dėl galimo branduolinio karo ir pasaulio pabaigos visai pagrįstas. Be to, civilizacijų pabaigos pranašai dažnai dairosi į dangų ir klausia: kodėl mūsų dar niekas neaplankė? Ar mes čia vieni? Paradoksalu, kad visiškai neypatinga Žemė, besisukanti apie visiškai neypatingą Saulę, per visą laiką nesulaukė jokių svečių.

Jeigu sugebėjome pasiekti tam tikrą technologinę pažangą, ar kitiems per visą visatos egzistavimo laiką tikrai nepavyko to padaryti?