Žmogaus akies stebuklai

Ne paslaptis, kad kiekvienas vaizdas, kurį regi žmogus, palieka atspaudą tinklainėje. Taigi padarius akies obuolio nuotrauką galima pamatyti, ką neseniai regėjo konkretus asmuo.

1910 m. japonų profesorius T. Fukarai atliko seriją eksperimentų su aiškiarege Ikuko Nagao. Profesorius „fotografavo“ I. Nagao vizijas, kurias ji regėjo susikoncentravusi į tam tikrus objektus – piešinius arba hieroglifus. „Nuotraukos“ buvo padarytos nenaudojant fotoaparato. Aiškiaregė mintimis turėjo „įspausti“ atvaizdus fotografinėje plokštelėje. Teigiama, kad eksperimentas pavyko.

Rusijoje panašų bandymą atliko dr. Krokhalev’as. Gydytojas turėjo pacientą, kurį kankino haliucinacijos. Norėdamas ištirti ligą, dr. Krokhalev’as fotografavo jo akių obuolius. Jis visada gaudavo tokius pat rezultatus – nuotraukose matydavosi šviesi apvali dėmė tamsiame fone. Teigiama, kad pacientas visada regėdavo tą pačią haliucinaciją – kad jam virš galvos tamsiame danguje kybo didžiulis Mėnulis…

Amerikiečių psichiatras Jule Eisenbud’as taip pat iškėlė teoriją, kad foto juosta gali užfiksuoti psichikoje kylančius vaizdinius. Tačiau negalėjo patikrinti savo idėjos praktiškai tol, kol Čikagoje nesutiko pasiuntinuko Tedo Serios. Šio vyruko akių obuolių nuotraukos pasirodė unikalios. Dauguma jų toli gražu nebuvo tobulos kokybės, tačiau kai kuriose buvo galima pamatyti susiliejusių daiktų ir žmonių, kurių Tedas nematė.

Tokie vaizdai kartais užimdavo tik nuotraukos dalį, būdavo pakrypę arba apversti aukštyn kojomis. Mokslininkas labai didžiavosi savo atradimu. Vėliau paaiškėjo, kad nuotraukos išsikreipti galėjo dėl to, kad fotoaparatas tinkamai nesufokusuodavo vaizdo, arba todėl, kad Tedas refleksiškai prisidengdavo akis rankomis siekdamas apsaugoti jas nuo blyksčių.

Nuotraukų keistumą galėjo lemti ir tai, kad T. Serios kasdien įtemptai žiūrėdavo į daugybę pašto vokų iki atliekant fotosesijas. Jeigu apžiūrinėdavo atviruką, tuomet nuotrauka parodydavo išblukusį vaizdą, pavaizduotą jame. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukų J. Eisenbud’as pamatė Čikagoje stovintį vandens bokštą. Įdomu tai, kad atvirukas su bokšto vaizdu buvo įdėtas į storo popieriaus voką, tačiau Tedas vis tiek įsiminė jo vaizdą.

Dar daugiau -pasiuntinuko akių nuotraukose jis pats pamatė daug kitų pastatų, kurių šis tvirtino niekada nematęs. Beje, T. Serios buvo paprašyta įsiminti vienos suvenyrų parduotuvėlės nuotrauką. Įdomiausia tai, kad jo akies nuotraukoje parduotuvėlės pavadinimas buvo kitoks, t. y. toks, koks buvo prieš daugybę metų. Kaip Tedas galėjo matyti praeities vaizdą? Jeigu įmanoma matyti praeitį, tai ar verta ginčytis, kad galima regėti ir ateitį.