Žolės, kurios pavasarį turi stipriausią gydomąją galią!
Kiaulpienė, be kitų naudingų savybių, pasižymi sugebėjimu mažinti kenksmingojo cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoti žarnyno mikrofloros sudėtį, šalinti iš organizmo toksinus ir kenksmingas medžiagas. Taip pat jokiu būdų nereikėtų pamiršti ir kiaulpienės žiedų, kurie gegužę plačiai nuklos pievas. Šiuos žiedus galima valgyti su kotu, susiplakti iš jų kokteilį. 14 dienų valgydami po 5-7 kiaulpienių žiedelius su kotais savo kepenims padarytume labai didelę malonę. Šių žiedų ir pasidžiovinti, ir užsišaldyti, virti iš jų sirupą.
Kai pradeda galvytę kelti pavasarinė raktažolė, galima į lėkštę salotų įdėti du tris lapelius ir gausime visos dienos vitamino C dozę. O raktažolės žiedelius galima pasidžiovinti ir naudoti arbatai nuo kosulio, daryti įvairias užpiltines.
Gegužę verta pasirinkti gysločio lapų. Nuo vaikystės jie žinomi kaip stabdantys kraujavimą, nuimantys tinimą, taigi turi priešuždegiminių, antimikrobinių, antiseptinių savybių, nuima skausmą, ištraukia pūlius (galima dėti tiek pačius lapus, tiek nuoviro kompresus). Taip pat gyslotis ypatingai pasitarnauja gydant įvairiausias plaučių ligas (pradedant paprasčiausiu užkimimu ar kosuliu, baigiant bronchitu), mažakraujystę, skorbutą, rachitą, bėrimus, nusilpimą, kai kurias virškinimo ligas, valo ir stiprina kraują.
Netrukus pasirodys beržų lapeliai, kurių galima valgyti ir žalių, ir džiovintų. Tai stebuklingas vaistas, kai reikia pastiprinti organizmą. Beržų lapų visi turėtų turėti, geriausia juos rinkti, kol dar jauni. Iš jų galima pasidaryti miltukus ir naudoti kaip prieskonius. Visų išvardintų žolių nereikia valgyti saujomis. Po vieno radijo interviu, viena moteris gerai neišgirdo, valgomo kiekio ir nuvykusi pas draugę į sodą, per dieną nuvalgė visą trijų arų pievą. Ji atsidūrė ligoninėje, nes nuo tokio kiekio žolių užsikimšo žarnos.
Juk ne žolėdžiai esame. Kitai moteriai nuo persivalgymo atsirado alergija. Taigi jei yra sveika, nereiškia, kad valgyti reikia kibirais. Užtenka geros salotų lėkštės per dieną. Beržo lapai be to, kad stiprina organizmą, yra pirmas vaistas nuo ligų, susijusių su inkstais, valantis ir akmenukus, ir smėlį, ir prakaitą. Beržo lapelių, nuskintų iki birželio septintos dienos, arbata padeda iš organizmo išvalyti kirmėles.
Tuo tarpu alkoholiu užpiltus pumpurus galima naudoti įvairiems įtrinimams nuo sąnarių skausmų, netgi nuo galvos skausmo.
Beržo žirginukų noviru skalaujami plaukai, kad geriau augtų.
Iš beržo žievės gaminamas degutas, kuris gydo odos uždegimus ir grybelinius susirgimus. Liaudyje šiam tikslui gaminamas degutinis muilas.
Be to, beržas turi grybą, kuris dažniausiai auga ant kamieno akių lygio aukštyje. Jis atrodo kaip juoda kerpė, sunku nepamatyti. Vaistinėse yra jau pagamintas preparatas iš jo. Jis gydo skrandžio onkologines ligas, jo dedama į mišinius imuniteto stiprinimui. Šis grybas taip pat naikina parazitus iš organizmo. Beje, beržas naudingas net sudegęs, kadangi beržo anglį naudojame, kai skauda skrandį.
Prinokusių liepų pumpurų galima pasiskinti ir sudžiovinti ar tiesiog valgyti, kadangi jie skanūs.
Taip pat netrukus žydės pušų pumpurai - gyvybės eliksyras. Surinktus pumpurus reikia sluoksniuoti su medumi – sluoksnis pumpurėlių, sluoksnis medaus. Žiemą tai puikus vaistas peršalus, nusilpus, o dabar šiuos pumpurus galima tiesiog valgyti. Skonis – tarsi valgytum saldainį. Iš pušų spyglių verdamas „medus“. Šakeles reikia nuplauti, spygliukus nukarpyti, užplikyti verdančiu vandeniu, palaukti, kol atvės, tuomet nukošus į skystį įdėti cukraus (pusantro litro skysčio reikia apie kilogramo cukraus), įmesti į skystį kankorėžių, kad paskleistų savo sakus, ir virti, kol pasidarys sirupas.
Tuoj pradės augti geltonžiedė notrelė. Ji atrodo kaip dilgėlė, bet nekanda. Ši vaistažolė gydo šlapimtakių uždegimą, netgi padeda senyvo amžiaus žmonėms nuo šlapimo nelaikymo. O notrelių giminės augalo, žydinčio violetiniais žiedais, arbata tinka pagyvenusiems žmonėms, turintiems problemų su širdimi.
Verta pasirinkti ir pasidžiovinti rausvai žydinčių obelų žiedų. Jų arbata mažina temperatūrą, skatina atsikosėjimą, taigi tai puikus vaistas nuo peršalimo.
Taip pat puikus vaistas – žydinčios ievos. Keli jų žiedeliai arbatoje gerina širdies darbą.
Šermukšnio žiedai padeda nuo alergijos.
Beje, kenčiantys nuo šienligės jau nuo kovo mėnesio turėjo pradėti gerti lakišiaus žolės arbatą. Jis žydės vėliau, tačiau jo galima įsigyti vaistinėse. Ilgiau pagėrus žmonėms išnyksta alergijos simptomai.
Tuoj išlįs varnalėšos lapai. Taip nepakeičiama priemonė nuo cistų, kuriu pastaruoju metu turi vis daugiau žmonių. Jos atsiranda kojų pakinkliuose, ant kiaušidžių ir pan. Tai gėrybinis, bet nereikalingas daiktas. Reikia sumalti jaunus varnalėšos lapus, iš gautos masės išspausti sulčių ir gerti po šaukštą ryte ir prieš miegą. Geriausia gerti neatskiestas sultis, truputį įpylus aliejaus.
O varnalėšų šaknų nuoviras – nepakeičiamas plaukų atstatymui ir augimui.
Kaip rinkti vaistažoles
Renkant žoles būtina atsižvelgti į paros laiką ir oro sąlygas. Sultingų augalų lapų, žiedų negalima rinkti po lietaus ar anksti ryte, o augalų antžemines dalis geriausia rinkti giedrą dieną po pietų. Renkant reikia stengtis kuo mažiau žaloti augalus, prireikus pasinaudoti peiliu, žirklėmis, nenurinkti visų augalų.
Vaistiniai augalai renkami tuo metu, kada juose susikaupia daugiausiai veikliųjų medžiagų. Tame pačiame augale gali būti skirtingas veikliųjų medžiagų kiekis. Tai priklauso ne tik nuo metų laikų, bet ir nuo paros laiko. Pilnaties metu daugiausiai veikliųjų medžiagų yra viršutinėje augalo dalyje (lapai, žiedai), o esant jaunačiai – apatinėje (šaknys, šakniastiebiai). Tai galima paaiškinti tuo, kad pilnaties metu augalai suvartoja daugiau vandens, kuris judėdamas augalo viršūnės link, neša veikliąsias medžiagas. Jaunaties metu vandens vartojimas sumažėja ir veikliųjų medžiagų daugiau būna apatinėje augalo dalyje.
Vaistažolės renkamos į pintines, dėžes, medžiaginius maišus. Žaliavos negalima spausti, nes taip ji kaista ir taip prastėja jos kokybė. Sultingų augalų lapų, žiedų, žolių, taip pat nebyrančių vaisių negalima rinkti po lietaus ir anksti rytą, kol yra rasa. Surinkti drėgni bei šlapi augalai blogai džiūsta, pakinta jų natūrali spalva.
Byrančius vaisius geriausia rinkti dar ne visiškai subrendusius anksti rytą, rasotus, nes jų mažiau nubyra.
Augalų žievę reikia lupti giedrą, sausą dieną, nes nuo drėgmės ji greit tamsėja.
Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kuriuo dienos metu ir bet kokiomis oro sąlygomis.
Vaistiniai augalai negali būti renkami cheminėmis medžiagomis apdirbtuose laukuose, šalia pramoninių ir kitų teršiančių gamtą objektų, geležinkelių, automagistralių, sąvartynų, didelių miestų, parkuose, kitose poilsio vietose. Paprastai tokios vaistažolės neturi gydomojo poveikio, kadangi sukaupia pramonės ir buitines atliekas. Pačios geriausios vaistažolės surenkamos priekalnėse ir kalnų aikštelėse.
Daugelio medžio pumpurai pjaunami su šakelėmis (jos džiovinamos pakabintos kaip šluotelės), išdžiūvę pumpurai nuo jų atskiriami.
Medžių ir krūmų pumpurus galima rinkti tik miško kirtimuose nuo nupjautų medžių. Kituose vietose skinama tik apatinėje lajos dalyje.
Lapai yra skinami, nukerpami žirklėmis arba nupjaunami peiliu. Negalima nuskinti visų augalo lapų. Nedidelių augalų stiebas nupjaunamas žemai, o stambesnių augalų pjaunama viršutinė lapuota stiebo dalis su žiedais. Būtina palikti bent pusę sveikų augalų.
Žiedai skinami žydėjimo pradžioje, kartais butonizacijos metu. Žydėjimo pabaigoje nuskintų žiedų gydomoji vertė mažesnė.
Kaip džiovinti prieš džiovinimą surinktas žoleles reikia perrinkti, išrinkti priemaišas, apgadintus, susitrynusius lapus, antraip gedimo procesas gali plisti. Džiovinama iškart surinkus. Geriausiai tam tinka vieta gryname ore, kurios nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Šiuo tikslu labai tinkama vieta – palėpė, tačiau tinka ir įprastas kambarys. Svarbiausia, kad būtų pakankamai šviežio oro, švaru ir šilta. Vaistažolės paskleidžiamos ant švaraus, natūralaus pluošto audinio ar švaraus popieriaus. Klojama ne didesniu kaip 1-2 cm sluoksniu. Didesni ir mėsingi lapai klojami tik vienu vienu sluoksniu. Pumpurai klojami 3-4 cm sluoksniu. Juos galima apdžiovinti ir nekarštoje orkaitėje, kaskart pamaišant, kad nesukaistų. Pumpurai laikomi išdžiuvę, jeigu spaudžiami delne nebelimpa prie rankų. Džiovinimas turi užtrukti 2-3 dienas. Ji neturėtų būti nei trumpesnis, nei labiau ilgesnis. Džiovinimo metu žaliavą, kad ji tolygiai išdžiūtų, reikia 2-3 kartus supurtyti, kartais apversti. Visa tai daroma tam, kad žiemai ruošiama žaliava tolygiai išdžiūtų.
Taisyklingai išdžiovintos žolės, jas patrynus pirštais, virsta milteliais, o žolių stiebai ar šaknys laužiami lengvai trakšteli ir lūžta pusiau. Džiovinti arba baigti džiovinti galima ir orkaitėje, tačiau temperatūra, kad nežūtų naudingosios medžiagos, dažniausiai neturi viršyti 40 laipsnių.
