“Nojaus tvanas”: katastrofa, Juodąjį ežerą pavertusi jūra

Kiekviename anekdote yra dalis tiesos. Tą patį galima pasakyti ir apie mitus. Labai dažai juose yra tik dalis prasimanymo, o pagrindą sudaro realūs istoriniai įvykiai. Viena iš garsiausių biblinių legendų pasakoja apie pasaulinį tvaną, kuris vos nepražudė žmonijos...

Tokių legendų apie potvynius turėjo daugelis Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regiono tautų (tarp jų ir senovės graikai). Mokslininkai seniai ieškojo įvykių, kurie galėjo suteikti peno tokioms legendoms, patvirtinimų. Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje anglų archeologai (Leonardas ir Vulis) įrodė, kad Mesopotamijoje rado galingo senovėje vykusio potvynio pėdsakų. Panašių pėdsakų vėliau rasta ir kitose regiono vietovėse. Pasaulinių ar bent jau galingų katastrofų, susijusių su užtvindymu, rado bulgarų mokslininkai (P. Dimitrovas), rusų mokslininkai (V. Safronovas, A. Čepalyga ir kt.). Viena iš versijų teigia, kad legendos prototipu tapo Persijos įlanką užtvindę tirpstantys ledynai.

Tačiau, ko gero, pačią drąsiausią ir įtikinamiausią hipotezę apie legendos kilmę iškėlė JAV mokslininkai prieš maždaug 20 metų. 1999 metais amerikiečių geologai iš Kolumbijos universiteto Viljamas Raijanas ir Volteris Pitmanas paskelbė pagarsėjusią monografiją “Nojaus tvanas: nauji moksliniai įvykio, pakeitusio istoriją, tyrimai”.

Knygoje mokslininkai įrodo, kad prieš 5,5 tūkst. metų prieš mūsų erą vandens lygis Juodojoje jūroje pakilo 140 metrų. Raijanas ir Pitmanas tai pavadino “Juodosios jūros tvanu”. Buvęs milžiniškas gėlo vandens ežeras, kurio vandens lygis buvo žemiau vandenyno lygio, Juodoji jūra dėl bendro pasaulinio vandenyno lygio pakilimo susiliejo su Viduržemio jūra. Ištyrinėję Juodosios jūros pakrančių linijas ir nuosėdines uolienas, geologai nustatė, kiek buvo pakilęs vanduo. Didžiulė jūros dugno dalis anksčiau buvo sausuma, ir ten nesikaupė jūrinės nuosėdos. Jūros plotas padidėjo beveik 50 %. Visi, kas gyveno užtvindytose teritorijose (maždaug 155 tūkst. kvadratinių kilometrų), tapo šio grandiozinio įvykio aukomis. Laikas, kada nutiko Juodosios jūros potvynis, mokslininkų nuomone, maždaug sutampa su biblinio pasaulinio tvano laiku.

Katastrofą ir Viduržemio jūros vandens prasiveržimą link Juodosios jūros galėjo sukelti galingas žemės drebėjimas ir povandeninių vulkanų išsiveržimas (pavyzdžiui, prieš maždaug pusantro tūkstančio metų prieš mūsų erą išsiveržė Santorino vulkanas ir sukėlė Viduržemio jūros pakrantės užtvindymą). Dar viena pasekme Raijanas ir Pitmanas laiko Azovo jūros atsiradimą. Jų hipotezę patvirtina ne tik pakrančių linijos, paleografija ir paleobotanika (tyrinėjo, kaip keitėsi Juodosios flora ir fauna), bet ir įrodytas faktas, kad Juodosios jūros vanduo kažkada buvo gėlas, o pati jūra buvo labai panaši į jai artimą Kaspijos jūrą. Šie ežerai-jūros susiformavo, tirpstant ledynams po paskutinio ledynmečio. Juodosios jūros augalai ir gyvūnai maždaug prieš 5,5 tūkst. metų prieš mūsų erą buvo gėlavandeniai, paskui žuvo ir buvo pakeisti jūriniais. Išliko tik jų likučiai gėlavandeniuose, atsitiktinai išlikusiuose izoliuotuose užutekiuose ir upėse prie Juodosios jūros.