Nutikimas Sokore

1964 m. balandžio 24 d. Naujosios Meksikos (JAV) Sokoro miestelio, esančio už valandos kelionės automobiliu nuo Albukernės, pakraštyje nuobodžiavo policijos seržantas Lonis Zamora. Iki budėjimo pabaigos buvo likusios dvi valandos, todėl jis netgi apsidžiaugė, kai iš už posūkio iššoko mėlynas "ševroletas", cypdamas padangomis. Zamora pasižymėjo laiką 17:45 ir policijos "Fordu" nusivijo greičio pažeidėją. Persekiojimas prasidėjo federaline trasa Nr. 85. Netikėtai seržantas akies krašteliu šone, toliau nuo autostrados, pastebėjo ugnies pliūpsnį, lydimą garsaus švilpimo...

Įvykio kronika

Zamora staigiai nuspaudė stabdžių pedalą, net padangos sucypė. Su gailesčiu pažvelgęs į greitai tolstantį eismo taisyklių pažeidėją policininkas ėmė žvalgytis neįprasto triukšmo šaltinio. Pažvelgęs į abipus kelio stovinčius sandėlius jis pamanė, kad netoliese kuriame nors sandėlyje galėjo sprogti kalnakasyboje naudojami sprogmenys.

Kryžkelėje pasukęs į keliuką seržantas už sandėlių pamatė kažką keistą. Aplinkinių kalvų fone manevravo neįprastas skraidantis aparatas, apsuptas oranžinės ir mėlynos spalvos ugnies čiurkšlėmis. Iš tokio atstumo nustatyti aparato dydį buvo sunku, tačiau buvo aiškiai matyti, kad aparatas, panašus į sidabro spalvos lašą su šasi juostelėmis apatinėje dalyje, lėtai leidosi ant siauro ugnies be dūmų kūgio. Praėjo ne daugiau kaip penkios minutės, ir keistas „reaktyvinis malūnsparnis“, kaip jį mintyse pavadino Zamora, pasislėpė už kalvos.

Policininko automobilis pasuko į lauko keliuką ir, įveikęs keterą, sustojo priešingame šlaite. Prieš Zamoros akis atsivėrė nepaprastas vaizdas: maždaug už 100 m „reaktyvinis malūnsparnis“ leidosi ant žemės. Kai aparatas savo atramomis prisilietė prie žemės paviršiaus, švilpimas perėjo į duslų gaudesį ir nutilo. Kol Zamora lipo iš automobilio, jis praleido momentą, kai šalia „malūnsparnio“ atsirado dvi žmonių figūros sidabro spalvos kombinezonais. Iš tokio atstumo nieko neįprasto neatrodė, todėl policininkas visai logiškai pagalvojo, kad tapo kažkokio eksperimentinio skraidančio aparato avarijos liudininku. Zamora puolė prie racijos ir ėmė kviesti pastiprinimą. Ryšys buvo labai blogas, trūkinėjo, todėl pokalbiui su vadovybę tako sugaišti nemažai laiko. Kai jis grįžo prie objekto, „malūnsparnio pilotai“ jau buvo dingę.

Seržantas Čavesas mažai ką suprato iš nerišlaus Zamoros pasakojimo, kuris NSO vadino tai reaktyviniu malūnsparniu, tai raketa, tai skraidančiu automobiliu. Numojęs ranka į Zamorą, sustingusį nuo pergyvenimo, seržantas įsakė apžiūrėti įvykio vietą. Toje vietoje, kur Zamora matė „malūnsparnį“, žemėje buvo aptikti keturi gilūs kampuoti įdubimai. Vėliau ufologai nustatė, kad šie pėdsakai buvo keturkampio kampuose, kurį tarsi sudarė du trikampiai, turintys bendrą pagrindą. Ant žemės taip pat buvo matyti keturios juodų suodžių dėmės.

Seržantai, sugrįžę į policijos nuovadą, sutiko ten FTB agentą Bersną, kuris tyrė kažkokią supainiotą federalinės reikšmės bylą. Sis paskambino pažįstamiems aviacijos ekspertams, netrukus prie policininkų prisijungė kapitonas Holderis iš netoliese esančio Vait Sendo slapto aerokosminės technikos poligono.

Visi kartu vėl nuvyko į įvykio vietą. Ten agentas Bernsas atliko įvairiausius matavimus, sudarė vietovės planą, nupiešė NSO „kojų“ ir „išmetamųjų vamzdžių“ paliktus pėdsakus. Holderis ir Čavesas padarė daugybę nuotraukų. Vėliau vienos nuotraukos pateko į policijos dosjė, kitos - į FTB ir KOP žvalgybos tyrimo medžiagą. Detali NSO stovėjimo vietos apžiūra, kurią atliko profesionalai, davė savo rezultatus. Paaiškėjo, kad be paties aparato pėdsakų keliose vietose yra matyti žmogaus pėdų palikti pėdsakai. Tik jie buvo palikti keistos avalynės be kalnų ir lygiu padu. Holderis dar pastebėjo, kad NSO atramų paliktos įdubos nėra visiškai simetriškos, nes viena duobė buvo gilesnė ir kiek nutolusi į šoną. Jis iš karto pareiškė nuomonę, kuri vėliau buvo įtraukta į apžiūros protokolą, kad aparatas buvo pažeistas ir turėjo atlikti priverstinį nusileidimą.

Ufologų tyrimas

Kai aistros dėl Sokoro NSO kiek nurimo, šį incidentą tirti ėmėsi žinomas specialistas ir JAV KOP konsultantas Džozefas Alenas Hainekas. Jis atkūrė ir chronometravo kiekvieną Zamoros balandžio 24 dieną padarytą žingsnį ir, iš esmės, neaptiko jokių esminių prieštaravimų papasakotai įvykių versijai.

Profesoriui Hainekui teko padėti daug pastangų, kad Zamoros pasakojimas iš subjektyvios kategorijos būtų pervestas į objektyvią. Tam jis apklausė daugybę potencialių liudininkų, buvusių netoliese NSO nusileidimo vietos, tačiau rado tik vieną netiesioginę užuominą. Degalinės, esančios trasoje Nr. 85 prie išvažiavimo iš miesto, savininkas Opelgrinderis prisiminė, kad tą dieną, ne vėliau kaip pusę šešių vakaro jis persimetė keliais žodžiais su labai susijaudinusiu klientu. Nežinomas vyras su kostiumu ir kaklaraiščiu, primenantis komivojažierių ar klerką, užsikirsdamas papasakojo, kad jo ką tik nuo kelio nenunešė keistas malūnsparnis, suodžiais apdergęs jo automobilį. Vyro automobilis tikrai buvo padengtas kažkokiomis nešvariomis dėmėmis, kurios taip dvokė, jog skudurėlį, kuriuo nusivalė priekinį stiklą, teko iš karto išmesti.

Vėliau NSO tyrimo projekto „Mėlynoji knyga“ paskelbė dar vieną frazę, kurią Hainekas išgirdo iš Opelgrinderio, kurią pastarajam pasakė komivojažierius: „Praskridęs virš manęs „malūnsparnis“ nuskubėjo link artimiausių kalvų, o po minutės ta pačia kryptimi nuskubėjo policijos automobilis su įjungta sirena“.

Žinomas NSO tyrinėtojas, amerikiečių astrofizikas Donaldas Hovardas Menzelas, išnagrinėjęs visus prieinamus dokumentus apie atsitikimą Sokore, nusprendė eiti paprasčiausiu keliu. Jis padarė prielaidą, kad šį įvykį inscenizavo miesto jaunimas, su kuriuo Zamora nuolat konfliktavo dėl kelių eismo taisyklių pažeidinėjimo. Juk atsitikimo su NSO pradžioje jis persekiojo paauglių grupę, viršijusių leistiną greitį. Menzelo manymu, jaunieji greičio mėgėjai nusprendė apkvailinti seržantą ir taip jam atkeršyti už nuolat išrašomus baudų kvitus. Išprovokavę gaudynes jie policininką nukreipė reikiama kryptimi, o po to paleido iš kartono ir folijos pagamintą oro balioną, pripildytą vandenilio.

Reikiamu momentu oro balionas buvo susprogdintas, gal net su paprasčiausiu fejerverku, ir tai stipriai išgąsdino seržantą Zamorą.

Profesorius Hainekas, tirdamas šią versiją, detaliai išnagrinėjo balandžio 24-os dienos meteorologines sąlygas ir, nupiešęs vėjų rožę, įrodė, tuo metu oro balionas niekaip negalėjo nuskristi į pietryčius, kaip nuskrido Zamoros pastebėtas NSO, o būtų nuskridęs į šiaurės vakarus.

Kas iš tiesų galėjo nutikti prieš 55 metus Sokoro pakraštyje? Reikia atsiminti, jog būtent tuo metu vyko dramatiškos „lenktynės dėl Mėnulio“, kuriose NASA stengėsi trūks plyš aplenkti sovietų kosmonautiką. Ant kortos buvo tiek daug pastatyta, kad „Apollo“ misija buvo vystoma su rimtais trūkumais. Praėjus 4-iems metams po nutikimo Sokore į Mėnulį pakilo „Apollo-8“ ekspedicija, tačiau buvo priversta apsiriboti tik tuo, kad apskrido aplink mūsų planetos palydovą. Pasirodė, jog, nežiūrint į daugybę bandymų ir pataisymų, Mėnulio modulis vis dar nebuvo paruoštas, todėl pirmą bandomąjį skrydį link Mėnulio teko atlikti be nuleidžiamo modulio. Šiandien jau yra išslaptinta daug Mėnulio misijos dokumentų, iš kurių yra aišku, kad būtent 1964 metais Vait Sendo poligone prasidėjo nuleidžiamo modulio bandymai Žemės sąlygomis.

Mėnulio modulio skrydžiai buvo atliekami įvairiais atstumais, kartais netgi iki kelių kilometrų. Iš JAV KOP Technologijos valdybos išslaptintų dokumentų matyti, kad kartais, siekiant sumažinti oro aerodinaminį pasipriešinimą ir apsaugoti prietaisus (tiek nuo oro aplinkos, tiek ir nuo pašalinių dujų) Mėnulio modulio platforma buvo padengiama apsauginiu ekranu. Šio papildomo korpuso forma labai priminė tą ovalo formos objektą, kurį daugiau kaip prieš pusę amžiaus pamatė seržantas Zamora.