Senoviniai Statainiai Olantaitambas, Peru

Pavadinimas „Olantaitambas” (Ollantaytambo) kilęs iš kečujų kalbos ir sudarytas iš dviejų dalių. “Olanta” buvo tikrinis daiktavardis, “tambo” reiškia “miestą, kur keliautojas gauna prieglobstį, maisto ir pagalbą”. Olantos vardas mus pasiekė per žodinę kūrybą, kurios pagrindu XVIII amžiuje šventikas Antonio Valdes sukūrė draminį kūrinį “Olantos tragedija”.

Tragedija, labai panaši į Romeo ir Džiuljetos istoriją, mūsų laikais laikoma klasikiniu kečujų literatūros kūriniu. Jis pasakoja apie Olantos, Inkos Pačakuteko armijos kapitono, likimą. Patyręs, narsus, pavyzdingas karys turėjo slaptų meilės ryšių su valdovo Kusi Koiluro dukra. Vesti savo išrinktąją jis negalėjo, nes buvo kilęs iš žemesnio socialinio sluoksnio šeimos. Oianta iš nevilties sukėlė gyventojų maištą, kuris tapo beveik dešimties metų karo priežastimi.

Galiausiai Olanta buvo suimtas ir nuteistas myriop, bet, kai jį atvežė į Kuską, monarchas mirė, o jo sūnus, paveldėjęs sostą po tėvo mirties, neprieštaravo įsimylėjėlių vedyboms.

Inkų klestėjimo laikotarpiu Olantaitambas buvo didelė tvirtovė, iškilusi virš visos lygumos. Šios tvirtovės sienos matė daugybę mūšių, tarp jų ir tą, kuriame 1536 m. inkai, vadovaujami Manko Inkos, sutriuškino ispanus. Manko Inka ne tik sugalvojo strategiškai naudingą tvirtovės padėtį, bet ir sukūrė sudėtingą kanalų sistemą, kuri galėjo, esant reikalui, užtvindyti lygumą.

Olantaitambas buvo ir didelė gyvenvietė. Čia, kaip ir kituose inkų gyvenvietėse, buvo gausu kulto statinių, pavyzdžiui, Saulės šventykla.

Šiais laikais miestas yra toje pačioje vietoje, kaip buvo ir inkų gyvenamieji kvartalai. Tai vienintelė vieta Peru, kur žmonės gyvena tuose pačiuose pastatuose, kurie kažkada priklausė senajai aristokratijai. Gatvės išlaikė savo senuosius pavadinimus. Prieš daug metų čia įvyko vietinių indėnų genčių atstovų susitikimas, ir nuo tada Olataitambas tapo pasauline indėnų sostine.

Ko gero, pati ryškiausia šio rajono įžymybė yra veidas, iškaltas ant netoliese esančios kalno viršūnės. Manoma, kad paslaptingo portreto autoriai buvo inkų meistrai, kuriems pavyko sukurti šį šedevrą, nenaudojant beveik jokios alpinistinės įrangos. Žiemos saulėgrįžos dieną (Pietų pusrutulyje tai būna birželio 21 dieną) saulė būna vienoje linijoje su paveikslo akimis, o jos spinduliai apšviečia šventyklos griuvėsius ir altorių. Medžiagos Olantaitambo terasų statybai buvo vežamos iš kalnuotos vietovės už kelių mylių nuo slėnio. Masyvūs granito blokai buvo išpjaunami šlaituose, aplyginami ir poliruojami, paskui vežami per visą slėnį, keliami ant kalvos, o ant jos buvo statoma tvirtovė. Akmenys apdoroti ir priderinti vienas prie kito, nenaudojant jokio skiedinio taip tiksliai, kad tarp jų neįmanoma prakišti net popieriaus lapo. Kad būtų lengviau gabenti tuos akmenų luitus, buvo pakeista upės vaga. Saulės šventykla pastatyta iš milžiniškų raudono porfirito (rožinio granito) luitų, kurie taip pat buvo atgabenti iš toli.

Iš paslaptingosios šventyklos dabar liko tik išorinės sienos ir klasikinis mūras centre, kuris, daugelio istorikų nuomone, buvo Aukštojo altoriaus dalis. Mūrą sudaro 6 akmeniniai blokai, sveriantys maždaug po 90 tonų. Tokios konstrukcijos nėra būdingos inkų kultūrai. Todėl keliama prielaida, kad šio pastato architektai čionai atvyko iš Titikakos ežero rajono.

Vieno iš paslaptingų akmens luitų paviršių puošia trys iškalti mistiniai simboliai, vaizduojantys tris svarbiausias pasaulio sudedamąsias dalis Andų tautų mitologijoje: Hanan Pača (debesys), Kai Pača (žemės paviršius) ir Ukhu Pača (požeminė karalystė). Kiti paslaptingi piešiniai ant akmenų, kai kurių mokslininkų nuomone, vaizduoja tos pačios tikėjimų sistemos dievus.

Į šiaurę nuo įėjimo į tvirtovės kultinį sektorių yra senovinių fontanų kompleksas. Jų vieta liudija, kad fontanai buvo naudojami mistiniuose ritualuose, susijusiuose su vandens dievu. Vienas iš šaltinių, uždarytas kvadratinio pastato iš molio plytų viduje, veikia iki šiol.

Iškaltų atvaizdų fragmentai išliko ir ant buvusios observatorijos komplekso sienų. Vietiniai astronomai bandė nustatyti Saulės judėjimo dėsningumus, taip pat skaičiavo saulėgrįžų dienas ir lygiadienius.