Pasaulio valdovai: Deividas Rokfeleris

Rokfelerių klanas ne šiaip pavertė savo turtus politikos instrumentu, tas instrumentas buvo tobulas. Jų mokymas, kaip valdyti pasaulį, nebuvo tik grožio žodžiai, tai buvo verslo planas.

Mokinių netrūko - broliai Dalesai, Bžezinskis, Kenedžiai. O ir visus JAV prezidentus, svarbiausių visuomenės informavimo priemonių vadovus, beveik visą XX amžiaus politinį elitą jie laikė ant trumpo pavadėlio (sąmokslo teorija - paranormal.lt).

Slapti suokalbiai, šešėlinės vyriausybės, Bilderbergo grupė, tarptautinių santykių taryba, trišalė sąjunga, globalizacijos ir vieningos Europos idėjos - už visko stovėjo Rokfelerių klanas.

Kai tariate frazę “absoliutus blogis”, turite galvoje Jį - mirties stovyklos, dujų kameros, krematoriumai ir milijonai pražudytų gyvenimų. Atrodytų, kad būtent Adolfą Hitlerį reikėtų laikyti muziejuje su užrašu “visiškas nevidonas”. Jei tik nepažįstate Deivido Rokfelerio...

Šiltą 1923 metų rugpjūčio rytą septynmetis berniukas Deividas pievoje pagavo didelį rudą vabalą. Vabzdys su grėsmingais žandikauliais bandė įkasti berniukui, bet jis nežinojo, į kieno rankas pateko. Deividas neišsigando, vabalą įmetė į stiklainį, parsinešė namo, sulaukė, kol tas nudvės, ir prismeigė su adata. Jam taip patiko tas procesas, kad vėliau tai tapo jo gyvenimo aistra. Atrodytų, galima net susigraudinti, tokia meilė gamtai nuo pat vaikystės... Jeigu Rokfeleris savo dienoraščiuose nebūtų išsamiai aprašęs, kokiu benzinu ar acetonu ir kaip ilgai jis dusina vabzdžius savo kolekcijai. Aistra žudyti visus gyvius išliks visą gyvenimą, visose mintyse ir visuose darbuose.

Mylimiausias dinastijos įkūrėjo Džono Rokfelerio anūkas Deividas paveldėjo iš senelio ne tik milžinišką palikimą, bet ir šeimos ideologiją apie turtingųjų išskirtinumą. Džonas Rokfeleris rašė: “Pinigai - tai dieviškas aukščiausios žmonių rūšies įrodymas. Ponų rasė neturi leisti daugintis bjaurioms vargingoms būtybėms. Tai ne jos gimsta skurde, tai skurdas gimsta su jomis”. Štai tas mielas seneliukas, dalinantis arbatpinigius savo tarnams. Žinoma, senelis Rokfeleris ir augantis anūkas ėmė remti jauną vokiečių politiką Adolfą Šiklgruberį, kuris šią supernacijos idėją, nors ir su savo pataisomis, ėmėsi įgyvendinti praktiškai. 11 milijardų dolerių geresnio pasaulio, geriausių pasaulyje žmonių sukūrimui Hitleriui skyrė Rokfelerių bankas “J. P. Morgan”. Net atsiuntė į pagalbą iš JAV savo eugenikos specialistų.

Hitlerio pralaimėjimas visai nesutrikdė Rokfelerių. Jau 5-ajame dešimtmetyje Deividas kartu su mokslininkais, pabėgusiais iš nacistinės Vokietijos, pavertė visą Puerto Riko valstybę savo laboratorija. Iki 65 metų kas trečia moteris saloje buvo sterilizuota. Kartais valstiečių net neįspėdavo apie tai, sterilizaciją pateikdavo kaip moteriškų ligų profilaktiką.

Tačiau jiems to buvo per mažai. Rokfelerių instituto gydytojai užkrėtė puertorikiečius vėžinėmis ląstelėmis. Bandymuose dalyvavusių žmonių mirtys nekėlė jiems jokių jausmų. Štai daktaro Kornelijaus Routso dienoraščio įrašas: “Puertorikiečiai neabejotinai yra pati purviniau-sia, pati tingiausia, didele dalimi išsigimusi ir nedora žmonių rasė, kada nors gyvenusi šiose žemėse. Salai reikia ne sveikatos apsaugos, o potvynio bangos ar dar ko nors, kas padėtų visiškai sunaikinti tuos gyventojus. Dėjau visas pastangas, kad naikinimo procesas vyktų. Pats nužudžiau aštuonis”.

Ši skandalinga ištrauka pateko į žurnalo “TIME” puslapius. Atrodė, dabar tai jau baigsis tie nežmoniški bandymai, bet nutiko atvirkščiai. Daktaras Routsas buvo paaukštintas ir įdarbintas Pentagone. Čia jis kūrė biologinį ginklą, o puertorikiečiai ir toliau mirdavo. “Kuo jie geresni už vabalus”, - svarstė Deividas Rokfeleris. “Jei negali konkurento nupirkti, nužudyk”, mokė senelis anūką, dosniai remdamas pinigais 1917 metų revoliuciją Rusijoje.

Deividas Rokfeleris šį principą taip pat gerai įsisąmonino. Kai tik pasitaikydavo galimybė, jis reguliariai atvažiuodavo į Sovietų Sąjungą. Tiesa, tai būdavo vadinama kultūriniu bendradarbiavimu, bet visi nuoširdūs pokalbiai su aukščiausia politine šalies vadovybe turėjo tik vieną tikslą. Ir štai 10 metų susitikimų ir pokalbių davė vaisių. 1972 metais įvyko pirmasis santykių istorijoje JAV prezidento vizitas į Sovietų Sąjungą, Niksonas susitiko su Brežnevu, buvo pasirašytas susitarimas dėl puolamosios ginkluotės sumažinimo, priešlėktuvinės gynybos sistemų ribojimo, o kur dar moksliniai, kultūriniai, technologiniai mainai. Tarptautinio įtempimo sumažinimas - pavadins šį laikotarpį istorikai. Ne, tai verslas, būtų jiems atsakęs Deividas Rokfeleris.

Aidint garsiems politiniams pareiškimams, niekas nepastebėjo, kad Rokfeleriai pateko į naftos gavybos verslą Sovietų Sąjungoje, kad Sovietų Sąjunga nupirko Amerikoje grūdų už milijardą dolerių, o pačiame Maskvos centre jau 1973 metais buvo atidarytas pirmasis Rokfelerių banko “Chase” biuras. Milijardierius savo memuaruose išsamiai aprašo, kaip prabangiai buvo švenčiamas pirmojo biuro atidarymas. Į prabangų priėmimą viešbutyje “Metropol” buvo pakviestas kiekvienas komunistinis Maskvos funkcionierius. Stalai lūžo nuo užsieninių delikatesų ir brangaus alkoholio. Partiniai darbuotojai sulėkė kaip kokie mašalai, jau po 2 minučių neliko nė trupinėlio ir nė lašelio. Rokfeleris prisimena, kaip vieno iš kviestinių svečių žmona savo rankinuke slėpė dešros gabalą.

“Argi galima bijoti tokių apgailėtinų žmonių ir laikyti juos priešais?” - klausė milijardierius ir sėjo demokratijos sėklas, kurios sudygo jau po 10 metų. Į visas komandiruotes Rokfeleris veždavosi specialų stiklainį, į kurį dėdavo pagautus vabalus savo kolekcijai.

Dar jis rinko sugriautas šalis; o ką, irgi garbingas pomėgis.

Buvęs žvalgas Deividas kaip voras apgaubdavo valstybes savo fondų tinklu. Rokfelerio bendraklasis Alenas Dalasas tapo pirmuoju CŽA direktoriumi. Kol agentūrai nebuvo pastatytas atskiras pastatas, Dalasas sėdėjo Rokfelerio centro biure. Nėra ko nė kalbėti apie milijardierio įtaką spec. tarnyboms. Nesukalbamas Libano prezidentas, štai Jums, brangus Deividai, valstybinis perversmas. Nenaudingos naftos kainos - pasaulinė krizė ir biržos griūtis jau ir čia. Brazilija siekia kartu su Rusija sukurti karinių jūrų pajėgų analogą - tai juk galima paskleisti nepasitikėjimą ir nuversti valstybės vadovą.

Gyventi pagal Rokfelerių planą, reiškia gyventi ne tik turtingai, bet ir dievo režimu - tu baudi, tu suteiki malonę. Kad dangoraižiai neužstotų saulės tavo kabinete, tu skambini broliui gubernatoriui, o jis patraukia pasaulinio prekybos centro statybvietę kelis metrus į šoną. Interesų zona yra ne kažkoks regionas, o visa planeta. Deividas Rokfeleris įkūrė uždarą Bilderbergo klubą, čia gauti pritarimo atvyksta kandidatai į įvairių šalių prezidentus.
Dar jis organizavo trišalę komisiją, kurioje sprendžiamas Amerikos, Vakarų Europos ir Azijos likimas. Kaip ciniškai beskambėtų, jis buvo tarptautinės grupės taikos ir klestėjimo klausimams spręsti pirmininkas. Iš tikrųjų pagrindinis Rokfelerių klano tikslas buvo, yra ir bus skiepyti planetos gyventojams nepalaužiamą meilę, baimę ir paklusnumą turtingam superžmogui.

“Kol Žemės tautos, ypač Azijoje ir Afrikoje, nesutiks reguliuoti gimstamumo ir dirbtinai mažinti gyventojų skaičiaus, planetos ateitis lieka labai neaiški” (Deividas Rokfeleris).

Rokfelerio struktūros nelaukia JTO pritarimo ir jau pradėjo metodiškai rūpintis Žemės gyventojų skaičiaus mažinimu. Nevaisingumą, apsigimimus ir vėžines ligas sukelia genetiškai modifikuoti produktai, kuriuose intensyviai platina Rokfelerio fondo kompanijos Indijoje, Lotynų Amerikoje, Europoje ir net JAV.

Per šimtmetį Rokfelerio savanaudiškumo filosofija tapo pagrindine pasauline ideologija. Ne geriausių mokslininkų, išradėjų ar mokytojų sąrašų kasmet nekantriai laukia planeta, o pačių turtingiausių pasaulio žmonių sąrašo.

Naivius piliečius bando įtikinti, kad miręs Rokfeleris turėjo tik 3 milijardus dolerių ir užėmė 581 vietą Forbs sąraše. Iš tikrųjų jis paliko savo palikuonims spausdinimo mašiną, tą pačią, kuri ištisą parą spjaudosi doleriais. Nors kartais nereikia nei mašinos, pinigai tiesiog pasirodo skaitmeniniu formatu, reikia tik paspausti mygtuką “Pridėti milijardą”.

Šimtamečio milijardieriaus laidotuvėse, kuris iki gyvenimo pabaigos persodinėjo sau donorų širdis ir inkstus, kad pratęstų savo gyvenimą, buvo pasakyta daug gerų ir šiltų žodžių. Rokfelerių kontroliuojamos visuomenės informavimo priemonės viena per kitą pasakojo apie mirusiojo aukas labdarai ir filantropiją, apie tai, kaip mums pasisekė gimti vienoje planetoje su Deividu Rokfeleriu. Istorikai įrašė į absoliučių piktadarių sąrašą Hitlerį, Staliną, Sadamą Huseiną, Amarą Kadafį ir visus tuos, į kuriuos pirštu parodė pagrindiniai planetos sociopatai Rokfeleriai. Bet ką, tik ne juos, nes jie už tai dosniai sumokėjo, daugeliui metų į priekį.

Visa tai jau nebėra jokia paslaptis. Parašyta nemažai knygų, bet jos niekada nebus skaitomos masiškai. Pirma, jos išleistos menku tiražu; antra, tai ne tos temos, apie kurias leidžiama galvoti paprastiems mirtingiesiems, o trečia, apie tai gana nuobodu skaityti ir ne taip paprasta viską suprasti. Viljamas Engdalis, Entonis Satonas - labai mažai kas girdėjo šių ir panašių į juos tyrinėtojų vardus. Paprastas žmogus neturi laiko. Jis turi pažiūrėti eilinį holivudinį trilerį, kuriame supergalių turintys herojai viską išspręs už jį ir išgelbės visą planetą vienu mostu. Pagrindiniai Žemės piktadariai taip pat turi supergalių - pinigų spausdinimo mašiną ir globalinę valdžią, ir jie taip pat viską sprendžia už mus.