“Pragaro ugnies klubas”

Apie 50 km nuo Londono yra Barkinghamšyro miestelis. Netoli jo plyti Vest Vaikombo kalvos, po kuriomis iškastas didelis požeminis labirintas, vadinamas Pragaro ugnies urvais arba paprasčiausiai Pragaro urvais. Labirintas žymus tuo, kad antroje XVIII-o a. pusėje jame vykdavo slaptos draugijos „Hellfire club“, kurios pavadinimas verčiamas kaip „Pragaro ugnies klubas“, susirinkimai. Praktiškai tai buvo ne vienas klubas, o ištisas klubų tinklas, apraizgęs visą Britaniją ir Airiją. Tarp šių klubų Pragaro urvai pasižymėjo savo egzotika. Vietiniai gyventojai į tai žiūrėjo, kaip į persisotinusio gyvenimu jaunimo susirinkimo vietą, tačiau realybėje viskas buvo kur kas rimčiau.

“Elkis taip, kaip nori”

Pirmąjį “Pragaro ugnies klubą” 1719 m. įkūrė hercogas Filipas Vortonas Londone. Buvo kalbama, kad šis žmogus gyvena dvilypį gyvenimą. Iš vienos pusės, tai buvo stropus tarnautojas-biurokratas, o iš kitos pusės - girtuoklis, triukšmadarys. Hercogas Vortonas mėgo ekscentriškus poelgius. Pvz., lankydamasis Sank Peterburge, jis Rusijos imperijos gatvėmis vaikščiojo apsirengęs švedų karaliaus Karlo XII kostiumu. Tuo metu švedai buvo patys didžiausi Rusijos priešai.

Klubo devizu hercogas pasirinko Fransua Rable posakį “Elkis taip, kaip nori”. Po dviejų šimtmečių šiuos žodžius savo devizu pasirinko žymus magas ir satanistas Alisteris Kroulis. “Pragaro ugnies klubo” nariai susirinkdavo sekmadieniais Londono tavernose. Ten valgydavo valgius su egzotiškais pavadinimais: “Šventosios dvasios pyragas”, “Velnio nugarėlė”, “Veneros krūtinė”, gėrė punšą “Pragaro ugnis”. Šių susirinkimų metu geriausių Londono šeimų vaikais dažnai leisdavo laiką su prostitutėmis. Be to, dar sklido gandai, kad šiuose susirinkimuose buvo aukojamos juodosios mišios. Klubas buvo išformuotas 1721-1722 metais asmeniniu karaliaus Jurgio I įsakymu.

Pertvarkymai urvuose

XVIII-o a. viduryje klubo veikla atgimė. Šie periodas siejamas su Frensiu Dešvudu - žymiu to meto politiniu veikėju, tačiau labai keistu žmogumi. Dešvudas daug kalbėjo apie religingumo naudą, tačiau visokiais įmanomais būdais reikalavo, kad anglikonų bažnyčia priimtų masonų deizmą, t.y. koncepciją, teigiančią, kad egzistuoja dveji lygiaverčiai dieviškieji pradai — šviesus ir tamsus, atitinkantys dvasią ir materiją. Žinoma, kad tarp Dešvudo draugų buvo daug katalikų. Jis taip pat artimai bendravo su princu Frederiku, Jurgio II įpėdiniu ir žinomu masonu.

Būtent Frensis Dešvudas perkėlė “Pragaro ugnies klubo” misteriškuosius susitikimus iš Madmenchemo abatijos, esančios šalia Temzės upės, į Vest Vaikombo urvus. Viskas prasidėjo nuo to, kad aplinkinių kaimelių valstiečiai gyveno labai vargingai, nes buvo labai blogi ir nederlingi metai. Ir kai seras Frensis juos pakvietė pasidarbuoti urvų tvarkyme, jie mielai sutiko. Šie urvai atsirado dar priešistoriniais laikais. Senieji Britanijos gyventojai šiose vietose išgaudavo kreidą. Tačiau visi pakitimai, atlikti vadovaujant Dešvudui, sunaikino visus ankstyvos istorijos pėdsakus.

Urvų pertvarkymo planas buvo kruopščiai apgalvotas. Grotų ir požeminių salių išdėstymo schema kelia mintį, kad Pragaro urvai buvo tikrai slaptos draugijos susitikimų vieta. Pačioje labirinto, kuriame tekėjo požeminė upė, pavadinta mitinės upės Stikso vardu, pradžioje buvo įrengti “Gyvenimo vartai”, už kurių buvo keista salė, pavadinta “Vidine šventykla”. Ten buvo atliekami simboliniai ritualai, kurių paslaptis iki šios nėra atskleista. Legendos pasakoja, kad urvai slaptais požeminiais takais buvo sujungti su šv. Laurentijaus bažnyčia, kuri irgi buvo pastatyta pagal sero Dešvudo projektą. Ši bažnyčia pasižymi keletu įdomių faktų: varpinėje yra slaptas apvalus kambarys, o kai kurios šio statinio fantasmagorinės detalės matomos tik esant tam tikram apšvietimui -vakaro prieblandoje arba mėnesienoje.

Karalius su užklijuotomis akimis

Urvai buvo baigti pertvarkyti 1766-ais metais. Juose buvo patalpintos daugelio antikos laikų dievų statulos - Bakcho, Veneros, Dioniso, Dafnės, Floros ir kitų, taip pat įvairių keltų dievybių atvaizdai. Klubas buvo įsteigęs pakankamai gerą biblioteką, kurioje knygos sudarė nenusakomą mišinį iš gyvenimiškų, kabalistinių ir erotinio pobūdžio veikalų.

Vienos požeminės patalpos sienos buvo nukabintos Anglijos karalių portretais.

Henriko VIII, kuris žinomas tuo, kad įsakė nužudyti keletą savo žmonų, portreto akys visada buvo užklijuotos popieriaus lapeliais.

Klubo nariai dažnai susirinkdavo apsirengę juodais vienuolių drabužiais.

Skambant varpų gaudesiui urvuose vykdavo girtuokliavimas ir orgijos. Susitikimų kulminacija dažnai būdavo juodųjų mišių aukojimas, tam būdavo panaudojami labiausiai pasileidusių merginų ir moterų kūnai. Kartais klubo nariai rengdavosi priešingai - visiškai baltais drabužiais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ritualinio susirinkimo nariai mėgaujasi jausmingais pomėgiais, tarp kurių svarbiausi buvo vynas ir moterys. Tačiau tyrinėtojai tvirtina, kad tai buvo būrelis, turintis neįprastus ritualus, kurių kilmė siejama dar su tais laikais, kai nebuvo atsiradusi krikščionybė. Šie ritualai buvo taip vadinami kairiosios rankos tantrinės apeigos, kurios magišku būdu išlaisvina jausminį suvokimą ir įvaizdžius. Kiekvienas brolijos narys buvimo joje metu turėdavo išsirinkęs sau draugę, su kuria kartu dalyvaudavo visuose slaptuose ritualuose, iki pačios kulminacijos, kuri vykdavo paslaptingoje “Vidinėje šventykloje”.

“Velnio brolija”

Dėl šių paslaptingų ritualų, vykdytų požeminiuose urvuose, draugija buvo pavadinta “velnio brolija”. J jos veiklą buvo įtraukiami žymūs tos epochos britų aristokratai, politikai, rašytojai ir menininkai. Visi jie gyveno laisvą turčių gyvenimą, kurį savo kūriniuose sarkastiškai išjuokė Viljamas Hogartas, beje, pats irgi buvęs šio klubo nariu. Apie serą Frensį Dešvudą rinkdavosi tikrai įžymūs to meto žmonės - pirmasis Admiraliteto lordas grafas Sandvičius, žinomas politikas ir žurnalistas Džonas Vilksas ir vienas iš būsimų JAV valstybės įkūrėjų Bendžaminas Franklinas.

Džonas Vilksas buvo radikalių pažiūrų žmogus. Jis labai daug nuveikė tam, kad Didžiojoje Britanijoje būtų įstatymais įteisinta spaudos laisvė. 1763-iais metais politikas parlamente perskaitė savo garsiąją “Esė apie moterį”, už kurią buvo apšauktas pornografijos šalininku ir maištininku. 1776-ais metais jis pirmą kartą istorijoje pateikė projektą dėl parlamento reformos. Jam buvo pavesta stenografuoti Britanijos parlamento susitikimus, o vėliau Vilksas tapo Londono meru.

Dar vienas “Pragaro ugnies klubo” narys buvo Džordžas “Babas” Dobingtonas, kuris pasižymėjo ne tik tuo, kad nešiojo ekstravagantiškus perukus ir turėjo didelį antsvorį, bet ir savo aštriu protu. Jis buvo įtrauktas į karališkųjų specialiųjų tarnybų veiklą ir rinko informaciją apie jakobinų organizacijas.

Bendžaminas Franklinas buvo visapusiškais sugebėjimais apdovanotas žmogus: eruditas, mokslininkas, išradėjas, satyrikas, politikas, politologas, karvedys ir diplomatas. Garsiausias šio veikėjo išradimas yra žaibolaidis. Savo knygose Franklinas aukštino puritoniškąjį taupumą, tikslingą darbą, šeimos pastovumą ir kokybišką išsilavinimą. Tačiau tai visiškai nesiderina su “Pragaro ugnies klube” vykdoma veika ir atliekamais ritualais, tačiau, kaip tvirtina anglų masonai, jie tyrinėją tamsiąją būties pusę, kad galėtų efektyviai jai pasipriešinti.

Žinoma, kad 1770-ais metais Bendžaminas Franklinas kartu su Frensiu Dešvudu sukūrė planą, kuriuo siekė sutaikyti Didžiąją Britaniją su jos kolonijomis, esančiomis Siaurės Amerikoje ir siekiančiomis nepriklausomybės. Tačiau parlamentas atmetė šį planą, bet tai nesutrukdė susikurti nepriklausomai valstybei. Šie faktai leidžia manyti, kad JAV nepriklausomybės pamatai buvo kuriami Pragaro ugnies urvuose.

Laikui bėgant Pragaro urvai buvo apleisti. XX-o a. 6-o dešimtmečio pradžioje juos atkūrė baronetas Frensis Dešvudas - 11-as savo įžymiojo protėvio palikuonis. Urvuose buvo sukurtas vaškinių figūrų panoptikumas, kuriame buvo vaizduojamas XVIII-o amžiaus gyvenimas. Nuo 1951 metų šią žymią vietą aplankė daugiau kaip 2 milijonai turistų iš viso pasaulio. Beje, visą XX-ą amžių vis netilo įkyrūs gandai apie tai, kad ir toliau egzistuoja pogrindiniai “Pragaro ugnies klubai”, užsiimantys tamsia ir neaiškia veikla.