Rekordinė Tomo Kavendišo kelionė aplink pasaulį

Trečiasis žmogus, kuris po Magelano ir Dreiko apiplaukė visą Žemės rutulį, buvo anglas Tomas Kavendišas. Jam apiplaukti mūsų planetą pakako dvejų metų ir penkiasdešimt dienų. Tai buvo greičio rekordas, kuris ištisus du šimtmečius nebuvo pagerintas.

Svajonės apie jūrą

Tomas Kavendišas gimė 1560-ais metais žemvaldžio šeimoje netoli Ipsvičo (Rytų Sufolko grafystė). Dar vaikystėje Tomas ėmė bodėtis ramiu gyvenimu kaimo gilumoje. Jis norėjo patirti nuotykių, susilaukti šlovės, turėti daug pinigų. Kai vaikinui sukako 15 metų, jis įstojo mokytis į koledžą Kembridže, kurį paliko po dviejų metų. Nors mokslinio laipsnio Kavendišas neįgijo, tai nesutrukdė jam būti išrinktu į parlamentą (paranormal.lt).

Tomo galvoje niekaip nenurimo mintys apie naujas žemes ir jūrų nuotykius. Svajonė buvo tokia stipri, kad fiziškai galingas jaunuolis užsiverbavo į karališkąjį laivyną. Kai suprato, kad gerai įsisavino jūreivio profesiją, patraukė piratauti į Karibų jūrą. Jis suspėjo paplaukioti keliuose piratų laivuose ir po to su prisigrobtu turtu grįžo atgal į gimtinę.

Kavendišas ir toliau svajojo - jam nedavė ramybės jo tėvynainio Frensio Dreiko, kuris po Magelano antrasis atliko plaukimą aplink Žemės rutulį, šlovė. Tomas, sekdamas Dreiko pavyzdžiu, išsiėmė kaperio patentą, kuris suteikė teisę atakuoti ir užgrobti Anglijos priešininkų laivus, ir išsiruošė į kelionę aplink Žemę.

Jis įsigijo tris nedidelius, tačiau greitus laivus, kurių pavadinimai buvo „Noras“, „Pasitenkinimas“ ir „Gražuolis Hju“, surinko komandą iš 120 patyrusių jūreivių ir 1586-ųjų metų liepos mėnesį išplaukė į kelionę. Rugpjūčio mėnesį keliautojai sustojo Siera Leonėje, kur piratai įvykdė pirmąjį taikių žmonių puolimą. Nuo Afrikos krantų jie pasuko per Atlanto
vandenyną link Brazilijos ir Magelano sąsiaurio.

Vykdydami karalienės Elžbietos I, kuri suteikė finansavimą Kavendišo plaukiojimui, nurodymus, jūreiviai kruopščiai žemėlapiuose žymėjo nežinomas salas, palankias vandens tėkmes ir pakrančių kontūrus. Rio Galjego (Patagonija) rajone keliautojų laivus, kurio didžiausio vandentalpa siekė vos 60 tonų, užklupo smarki audra. Ramioje įlankoje palaukę, kol baigsis audra, keliautojai pasuko į sąsiaurį, jungiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus.

„Miręs neišduos“

Po to kai Frensiui Dreikui Magelano sąsiauriu pavyko patekti į Ramųjį vandenyną, Ispanijos karalius įsakė ten pastatyti fortą ir taip kontroliuoti siaurą erdvę. J uolėtą krantą išsilaipino 400 jūreivių, prasidėjo forto statyba. Žemės buvo nederlingos, klimatas - atšiaurus. Nežiūrint į sunkias sąlygas ispanams pavyko pastatyti fortą, kurį pavadino karaliaus Pilypo miestu. Jame gyveno ne tik kareiviai, bet ir kolonistai, kurių tarpe buvo ir moterų.

Forto gyventojai šiauriniame sąsiaurio krante sugebėjo išgyventi tik dvejus metus. Buvo neįmanoma ką nors užauginti akmeningame dirvožemyje, medžioklei tinkamų gyvūnų nebuvo, sąsiauryje žuvies buvo labai mažai. Baigėsi produktai, malkos. Medžių aplinkui taip pat neaugo, todėl teko rinkti rąstus, kuriuos jūra išmesdavo į krantą. Žmonės ėmė sirgti skorbutu ir dizenterija, fortą ėmė puldinėti indėnai. Tėvynėje apie kolonistus mažame forte pamiršo, nes ispanai savo Nenugalimąją armadą ruošė kovai su anglais, todėl jiems nerūpėjo tokios „smulkmenos“, kaip kažkur toli esantis fortas.

Kai pro fortą plaukė Kavendišo laivai, manevruodami siaurame farvateryje, forte buvo likę vos 20 žmonių, alkanų ir apsirengusių skarmalais. Jie maldavo piratus pasiimti į savo laivus palydovais. Anglams pagailo nelaimingųjų ir juos paėmė į savo laivus. Tiesa, piratai taip pat neužmiršo pasiimti didelio kalibro pabūklus iš tvirtovės.

Ramusis vandenynas Kavendišo laivus pasitiko dar viena stipria audra. Atlaikę ir šį išbandymą, piratai priplaukė Gilės krantus. Jie pasuko link šiaurės, pakeliui užpuldinėdami ir skandindami ispanų prekybinius laivus. Taip pat buvo vykdomi pakrantės miestelių puolimai, kuriuos piratai sudegindavo iki pamatų. Kavendišas mėgdavo sakyti: „Miręs neišduos“. Laivų triumai buvo užpildyti prisiplėštu turtu, tačiau pagrindiniam ekspedicijos laivui „Norui“ buvo reikalingas remontas.

Piratai surado ramią įlanką ir ištraukė laivą į krantą. Komanda ėmė keisti supuvusio dugno apdailą.

„Gražuolis Hju“ ir „Pasitenkinimas“ budėjo prie įplaukimo į įlanką.

Tačiau pavojus atėjo iš kitos pusės. Ispanų ir indėnų būrys, kuriame buvo apie 300 žmonių, piratus užpuolė iš sausumos.

Ataką atmušti pavyko tik suspėjusio į pagalbą „Gražuolio Hju“ pabūklų ugnimi. Ispanai ir indėnai atsitraukė keletą mylių į gilumą ir ten įsirengė stovyklą, ruošdamiesi naujai atakai. Kavendišas nusprendė aplenkti priešininkus. Jis surinko 70-ies jūreivių būrį ir užpuolė priešininko stovyklą bei taip privertė juos bėgti. Tačiau pergalės kaina buvo labai didelė - anglai neteko daugiau nei 40 žmonių. Kai „Noras“ vėl buvo nuleistas į vandenį, pats mažiausias ekspedicijos laivas „Gražuolis Hju“ buvo nuskandintas, o jo komanda buvo perkelta į suremontuotą laivą.

Manilos galeonas

Kavendišas vėl pasuko link šiaurės ir pasiekė Kaliforniją. Eilinio prekybinio ispanų laivo užpuolimo metu anglai į nelaisvę paėmė Migelį Sanciusą. Jis piratams papasakojo apie Manilos galeoną, kuris gabeno į Madridą per metus sukauptą auksą. Avantiūristas ne tik pranešė apie pilną brangenybių laivą, bet netgi sugebėjo išsiderėti dvidešimtąją būsimo grobio dalį. Laukdami galeono anglai nuskandino dar keletą ispanų laivų, taip pat užpuolė ir sudegino Akapulko uostą.

Pagaliau 1587-ųjų m. lapkričio 4 d. prie Kalifornijos krantų buvo pastebėtas didžiulis burlaivis. Piratai ėmė vytis taip trokštamą grobį. Greitai jie pavijo 70-ia pabūklų ginkluotą „Santa Anos“ galeoną, kurio vandentalpa buvo didesnė nei 700 tonų, o bortų storis siekė 1 m. Įnirtingas ir žiaurus mūšis truko 5 valandas. Anglai du kartus bandė abordažu paimti priešininko laivą, tačiau ispanai sėkmingai atmušinėjo atakas. Galiausiai Kavendišas įsakė panaudoti Magelano sąsiaurio forte paimtus trofėjus - stambaus kalibro tvirtovės patrankas. Jų sviediniai galeono bortą pramušė žemiau vandens linijos, dėl to laivas pasviro. Ispanams teko iškelti baltą vėliavą.

Iš „Santa Anos“ piratai prisiplėšė didžiulį grobį - daugiau nei 120 tūkstančių auksinių pesų, skrynias su brangakmeniais, aukso ir sidabro lydinius, Kinijos šilko rulonus, porceliano gaminius, prieskonius ir kitas vertybes. Anglų laivų triumai negalėjo sutalpinti viso grobio, todėl teko paimti tik tai, kas vertingiausia. Kavendišas nutempė didžiulį laivą prie Porto Seguro įlankos kranto, kur išlaipino „Santa Anos“ ekipažą ir keleivius. Patį galeoną, kurio triumuose buvo likę daugybė vertingų daiktų, anglai padegė. Po to piratai vėl išskubėjo į atvirą vandenyną.

Jūroje prasidėjo grobio dalybos. Jūreiviai iš „Pasitenkinimo“ pareiškė nepasitenkinimą grobio dalybomis, todėl Kavendišui teko padidinti jų dalį. Po to laivai vėl pakėlė bures. Visos ekspedicijos išlaidos atsipirko su kaupu. Buvo galima keliauti atgal į Angliją. Tačiau sekančią naktį „Pasitenkinimas“ pakėlė bures ir paliko flagmaną. „Norui“, kuriame buvo likę 48 komandos nariai, teko vienam grįžti į Angliją.

Atlasu apvynioti stiebai

Kavendišas plaukė keliu, kuriuo jau buvo plaukęs Dreikas - pro Guamą, Filipinus, šalia Javos ir Sumatros, per visą Indijos vandenyną. Po to laivas apiplaukė Gerosios Vilties iškyšulį ir pasuko į šiaurę palei vakarinę Afrikos pakrantę link Anglijos. Praėjo trys mėnesiai, kol laivas pasiekė pietinį Juodojo žemyno tašką. Ten „Norą“ užklupo baisi audra - ne be pagrindo ši vieta anksčiau buvo vadinama Audrų iškyšuliu. Tiesa, stichija jūreivius nelabai gąsdino - namai buvo jau netoli.

1588-ųjų m. rugsėjo 9 d. į Plymuto uostą įplaukė neįprastas laivas, kuriame buvo iškeltos raudono šilko burės. Laivo stiebai buvo apvynioti atlasu, o vėliavos išsiuvinėtus aukso ir sidabro siūlais. Tai buvo ką tik iš kelionės aplink pasaulį sugrįžęs Tomo Kavendišo vadovaujamas burlaivis „Noras“. Pažiūrėti į nematytą reginį sugužėjo minios žmonių. Jūreiviai į krantą išlipo, pasipuošę prabangiais rytietiškais rūbais, kiekvieno jų ausyse kabėjo auksiniai auskarai, o ant nešvarių pirštų žibėjo žiedai su rubinais ir smaragdais.

Vos per porą metų Kavendišas iššvaistė didžiąją kelionėje užgrobtų turtų dalį, po to vėl nusprendė organizuoti kelionę aplink pasaulį. Jis pasiskolino pinigų, surinko penkių laivų eskadrą. 1591-ųjų m. rugpjūčio mėnesį laivai išplaukė link Pietų Afrikos.

Tačiau šį kartą sėkmė nusisuko nuo keliautojų. Praplaukti Magelano sąsiaurio laivai negalėjo dėl labai stiprių audrų. Flagmanas, kuriam vadovavo Tomas Kavendišas, pasuko atgal ir patraukė į Braziliją. Šio plaukimo metu Kavendišas mirė. Kaip pasakojo liudininkai, jis mirė nuo liūdesio, nesėkmių ir sąžinės graužimo. Kavendišas pragyveno vos 32-us metus.