“Šokančios Merės” sugrįžimas

Nors tvirtinama, kad išėjusieji iš šio pasaulio nebesugrįžta, tačiau yra ne vienas pavyzdys, kai kurie išėjusieji reguliariai sugrįžta į mūsų pasaulį. Ir visai ne kaip fantomai, o gana materialios formos.

Tiesa, šį materialumą užtikrino kol kas mokslui nežinomu būdu mediumas, iškvietęs tą esybę iš nebūties. Vienintelis dalykas, kurį pavyko nustatyti eksperimentų keliu, tai mediumo svorio sumažėjimas seanso metu ir atitinkamas materializuoto fantomo svorio padidėjimas.

Rekordas šioje srityje, matyt, priklauso vienai piratų šeimynėlei: Džonui Kingui ir jo dukrai Ketei. Pirmą kartą jie pasirodė per vieną iš mediumų seansų Ohajo valstijoje (JAV) 1852 metais ir nuo tada ėmė tai daryti reguliariai, pasirodydami tokiuose seansuose įvairiose šalyse (paskutinis dokumentiškai “patvirtintas” Ketės King pasirodymas nutiko jau 1970 metais).

Tačiau labiausiai pirato dukra, mirusi, anot jos pačios žodžių, dar prieš 200 metų, išgarsėjo per profesoriaus Krukso eksperimentus su mediume Florens Kuk. Anot profesoriaus dukros prisiminimų, iš “ano pasaulio” sugrįžusi Ketė atrodė ir elgėsi kaip paprastas žmogus, o profesoriaus dukrai didžiausią įspūdį paliko jos nuostabūs pasakojimai apie Ispaniją.

Bet kad sugrįžtų į mūsų pasaulį, Ketei reikėjo tarpininko mediumo, tačiau yra užfiksuota nemažai atvejų, kai išėjusieji spontaniškai pasirodo mūsų pasaulyje, o paskui taip pat spontaniškai pradingsta, ir daro tai daug kartų. Vienas iš tokių pavyzdžių yra “šokanti Merė”. Jos gyvenimas, kaip ir daugelio tokių “sugrįžtančių”, baigėsi anksti ir netikėtai. 1928 metais dvidešimtmetė Merė, pasipuošusi gražia suknele ir bateliais, pasirodė garsiame šokių klube “O, Henri Boldum”, įsikūrusiame Čikagos priemiestyje Vilou Springe. Tas įvykis, niekuo neišsiskiriantis, virto šiuolaikine Čikagos legenda. Anot jos, mergina susipyko su savo kavalieriumi ir šaltą žiemos dieną išbėgo į gatvę viena suknele, norėjo sustabdyti automobilį ir pakliuvo po ratais. Taip ją ir palaidojo - su puošnia suknele ir gražiais bateliais -netoliese buvusiose katalikų kapinėse “Resurrection”.

Gali būti, kad Merė labai mėgo šokti, ir nuo to laiko ėmė reguliariai rodytis šokių salėse, kurios buvo per mylią nuo jos žūties vietos. Vieną iš susitikimų išsamiai aprašė toks Džeris Palusas 1939 metais. Jis buvo ką tik grįžęs į gimtąsias vietas ir dar nebuvo nieko girdėjęs apie reguliarius “šokančios Merės” pasirodymus. Vieną žiemos naktį jis nuėjo pašokti į “Liberty Grof Hall”, ten susitiko simpatišką blondinę. Jį nustebino, kad merginos rankos buvo labai šaltos, tarsi ji ką tik įėjo iš gatvės. Vakaro pabaigoje jis pasiryžo pabučiuoti merginą, o jos lūpos taip pat buvo labai šaltos. Šokiams pasibaigus, mergina paprašė parvežti ją namo, pasakė adresą. Bet kai jie pravažiavo kapinių “Resurrection” vartus, ji paprašė sustoti pasakiusi: “Man reikia išlipti, bet tu neik su manim”. Paluso akyse mergina nubėgo prie kapinių vartų ir tarsi ištirpo ore.

Po dešimties metų jaunas keleivinio dvimotorio lėktuvo “Douglas” pilotas Edas Velis labai sunkiai nutupdė savo lėktuvą su vienu motoru Čikagos aerodrome. Nusileidimas buvo šiurkštus, bet apsieita be aukų, nors lėktuvą teko remontuoti. Edas gavo kelias laisvas dienas ir su draugu išsiruošė į šokius, tikėjosi susipažinti su kokia nors mergina. Ten draugeliai ir susitiko Merę, kuri jiems pasirodė kažkokia senamadiška. Po šokių ji paprašė parvežti namo. Edas ir jo draugas labai nusistebėjo, kad mergina išėjo į gatvę su viena suknele.

Šildymo  automobilyje nebuvo, bet mergina neatrodė sušalusi. Ir vėl pasigirdo prašymas sustoti prie kapinių ir nelydėti jos. Bet lakūnai, kurie buvo jau šiek tiek įkaušę, nepaklausė ir nusekė paskui. Mergina nubėgo iki vartų ir tiesiog dingo. Priėję prie vartų, draugai pamatė, kad jie užrakinti. Vyrai dar šiek tiek pasėdėjo automobilyje, paskui grįžo į miestą.

Žinoma, “šokanti Merė” pasirodydavo ne tik šokiuose. Yra nemažai liudininkų, kurie pasakojo, kaip mergina, apsirengusi viena suknele, žiemos vakarais prašydavo nuvežti ją tam tikru adresu, o paskui išlipdavo prie kapinių.

1979 metų sausio pabaigoje dienraštis “Chicago Tribune” išspausdino taksisto pasakojimą. Šaltą sausio naktį jis staiga pamatė merginą, apsirengusią baline suknele, kuri stovėjo prie parduotuvės įėjimo. Mergina buvo be palto. Tą naktį buvo siaubingai šalta, bet ji nieko nedarė, nestabdė automobilių, tik žiūrėjo į taksisto automobilį. Jis, žinoma, sustojo, pamanė, kad merginai reikia pagalbos. Ši tylėdama atsisėdo ant priekinės sėdynės. Merginai buvo gal kokie 20 metų. Visą kelią ji tylėjo, pasakė tik vieną frazę: “Šiais metais sniegas iškrito anksti”. Už dviejų mylių mergina pasakė: “Čia”. Taksistas sustojo, bet nematė netoliese jokio namo. Kai taksistas pasisuko į merginos pusę, jos nebebuvo, bet automobilio durelės nebuvo atidarytos!

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje kelios “vaiduoklių medžiotojų” grupės budėjo kapinėse, tikėjosi užfiksuoti “šokančios Merės” sugrįžimą. Truputį vėliau, 1996 metais, garsus roko dainininkas Janas Hanteris parašė dainą “Merės atgimimas”, kuri įėjo į jo albumą. “Kelionės vadovo po vaiduoklių pasaulį” autorius D. Belandžeris taip užbaigia savo istoriją apie “šokančią Merę”: “Tie, kas važiuoja pro kapines Arčerio gatvėje šaltą žiemos naktį, visada žvilgsniais ieško šviesiaplaukės merginos su balta suknele. Gali būti, kad ji dreba nuo šalčio arba, galbūt, laukia, kol galės paskutinį kartą pašokti vietinėse salėse. Mėgaukitės draugija, kol ji neišnyko”.