Stidas Bonetas. Piratas, nežinojęs stiebų pavadinimų

Bonetas turėjo namą, Bridžtaune, didelį turtą ir jauną žmoną. Jam pranašavo puikią ateitį politikoje, bet likimas susprendė kitaip.

Tai buvo gerbiamas, patrauklus ir išsilavinęs jaunas žmogus. 25 metų dvarininkas į Barbadosą atvyko iš Anglijos ir tarnavo kolonijinės milicijos majoru. Žodis “milicija”, ko gero, gali klaidinti. Paprasčiau tariant, Stidas Bonetas vadovavo vietinei šauktinei kariuomenei. Kolonijinė šauktinė kariuomenė anglų kolonijose buvo reikalinga greičiau nervams nuraminti, negu gynybai. Ją surinkdavo dažniausiai per konfliktus, bet į karą nesiųsdavo. Būti naudingais mūšyje šie žmonės negalėjo, kovine dvasia nepasižymėjo, tinkamai naudotis ginklais nemokėjo. Taikos metu (būdavo nedažnai) šauktinė kariuomenė patruliuodavo pakrantėje ir gaudydavo pabėgusius belaisvius. Sulaukęs dvidešimt aštuonerių, Stidas Bonetas jau turėjo nuosavą namą Bridžtaune, klestinčią plantaciją, gana nemažai turto ir jauną žmoną Merę Elambi. Jo laukė puiki politinė ateitis, bet gyvenimas pasisuko kitaip.

To, kas nutiko toliau, negalima paaiškinti logiškai. Gerbiamas džentelmenas Stidas Bonetas, susipykęs su žmona, tapo piratu. Majoras nusipirko didelį laivą, pavadino “Kerštas” (“Revenge”), pasamdė komandą ir pradėjo plėšikauti jūrose. Beprotiška čia buvo viskas nuo pradžios iki pabaigos. Pirmiausia, piratai niekada nesamdė jūreivių. Piratų laivuose visada visi tarnaudavo savanoriškai. Tuo tarpu Bonetas tvarkingai mokėjo algą 70 savo komandos narių. Antra, majoras visai nieko neišmanė apie jūrinius reikalus, painiojo stiebų pavadinimus ir sunkiai gaudėsi, kaip sudarytas jo laivas. Komandą jis rinko Bridžtauno tavernose. Jam tarnauti pasiryžo laisvi plantacijų darbininkai, vietiniai žvejai (matyt, iš nuobodulio), buvę prekybinių laivų jūreiviai. Rimtą jūrinių kelionių ir karinių veiksmų patirtį turėjo tik du: šturmanas Deividas Heriotas ir bocmanas Ignatijusas Pella. Būtent jie, greičiausiai, ir vadovavo laivui iš pradžių. Bonetas atsigabeno į
laivą savo biblioteką ir veidrodžius, kurie puošė namus, paskui išplaukė iš Barbadoso Nasau - paskutinės piratų tvirtovės Karibų jūroje -kryptimi.

Beje, kol piratas nelaimėlis judėjo link Naujojo Providenso salos, Nasau nutiko svarbios permainos. Piratus iš ten išgujo naujas gubernatorius Vudsas Rodžersas. Jis atvežė į Bahamus karališkąją amnestiją, kuria pasinaudojo protingiausi jūrų plėšikai. Kiti išsivaikščiojo po jūras, nesuprasdami, kad netrukus baigs savo gyvenimą kartuvėse. Pasirišti kanapinio kaklaryšio, pats to nežinodamas, skubėjo ir Stidas Bonetas. Visi majoro poelgiai kardinaliai skyrėsi nuo piratų papročių. Pavyzdžiui, kai prireikdavo, jis plaudavo į uostus ir iš vietinių prekeivių pirkdavo reikalingas atsargas. Bures ir įrangą piratai paprastai pasiimdavo iš užgrobtų laivų, o Bonetas už juos mokėjo auksu ir sidabru.

Pirmomis “Revenge” aukomis buvo smulkūs ispanų prekeiviai. Bonetas paleisdavo juos kartu su laivais. Gal majoras norėjo tapti kaperiu, nežinodamas, kad patentai jau nebebuvo išduodami, o kaperių nebereikėjo. Šiaip ar taip, bet netoli nuo Nasau jis susitiko patį Edvardą Tičą -Juodąją Barzdą. Šis susitikimas pakeitė Boneto likimą. Dabar jis tapo lyg tai grėsmingo Edvardo Tičo belaisviu, lyg tai jo beteisiu bendrininku. “Revenge” laivui nuo dabar vadovavo Juodoji Barzda, o Bonetas vaikštinėjo po denį, apsivilkęs chalatu, skaitė savo knygas ir sėmėsi patirties. Po kelių mėnesių, Tičo pavedimu, jis išvyko į Virdžiniją prašyti sau ir kitiems karališkos malonės.

Džentelmenas su geru išsilavinimu buvo tiesiog puikiai tiko šiai misijai. Bonetas susitiko su gubernatoriumi Čarlzu Idenu ir gavo amnestiją. Su šiuo dokumentu jis grįžo pas Tičą ir Stovėjimo vietoje (netoli nuo Karolinos pakrantės) majoro laukė nemalonus siurprizas. Kol Boneto nebuvo, Juodoji Barzda iš laivo nuėmė visas patrankas ir įrangą, pernešė į savo laivą ir išplaukė į Okrakoko salą. Boneto laivą jis tiesiog paliko negyvenamojoje saloje su 17 majoro komandos narių.

Bonetas įniršo ir nusprendė atkeršyti. Du mėnesius kaip išprotėjęs jis gainiojosi Juodąją Barzdą, bet taip jo ir nepavijo. Užtat “Revenge” komanda pradėjo reikalauti “veiklos”, t.y. plėšikavimo. Ir štai netoli Čarlztauno Bonetas atakavo prekybinį laivą, gabenusį romą. Tai buvo dar vienas visiškai nepaaiškinamas poelgis. Kišenėje Bonetas turėjo karališkąją amnestiją. Kelios romo statinės tikrai nebuvo vertos amnestijos atsisakymo. Gali būti, kad prablaivėjęs Bonetas tai suprato ir ėmėsi priemonių, kaip visada trumparegiškų ir lengvabūdiškų. Majoras pakeitė savo vardą - tapo Tomu Bonetu (konspiracijai) ir išplaukė pietų kryptimi. Čia jam pranešė, kad laivo dugnas labai apaugo dumbliais ir reikia jį tvarkyti. Nevykėlis piratas greičiausiai nežinojo, kaip tai daryti, bet svarbu kita: sustojimo vietą jis pasirinko pačią netinkamiausią.

Piratai įsirengė stovyklą Keip Firo upės žiotyse už kelių mylių nuo Čarlztauno. Po savaitės čionai atplaukė du pulkininko Viljamo Retto laivai. Rettas medžiojo kur kas pavojingesnį piratą Čarlzą Veiną, o Keip Firo upės žiotyse norėjo pasipildyti gėlo vandens atsargas. Bonetas turėjo visus šansus pabėgti. Švarus laivas “Revenge” turėjo didelį greičio pranašumą. Majoras pabandė prasibrauti jūra, bet užplaukė ant sausumos, turėjo veltis į mūšį, kurį galiausiai pralaimėjo.

O juk tai buvo dar ne pabaiga. Bonetas turėjo visus šansus būti išteisintas teisme. Jis gerai žinojo įstatymus, buvo džentelmenas, turėjo pakankamai pinigų ir ryšių. Jūroje praleisti metai nesugadino jo reputacijos Barbadose. Anglų kolonijose buvo žmonių, pasiryžusių už jį laiduoti. Dar daugiau, majoras nebuvo įvykdęs jokių kruvinų nusikaltimų. Gubernatorius Idenas žiūrėjo į belaisvį su ypatinga pagarba. Bonetas buvo laikomas ne kalėjime, o Čarlztauno komendanto name. Čia nebuvo net sargybos, buvo pasikliauta pažadu, kad jis nepabėgs. Idenas neatsižvelgė, kad Stidas Bonetas buvo pilnas siurprizų ir paradoksų. Naktį į 1718 metų spalio 24 dieną, tą pačią dieną, kai turėjo prasidėti teismas, Bonetas pabėgo su savo šturmanu Deividu Heriotu. Ryte pulkininkas Rettas pasiuntė persekiotojus. Vienas patrulis rado bėglius miegančius vogtoje kanojoje. Bonneto likimas buvo nulemtas. Jį teisė kaip paprastą piratą, pripažino kaltu ir pakorė.

Po šios istorijos net atsirado pravardė “piratas džentelmenas”.

Tikrieji Boneto poelgių motyvai taip ir liko neišaiškinti. Juos galima paaiškinti tik proto aptemimu. Beje, yra versija, kad visų Boneto bėdų priežastis buvo jo žmona Merė Ellambi. Tai jos bjaurus charakteris privertė vyrą išvykti į jūrą. Šiaip ar taip, Boneto poelgiuose nebuvo jokios logikos. Kodėl žmogus, net nežinojęs laivų stiebų pavadinimų, nusprendė tapti piratu? Kodėl jis atsisakė jam suteiktos amnestijos? Kodėl bėgo nuo teismo, kuris galėjo jį išteisinti? Klausimų šioje istorijoje gerokai daugiau, negu atsakymų ir pamokančios moralės.