Henris Morganas -tikras Karibų jūros piratas

Apie Henrio Morgano jaunystę išliko daug vieni kitiems prieštaraujantys faktai. Istorikai mano, kad jis gimė 1635 metais Pietų Velse. Vėliau jo pėdsakai aptinkami už kelių mylių esančiame sename Morganų šeimos dvare. Henris buvo vyriausias sūnus aristokrato sūnus aristokrato šeimoje, tačiau jį labiau domino ne žemės ūkis, o su karu susiję dalykai, nes jis ietį valdė lengviau nei knygą. Henris Morganas buvo savo laikmečio produktas, nes užaugo Anglijos pilietinio karo metais.

Du jo dėdės buvo Anglijos armijos karininkais, kurie kovojo priešingose pusėse, todėl jaunasis Henris studijavo karo taktiką. Šie sugebėjimai vėliau jam padėjo pelnyti unikalią pirato reputaciją. Tačiau apie tai, kaip jis tapo Karibų jūros piratu, iki šiol yra nesutariama. 1655 metais 20-metis Henris Morganas dalyvavo karinėje ekspedicijoje, kuri iš ispanų atėmė Jamaiką. Anglų tikslas buvo užgrobti ispanų prekybą auksu ir sidabru iš Amerikos. Dėl savo geografinės padėties (jūros viduryje) ir savo turtų anglų valdoma Jamaika netrukus tapo visokių piratų ir galvažudžių puolimo taikiniu.

Yra pasakojama, kad Henris metė tarnybą armijoje ir prisijungė prie piratų, kurie buvo žinomi Pakrantės Brolių vardu. Tuo metu Port Rojalis buvo viešnamių, azartinių žaidimų ir smuklių miestas - tikras nuodėmių miestas. Iš šio miesto piratai kėlė chaosą visoje Karibų jūroje. Apie Henrį Morganą 10 metų nieko nebuvo girdėti.

Tačiau praėjus 10-iai metų Morganas vėl apsireiškė. Šį kartą jis su savo būriu puolė ir degino ispanų miestus Meksikoje. Būryje Henris turėjo didžiulį autoritetą, nes buvo išrinktas vadu - piratų karaliumi.

Būdamas 29 metų amžiaus Henris Morganas galėjo pasigirti sėkme - jis turėjo savo laivą ir savo slaptą Ile A Vache salą Haičio salų archipelage. Ši sala buvo ideali slėptuvė. Joje buvo daugybė maisto ir geriamo vandens salos gilumoje esančiame ežere, kurių dėka piratas Henris Morganas galėdavo pasipildyti savo laivų atsargas. Sala buvo laikoma slėptuve, tačiau jos pagrindinė funkcija buvo susitikimų vieta. Joje Henris Morganas susirinko pačius šauniausius Karibų jūros piratus ir ėmė jiems vadovauti.

Atėjo 1668 metų liepos 11 diena, kuri pasaulinėje piratavimo istorijoje atvertė naują puslapį. Henris Morganas su nedideliu piratų būriu įsiveržė į pačią Ispanijos imperijos širdį ir atakavo Panamos pakrantėje stovinčią Porta Belos bazę, kuri buvo laikoma neįveikiama Karibų jūros tvirtove.

Tai buvo gyvybiškai svarbus tranzito punktas Ispanijos laivams, gabenantiems brangenybes iš Pietų Amerikos į Europą, ir, suprantama, gardus kąsnelis tokiems žmonėms, kaip Henris Morganas. Tačiau iki tol miesto niekam nebuvo pavykę užimti.

Uostą supo trys tvirtovės, saugomos garnizono. Šešiasdešimt pabūklų buvo parengti kiekvieną minutę atremti bet kokių užpuolikų ataką. Bandymas užimti miestą buvo laikomas savižudybe, tačiau Henris Morganas panaudojo gudrią taktiką, kuri jį išskyrė iš to metų kitų piratų - įžūlią operaciją, apstulbinusią ispanus. Su nedidele flotile ir dviem šimtais žmonių kapitonas Henris Morganas išsilaipino negyvenamoje saloje už 150 mylių nuo tikslo. Po to pasiuntė savo žmones nedidelėmis kanojomis, kurie plaukė tik naktimis. Po keturių dienų pasiekę Porta Belos miestą, piratai, prisidengę nakties tamsa, priplaukė prie miegančios tvirtovės ir ją netikėtai atakavo, užklupdami ispanus visiškai nepasirengusius. Dar iki saulės patekėjimo miestas buvo užimtas. Piratai puolė visus, kurie tik drįsdavo bent kiek pasipriešinti. Henris Morganas panaudojo įvairius metodus miestui užimti. Jis pasiūlė miesto gynėjams pasiduoti, priešingu atveju pažadėjo juos visus papjauti ar pakarti.

Šiuo įžūliu išpuoliu Henris Morganas nusipelnė grėsmingiausio Karibų jūros pirato reputaciją, nes ispanai tvirtovę laikė nenugalima. Morgano žmonės atsitraukė, į burlaivius pasikrovę aukso ir sidabro. Taip baigėsi pats sėkmingiausia ir žvėriškiausias visų laikų piratų antpuolis.

Reikia atkreipti dėmesį į santykius tarp Morgano žmonių, kurie tarpusavyje nesipykdavo dėl grobio. Sužeistieji gaudavo papildomą kompensaciją, o visas likęs grobis būdavo padalijamas
visiems po lygiai. Tai leidžia suprasti kaip veikdavo Henris Morganas. Jo puolimai nebuvo paprasčiausia piratiška veikla. Pasirodo, Didžiosios Britanijos archyve yra dokumentas, kuris vadinasi kaperio sertifikatas, suteikiantis teisę Henriui Morganui kovoti prieš ispanus. Vienu žodžiu, britų vyriausybė pati suteikė sankciją plėšikavimams. Be to, Didžiosios Britanijos gubernatorius Jamaikoje palaikė kapitono Morgano puolimus prieš ispanų miestus dėl vienos paprastos priežasties: XVII amžiuje būti Jamaikos gubernatoriumi reiškė būti apsuptam priešų, todėl geriausias būdas apginti salą buvo pulti priešus. Tokiu būdu, britų vyriausybė sudarė sandėrį su piratais, juos samdydama, išduodama kaperio sertifikatus, arba kitais žodžiais - licencijas žudyti.

Valstybė rėmė piratus, ir tai buvo vienintelis būdas apginti Didžiosios Britanijos koloniją. Henris Morganas turėjo oficialų leidimą pulti ispanų miestus, tačiau su sąlyga, kad dalį priplėštų turtų bus atiduodama valstybei. Tokia padėtis tenkino visus. Henris Morganas greitai išgarsėjo visoje Jamaikoje. Iš vienos pusės jį palaikė salos gubernatorius, kuriam buvo būtinas jo palaikymas, o iš kitos pusės - Pakrantės Broliai, kurie žavėjosi jo narsa ir talentu valdyti špagą, durklą ir muškietą. Paprasto fermerio iš Velso sūnus padarė svaiginančią karjerą, tačiau niekas neprilygsta tam, kas įvyko vėliau.

Anglijos karalius norėjo įgelti ispanams ir rado originalų būdą - jis Henrį Morganą paskyrė Jamaikos admirolu. Taip piratų vadas tapo admirolu Henriu Morganu. Titulas pasikeitė, tačiau metodai liko tie patys - jis ir toliau užpuldinėjo ispanus iš savo piratų bazės Ile A Vache saloje.

Pirato gyvenime buvo ir incidentų. Vienas jų įvyko jo saloje netrukus po to, kai buvo paskirtas admirolu. Buvo 1669 metų sausis. Praėjus keliems mėnesiams po sėkmingo Porta Belos užėmimo kapitonas Henris Morganas sukvietė piratus į karinį pasitarimą savo saloje. Jis planavo kito ispanų miesto puolimą. Neseniai prie piratų flotilės prisijungė dar vienas puikus laivas „HMS Oxford“ - fregata su 34 pabūklais. Karinį laivą atsiuntė karinis jūsų laivynas ir piratų taryba sutiko su Morgano pasiūlymu. Apsidžiaugęs piratas pakvietė visus pasilikti vakarienės. Vakarieniaudami visi gana gerokai išgėrė, kažkuris piratas nuėjo į laivo parako patalpą. Staiga pasigirdo sprogimas, laivą apėmė ugnis. Laivas išsilakstė gabalais. Žuvo daugiau kaip 250 žmonių, išsigelbėti pavyko tik dešimčiai. Tarp šių laimingųjų buvo ir Henris Morganas, patyręs nesunkius sužeidimus. Taip fregata „HMS Oxford“ Jamaikoje išbuvo vos tris mėnesius.

Fregatos netektis nesustabdė pirato ir admirolo ketinimų. 1670 metų birželio mėnesį ispanai užpuolė Jamaiką, norėdami ją užimti. Tai buvo būtent tai, ko reikėjo Henriui Morganui, kad galėtų įvykdyti savo baisiausią planą, tam turėdamas oficialų leidimą.

Henris Morganas piratavimo istorijoje atvertė naują puslapį, nes jo tikslas buvo perpjauti venas Ispanijos imperijai, užimant Panamos miestą - vartus į Ramųjį vandenyną, per kuriuos ispanai turėjo priėjimą prie Amerikos brangenybių. Admirolas Morganas visus savo žmones sukvietė į Ile A Vache salą. Tai buvo pačių narsiausių, geriausių, garsiausių Karibų jūros piratų komanda. 1670 metų gruodžio mėnesį flotilė iš 30 ginkluotų laivų ir 2000 piratų priplaukė prie Panamos krantų. Flotilei Henris Morganas vadovavo iš savo naujojo laivo - fregatos „HMS Satisfaction“.

Iš pradžių piratams reikėjo užimti gerai įtvirtintą Port San Lorenzo tvirtovę. Chagrės upės žiotyse išdėstyti bokštai saugojo į Panamą vedantį maršrutą. Niekas niekada nebuvo užėmęs šios tvirtovės. Kaip ir Porta Belos atveju, Morganas įsakė atakuoti iš kranto ir užgrobti tvirtovę netikėtu puolimu. Pats kapitonas Henris Morganas fregata „HMS Satisfaction“ turėjo pasirodyti vėliau. Iš pradžių viskas vyko taip, kaip buvo suplanuota. Jo žmonės praėjo avanpostus ir nuskubėjo toliau, tačiau ispanai jų jau laukė. Kažkoks šnipas juos laiku įspėjo apie puolimą. Mūšis buvo labai žiaurus, abi pusės neteko daug žmonių. Tačiau piratams pavyko nugalėti ir iškelti virš tvirtovės britų vėliavą. Tai buvo signalas admirolui Morganui ir kitiems flotilės laivams. Burlaiviai skubiai iškėlė inkarus ir nuskubėjo link uosto. Tačiau fregata „HMS Satisfaction“ kažkokiu būdu sugebėjo užplaukti ant vienintelio įplaukime į uostą esančio povandeninio rifo. Kiti burlaiviai sugebėjo užplaukti ant seklumos. Buvo prarastos keturios geriausios fregatos. Nežuvo nė vienas žmogus, tačiau tai laikoma pačia kvailiausia laivų žūtimi Karibų jūroje. Taip Henris Morganas neteko savo flagmano.

Tačiau tokia nesėkmė negalėjo sustabdyti Henrio Morgano ir jis ėmėsi vykdyti pagrindinę misijos dalį - 80 mylių žygį sunkiai praeinama teritorija, siekiant užimti Panamos miestą. Jis su 1600 piratų kanojomis plaukė upe. Po to pėsčiomis teko brautis per džiungles. Ir tuomet paaiškėjo, kad savo skaičiavimuose Henris Morganas rimtai apsiriko, manydamas, kad pakeliui jo žmonės galės plėšikauti, todėl neįsakė pasiimti pakankamai maisto. Nuo to meto pačiu pikčiausiu piratų priešu tapo vietovė - nepraeinamos džiunglės, kalnai, moskitų spiečiai ir maisto trūkumas. Išsekę žmonės ėmė reikšti nepasitenkinimą, tačiau Henris Morganas pasitelkė visus savo sugebėjimus tam, kad išgelbėtų situaciją. Jam pavyko įkalbėti visus piratus eiti toliau. Tačiau pakeliui pasirodė dar vienas priešas - indėnai, kurie į piratus šaudė strėlėmis su užnuodytais antgaliais. Dėl to Henris Morganas neteko 800 žmonių. Netrukus piratai priėjo savaną ir po ilgų devynių dienų pagaliau priartėjo prie Panamos - Ispanijos kolonijos karūnos perlo. Tačiau tarp miesto ir piratų stovėjo 2000 pėstininkų ir 500 kavaleristų būrys. Ši armija tris kartus buvo didesnė už Morgano būrį. Mūšis buvo trumpas, tačiau žiaurus. Ispanai, netekę 500 žmonių, ėmė maldauti pasigailėjimo. Admirolas Morganas laimėjo neįtikėtiną pergalę - tai buvo jo gyvenimo mūšis. Tačiau gyventojai, norėdami piratams apkartinti gyvenimą, miestą padegė. Kai išsekusių piratų būrys įžengė į miestą, paaiškėjo, kad Panamoje nėra jokių turtų. Susirinkę tai, kas nebuvo spėta paslėpti, piratai leidosi prie savo laivų. Grįžtant Morgano žmonės ėmė maištauti. Daugelis jų manė, kad admirolas juos apgavo. Henris Morganas, pastebėjęs neramumus, didžiąją grobio dalį pakrovė į savo laivą ir patraukė į Port Rojalį, už savęs palikęs įsiutusių piratų būrį. Grįžus namo visos aplinkybės pasisuko prieš admirolą Morganą. Henris Morganas sulaukė pernelyg didelio dėmesio.

1672 metais į Port Rojalį buvo atplukdytas karaliaus Čarlzo II įsakymas, kuriame buvo nurodyta Jamaikos gubernatorių ir admirolą Henrį Morganą teisti už nusikaltimus prieš kitą valstybę, nes Anglija ir Ispanija neseniai pasirašė taikos sutartį. Henris Morganas buvo parplukdytas į Londoną, jam paskirtas namų areštas, kuris visiškai nepriminė įkalinimo kalėjime.

Su žmogumi, kėlusiu siaubą Karibų jūroje, buvo pasielgta kaip su džentelmenu. Šalies aukštuomenė jį laikė nacionaliniu didvyriu. Visi norėjo susipažinti su žmogumi, išklibinusiu Ispanijos galybės pamatus. Netrukus garsusis Karibų jūros piratas sulaukia vis didesnio pripažinimo. Po trijų metų Anglijos karalius, norėdamas atkeršyti ispanams už pastarųjų nepakankamai pagarbią elgseną jo atžvilgiu, įsakė paleisti Henrį Morganą iš arešto ir suteikė jam riterio titulą. Labai greitai jis buvo paskirtas Jamaikos gubernatoriumi ir išlydėtas su didele pagarba.

Atvykus į Jamaiką 1676 metų sausio mėnesį prieš admirolą serą Henrį Morganą iškilo naujas uždavinys. Dabar patį didžiausią pavojų prekiniam laivynui kėlė ne ispanų, o piratų puldinėjimai.

Tikra ironija - Didžiosios Britanijos vyriausybė Henriui Morganui įsakė negailestingai persekioti piratus. Tačiau admirolas seras Henris Morganas liko ištikimas tiems piratams, su kuriais kartu leidosi į žygius savo karjeros pradžioje. Jis neišdavė nė vieno savo buvusio bendražygio. Iš savo ankstesnės veiklos sukaupęs nemažus turtus jis pradėjo naują gyvenimą - tapo cukraus plantacijos savininku. Henris Morganas pasistatė prašmatnų namą, tačiau 1680 metais buvusiam piratui nusibodo biurokrato gyvenimas, todėl jis kiekvieną naktį praleisdavo Port Rojalio smuklėse.

Henris Morganas mirė 1688 metų rugpjūčio pabaigoje. Nacionalinio didvyrio mirtį Didžiosios Britanijos laivynas pažymėjo pabūklų salve jo garbei. Admirolas seras Henris Morganas mirė kaip didvyris. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jis paprašė Dievo atleidimo už visas savo nuodėmes ir paliko visą savo turtą Šventojo Petro bažnyčiai Port Rojalyje, kur kažkada priplėštos brangenybės saugomos ir šiandien.

Garsusis Karibų jūros piratas labai smarkiai skiriasi nuo tų galvažudžių, apie kuriuos pasakojama folkloriniuose pasakojimuose. Nuotykių troškimas, ambicijos ir karinis talentas Henriui Morganui atnešė negailestingo pirato šlovę, tačiau keisčiausia tai, kad jis visuomet veikė Anglijos karūnos interesais.

Praėjus keturiems metams po Henrio Morgano mirties Port Rojalyje įvyko žemės drebėjimas, kurio metu pirato karstas nugrimzdo į jūros dugną. Tačiau legendos apie garsųjį piratą iki šiol pasakojamos visoje Karibų jūroje.