Po juoda vėliava tikros ledi

Yra manoma, kad piratavimas – tai rūsčių vyrų privilegija. Yra išlikę daugybė pasakojimų, legendų apie bekraščius vandenynus skrodžiančius laivus, kuriuose plaikstėsi juoda piratų burė, ir apie nesuskaičiuojamus lobius, kuriuos piratai paslėpė negyvenamose salelėse. Pasirodo, kad piratų laivų kapitonais buvo ne vien vyrai. Moterys-piratės savo įžūlumu dažnai netgi lenkė vyrus, jos dalyvavo ne vienoje neįtikėtinoje avantiūroje.

Bretonės dvarininkė Žana de Belvil

Paneigdamos žinomą teiginį, kad moterims ne vieta laive, piratės buvo tikras jūrų siaubas. Žana de Belvil gimė apie 1315-us metus Bretonėje. Šimtmečio karo (1337-1453) metu ji tapo našle ir nusprendė atkeršyti Prancūzijos karaliui Pilypui VI, kuris įsakė nužudyti jos vyrą. Kartu su dviem savo sūnumis pirate nukeliavo į Angliją, kur jai greitai pavyko gauti audienciją pas karalių Edvardą. Gal moters grožis padėjo gauti iš monarcho tris greitaeigius laivus kovai prieš Prancūziją. Visiškai negalima atmesti minties, kad ponia de Belvil turėjo įkalbinėjimo dovaną. Vienam laivui Žana vadovavo pati, o kitiems dviems - jos sūnūs. Maža eskadra, kuri buvo pavadinta „Keršto laivynas Lamanše“, tapo tikru siaubu Prancūzijos pakrantės vandenyse.

Keletą metų eskadra užpuldinėjo ir apiplėšinėjo prancūzų prekybinius laivus, ne kartą puolė netgi karinius laivus. Žana pati dalyvaudavo mūšiuose, ji puikiai valdė tiek kardą, tiek abordažinį kirvį. Užgrobto laivo komandą ji paprastai įsakydavo nužudyti. Nieko keisto, kad
greitai Pilypas VI davė įsakymą „sugauti raganą gyvą ar mirusią“.

Vieną kartą prancūzams pavyko apsupti piratų laivus. Matydama, kad jėgos nelygios, Žana pasielgė tikrai negarbingai - su keliais jūrininkais ji į vandenį nuleido barkasą ir kartu su sūnumis ir dešimčia jūrininkų paliko mūšio lauką, likimo valiai palikdama savo bendrininkus.

Tačiau jai teko sumokėti už išdavystę. Dešimt dienų bėgliai klajojo po jūrą - juk jie neturėjo navigacijos priemonių. Keli bendrakeleiviai mirė nuo troškulio (tarp jų - ir jaunesnysis Žanos sūnus). Vienuoliktą dieną gyvi likę piratai pasiekė Prancūzijos krantus. Ten juo priglaudė nužudytojo de Belvilio draugas.

Po šių įvykių Žana de Belvil, kuri laikoma pirmąja moterimi-pirate, metė savo kruviną amatą, vėl ištekėjo ir toliau gyveno ramų gyvenimą.

Dvilypis gubernatoriaus žmonos gyvenimas

Praėjus maždaug dviem šimtmečiams Lamanšo sąsiauryje atsirado dar viena moteris-piratė - ledi Kiligru. Si moteris iš tikrųjų gyveno dvilypį gyvenimą. Visuomenėje ji buvo žinoma kaip Flameto uostamiesčio gubernatoriaus žmona. Niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad gerbiama ponia vadovavo piratų laivams, kurie užpuldinėjo prekybinius laivus. Ledi Kiligru ilgai tęsė savo veiklą ir buvo nesugaunama, nes žmonės, kurie patekdavo į piratų nelaisvę, buvo nužudomi, kad neliktų jokių kruvinų žygdarbių liudininkų.

Visa tiesa paaiškėjo, kai į Lamanšo sąsiaurį įplaukė sunkiai pakrautas ispanų laivas. Piratai užpuolė šį laivą. Ispanų kapitonui pavyko išsigelbėti - jis buvo sužeistas į krūtinę, tačiau apsimetė mirusiu ir nuvirto šalia kitų savo negyvų bendrakeleivių ant denio. Kai jūrų plėšikai ėmė švęsti pergalę, net neišmetę už borto nugalabytų priešininkų, kapitonas niekieno nepastebėtas įšoko į vandenį ir nuplaukė link kranto. Atsidūręs saugioje vietoje, ispanų kapitonas iš karto leidosi pas gubernatorių, norėdamas jam pranešti apie įžūlų piratų išpuolį. Jis gubernatoriui taip pat papasakojo, kad piratams vadovavo jauna ir labai graži moteris. Koks buvo kapitono nustebimas, kai gubernatorius nusprendė jam pristatyti savo žmoną. Pasirodo, tai ir buvo ta pati kraugerė piratų vadovė! O juk gubernatorius vadovavo dviems tvirtovėms, kurių uždavinys buvo užtikrinti saugią laivybą pakrantės vandenyse. Kapitonas nė vienu veido raumeniu neparodė savo nustebimo ir , savaime suprantama, nepasakė, kad atpažino jūrų plėšikę. Po priėmimo pas Flameto gubernatorių, jis iš karto leidosi į Londoną, kur gavo karaliaus audienciją ir jam pranešė apie tai, kas įvyko.

Karaliaus įsakymu buvo atliktas tyrimas, kuris baigėsi netikėtai. Pasirodė, kad ledi Kiligru gyslomis tekėjo karštas piratų kraujas. Ji buvo garsaus pirato Pilypo Volversteno dukra ir dar būdama visai jauna kartu su tėvu ėmė užsiiminėti plėšikavimu. Po sėkmingos santuokos mergina įgavo statusą visuomenėje. Vyro pinigai jai padėjo suburti piratų komandą, kuri veikė Lamanše ir aplinkiniuose vandenyse. Gubernatorius Kiligru buvo teisiamas ir jam įvykdytas mirties nuosprendis, kaip jūrų plėšikų bendrininkui. Jo žmona taip pat buvo nuteista mirties bausme, tačiau vėliau jai suteikta malonė ir bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Po vyrišku apsiaustu

Ana Bone gimė 1690-ais metais Airijoje Korko mieste. Vos sulaukus 16-os metų amžiaus, išryškėjo vos polinkis į avantiūras. Jos tėvas advokatas Viljamas Kormakas stengėsi griežtai auklėti dukrą, tačiau Ana, vos tik sulaukusi 18-os metų, slapta susituokė su paprastu jūreiviu Džeimsu Boniu. Ponas Kormakas to negalėjo pakęsti ir nepaklusnią dukrą išvarė iš namų.

Tai jaunavedžių visiškai nenuliūdino. Jie išplaukė į Bahamų salose esančią piratų sostinę Niuprovidensą. Tenai Ana susipažino su jūrų plėšiku pravarde Drobinis Džekas ir iš karto užmiršo Džeimsą. Greitai apie Drobinį Džeką ir Aną susibūrė komanda. Dabar jiems reikėjo tik tinkamo laivo.

Ana, persirengusi vyriškais rūbais ir apsimetusi jūrininku, norinčiu nusisamdyti dirbti į laivą, apsilankė keliuose uostuose. Iš tiesų ji stebėjo kaip jos pavaldiniams būtų lengviau nepastebėtiems prasibrauti į vieną ar kitą laivą. Greitai planas buvo įvykdytas - vieną naktį piratai užklupo laivo komandą nepasiruošusią ir užgrobė laivą, kurį Ana buvo nusižiūrėjusi. Jie iškėlė visas bures ir išplaukė į atvirą jūrą, išvengę apšaudymo iš forto, skirto apsaugoti įplaukimą į įlanką. Laivą pavadino „Drakonu“ ir jame iškėlė juodą piratų vėliavą. Beje, ir šiame laive Ana toliau apsimetinėjo esanti vyru. Nieko neįtariantys pavaldiniai ją vadino Andresu.

Taip tęsėsi keletą mėnesių, kol laive nepasirodė naujas jūrininkas - Makas Ridas. Drobinis Džekas, vienintelis laive žinojęs, kad po Andreso vardu slepiasi jo žmona, ėmė pavydėti Anos Makui. Tačiau pavydas baigėsi, kai paaiškėjo, kad Makas... irgi moteris. Ir ją vadina Mere Rid.

Merė Anai ir Džekui papasakojo, kad gimė Londone. Kai jai buvo 15 metų, ji persirengė berniuku ir ėmė tarnauti junga kariniame laive. Tačiau greitai jūreiviška kasdienybė jai nusibodo, todėl ji perėjo tarnauti į vieną prancūzų pėstininkų pulką Flandrijoje. Merei teko dalyvauti keliuose mūšiuose. Tarnaudama prancūzų armijoje ji ištekėjo už kavalerijos karininko, tačiau Merės paslaptį jaunavedžiai nusprendė išsaugoti, todėl jų susitikimai buvo labai reti ir vykdavo slapta. Neužilgo Merės vyras žuvo, ji pati paliko tarnybą kariuomenėje ir vėl sugrįžo į jūrą.

Paslapties nepavyko išsaugoti

Bet kokią paslaptį sunku išlaikyti. Anos ir Merės paslaptis irgi vieną dieną paaiškėjo. Kadangi abi moterys kovėsi geriau už daugelį vyrų, joms buvo leista likti laive “Drakone“.

1720-ųjų m. lapkričio 2 d. piratų laivą atakavo anglų karališkoji fregata. Ana ir Merė kovėsi didvyriškai. Iki suėmimo jos spėjo užmušti tris ir sužeisti septynis priešininkus. O štai likusi komanda beveik nerodė jokio pasipriešinimo, pasikliaudama Anglijos teisingumo mielaširdiškumu. Piratai buvo nugabenti į Jamaiką, kur įvyko jų teismas. Visi piratai buvo nuteisti mirties bausme pakariant. Visi, išskyrus Aną ir Merę. Abi moterys ištarė standartinę tų laikų teismų praktikoje frazę: „Ponas teisėjau, už mane prašo mano įsčios“. Kitaip pasakius, abi moterys paprašė pasigailėjimo, nes buvo nėščios. Tai, kad tarp piratų buvo dvi moterys, teismui buvo labai netikėta. Dar labiau netikėta buvo tai, kad gydytojai patvirtino abiejų moterų nėštumą. Anai ir Merei nuosprendžio įvykdymas buvo atidėtas.

Tolimesnį Anos Bonės likimą gaubią migla. Yra žinoma, kad ji pagimdė kalėjime, tačiau kas buvo toliau - niekas nežino. Gal jai pavyko pabėgti ar išsipirkti, o gal nuosprendis buvo įvykdytas...

Merei Rid pasisekė kur kas mažiaus - praėjus nedaug laiko po gimdymo ji mirė nuo karštinės.

Karštas ledi Grein kraujas

Moteris-piratė Grein OMelė gimė 1544-ais metais. Ji buvo iš senos airių giminės, kurios ne vienas atstovas buvo pagarsėjęs korsaras. Dar visai jauna Grein parodė savo charakterį - ji buvo nepaprastai drąsi, bet tuo pačiu metu ir žiauri. Kai merginai sukako 18 metų, ji kartu su grupe galvažudžių leidosi plėšti kaimus, priklaususius feodalams, kurie buvo priešiškai nusiteikę jos giminės atžvilgiu.

Vėliau Grein ištekėjo už korsaro O‘Flerčio, kuris buvo kilęs iš kitos airių giminės. Anksti tapusi našle, ji savo likimą sujungė su gerai korsarų pasaulyje žinomu lordu Berkiu, kuris turėjo pravardę Geležinis Ričardas. Ledi Berk po savo bato kulnu laikė ir savo vyrą, ir jo laivo ekipažą. Po vieno nesėkmingo išpuolio ji savo vyrui pasakė: „Nešdinkis į krantą“. Tai reiškė jų šeimyninių santykių pabaigą.

Anglijos karalienė bandė įkalbėti Grein į karališkąją tarnybą, du kartus kvietė ją į savo rūmus, tačiau išdidi moteris nepanoro niekam paklusti. Tada už „įstatymo dėl piratavimo“ pažeidimą ji buvo nuteista ir įkalinta. Praėjus 1,5 metų moteris buvo paleista iš kalėjimo, kai pasižadėjo daugiau neplėšikauti. Tačiau šio žodžio net nemanė laikytis ir toliau plėšikavo iki savo mirties.