Fransua Olonė - Karibų jūros piratas

Ši istorija įvyko dar tais tolimais laikais, kai Tortugos sala pagrįstai buvo laikoma visų Karibų jūros piratų prieglauda. Šioje saloje lankėsi asmenybės, kurios savo įžūlumu, žiaurumu ir nesutramdomu charakteriu visiems laikams paliko kruviną pėdsaką istorijoje (paranormal.lt).

Pirmasis kraujas

Fransua Olonė (tikrasis vardas - Žanas Davidas Nau) gimė 1630 metais Prancūzijoje. Būdamas dar jaunuoliu jis įstojo kariauti į karaliaus armiją. Netrukus būrys, kuriame tarnavo Olonė, buvo išsiųstas į Karibų salas.

Eilinio kareivio tarnyba visų šalių armijose panaši, todėl nėra prasmės rašyti apie šį busimojo jūrų plėšiko gyvenimo periodą. Pakanka pasakyti tik tai, kad Olonė, baigęs tarnybą, net negalvojo grįžti į gimtinę, o beveik iš karto prisijungė prie „kranto brolijos“, kuri rado prieglobstį Tortugos saloje.

Tuo metu tarp Prancūzijos ir Ispanijos vyko ilgas ir kruvinas karas. Dalyvaudamas savo pirmuosiuose išpuoliuose prieš ispanus, žiaurus ir narsus Olonė į save atkreipė Tortugos gubernatoriaus dėmesį, kuris nusprendė, jog tokiam narsiam piratui galima patikėti visą laivą su komanda. Gubernatorius neapsiriko. Olonė vieną po kito užgrobdavo priešo laivus, į Tortugą atplukdydavo turtingą grobį ir be jokio gailesčio žudė tuos, kurių gyslose tekėjo nors lašelis ispaniško kraujo.

Tačiau sėkmė yra permainingas dalykas ir vienu metu ji nusisuko nuo pirato. Prie Kampečės (Meksika) krantų laivas sudužo į povandenines uolas, Olonė su visa komanda buvo priversti išsilaipinti krante, kur juos iš karto ėmė apšaudyti ispanai.

Tai buvo tikros skerdynės. Ispanų kariai jau buvo girdėję apie naujai iškepto flibustjero ir jo galvažudžių žygius, todėl nieko nepasigailėjo. Sužeistam į ranką Olonė tik stebuklingu būdu pavyko išsigelbėti - nuo galvos iki kojų išsitepliojęs savo ir kitų krauju, jis pasislėpė po savo žuvusių draugų kūnais ir sulaukė nakties. Kai priešai atsitraukė, sužeistas ir alkanas Olonė sugebėjo nukeliauti ne vieną dešimtį kilometrų priešo užimta pakrante. Pasitaikius progai, jis pavogė kanoją ir galiausiai grįžo į piratų salą.

Mirties laivas

Susitikimas su Ispanijos karaliaus Pilypo IV kariais, pasibaigęs beveik visos komandos žūtimi, dar labiau suerzino nesutramdomąjį prancūzą. Jo istorija apie nepaprastą išsigelbėjimą „kranto brolijoje“ susilaukė didžiulio susidomėjimo. Tarp piratų buvo labai vertinami „gyvybingi“ kapitonai, todėl Olonė galėjo nesunkiai surinkti rinktinę flibustjerų komandą.

Netrukus norinčių plėšikauti, vadovaujant Olonė, susirinko pakankamai, o štai tinkamo laivo kapitonas neturėjo. Teko kreiptis „pagalbos“ į ispanus. Vieną tamsią pavasario naktį piratai prie vienos Kubos upės žiočių patykojo ispanų brigą su dešimčia pabūklų, kurio kapitonas neapdairiai sugalvojo šioje vietoje pasipildyti gėlo vandens atsargas. Piratai, tyliai priplaukę prie laivo keliomis kanojomis, labai greitai jį sugebėjo užgrobti. Visi jūreiviai ir kariai buvo suvaryti į triumą.

Olonė galėjo pasireikšti visu gražumu. Jis atsistojo ties liuku su apnuogintu kardu ir liepė belaisviams po vieną lipti lauk iš triumo. Vos tik šie išlipdavo ant denio, iš karto, netardamas nė žodžio, jiems nukirsdavo galvas.

Iš visos brigo komandos tik vienas jūreivis išvengė žiaurios mirties. Jam Olonė perdavė laišką, skirtą Kubos (tuo metu ši sala buvo Ispanijos kolonija) gubernatoriui, kuriame iškilmingai prisiekė, jog nepaliks gyvo nė vieno ispano, pasimaišiusio jo kelyje, bei smulkiai aprašė, ką padarys su pačiu gubernatoriumi, kai šis jam pateks į rankas. Kalbama, kad gubernatorius, perskaitęs šį laišką, taip įsiuto, jog jo vos neištiko infarktas.

O pats Olonė ėmė ruošti naujus, dar grandioziškesnius planus, nei vienišo laivo užgrobimas. Narsusis flibustjeras nusprendė sudaryti visą laivyną iš ne mažiau kaip iš dešimties laivų ir atakuoti turtingą ispanų Marakaibo miestą.

Apsišaukėlis admirolas

1667 metų balandžio pabaigoje jau dabar admirolo (šį laipsnį jis pats sau suteikė) Olonė sumanymas buvo visiškai įgyvendintas. 1660 žmonių ir 15 laivų išsiruošė į savo kruviną žygį.

Kelionė iki Marakaibo truko keletą savaičių. Ir štai prieš piratus atsivėrė Venesuelos įlanka, kurios gilumoje stovėjo turtingas ispanų miestas. Vienintele kliūtimi flibustjerų kelyje buvo gerai įtvirtintas EI Fuertė de la Baros fortas, saugantis įplaukimą į Marakaibo įlanką.

Tačiau ką galėjo padaryti 400 kareivių prieš daugiau kaip 1,5 tūkstančio galvažudžių? Praėjus trims valandoms nuo mūšio pradžios fortas krito, o įgulos likučiai kiek galėdami nuskubėjo į miestą, norėdami pranešti gyventojams apie gręsiantį pavojų.

Prieš 10 ar 12 metų Marakaibas jau buvo patyręs piratų antpuolį, todėl kartaus patyrimo pamokyti vietiniai gyventojai ėmė rengtis eiliniam užpuolimui. Puikiai žinodami, kad pasipriešinimas tiks padidins beprasmių aukų skaičių, jie susirinko visą savo turtą ir visi iki vieno išsislapstė aplinkui augančiuose miškuose.

Olonė, įžengęs į ištuštėjusį miestą ir jame neradęs jokių brangenybių, tiesiog įsiuto. Jis liepė savo parankiniams apieškoti apylinkes ir atvesti visus, ką tik pavyks sugauti. Netrukus priešais admirolą stovėjo dvi dešimtys belaisvių.

Kadangi nė vienas nesutiko su pasiūlymu geranoriškai papasakoti piratams, kur paslėptas miesto iždas ir kitos brangenybės, Olonė ėmėsi savo pamėgtos taktikos - jis išsitraukė kardą ir visų akyse ėmė kapoti pirmąjį pasitaikiusį po ranka miestietį, po to - antrą, trečią... Supratę, kad pirato žiaurumas neturi ribų, likę belaisviai ėmė maldauti pasigailėti ir prisiekė nuvesti piratus prie miške įrengtų slaptaviečių.

Žygis į Gibraltarą

Po dviejų savaičių, prisikrovę į savo laivus viską, kas buvo vertinga, piratai jau galvojo plaukti savo keliais, tačiau Olonė, įkvėptas lengvos pergalės, nusprendė „pakeliui“ užgrobti netoliese esantį ir nepraeinamomis pelkėmis apsaugotą ispanams
priklausantį Gibraltaro miestą.

Tačiau Gibraltaro gubernatorius, kuris jau žinojo apie piratų siautėjimą Marakaibe, pasiruošė sutikti piratus. Buvo apginkluoti 800 žmonių - visi galintys kovoti miesto gyventojai. Be to, miestą saugojo įtvirtinta baterija su 22 patrankomis ir redutas su 8 patrankomis. Link miesto per mišką ėjo platus kirtimas, tačiau sumanusis gubernatorius liepė užversti šį taką ir padaryti naują, vedantį tiesiai į nepereinamas pelkes.

Apie visus šiuos pasiruošimus flibustjerai nieko nežinojo. Olonė, nusprendęs, kad užgrobti Gibraltarą bus taip pat nesunku kaip ir Marakaibą, su savimi pasiėmė vos 350 žmonių, o likusiems liepė ruošti laivus išplaukimui.

Šios operacijos metu pagarsėjęs piratas vos neatidavė velniui savo sielos. Artėjant prie miesto jo armija pateko į ispanų pasalą ir buvo apšaudyta, o apgaulingas takas flibustjerus nuvedė į klampias nepereinamas pelkes. Tik per didžiulius vargus išsigavę iš pelkių, piratai vėl tapo miesto gynėjų taikiniais.

Suprasdamas, kad tiesmukiškai miesto nepavyks paimti, Olonė nusprendė atlikti gudrų manevrą: jis įsakė savo būriui apsisukti ir trauktis atgal. Įkvėpti būsimos pergalės džiaugsmo, ispanai išlindo iš savo įtvirtinimų ir ėmė persekioti bėglius. Tačiau piratai, įvilioję juos giliau į mišką, netikėtai apsisuko ir užpuolė miesto gynėjus...

Pasibaigus mūšiui Olonė paskaičiavo savo nuostolius: mūšio lauke liko gulėti apie 70 flibustjerų. Žuvusių ispanų buvo daugiau kaip 500. Nenorėdamas, kad yrančių lavonų tvaikas trukdytų plėšti miestą, Olonė įsakė belaisviams lavonus sukrauti į du senus barkasus, nuplukdyti toli į jūrą ir ten juos išmesti į vandenį.

Olonė su savo sėbrais Venesuelos įlankoje išbuvo mėnesį. Per tą laiką piratai iš nelaimingųjų miestiečių atėmė viską, kas buvo nors kiek vertinga ir ką buvo galima išsinešti. Pagaliau laivais su grobiu prikrautais triumais flibustjerai paliko ispanų krantą. Laivai buvo tiek prikrauti, kad per bortus vos į vidų neplūdo vanduo. Už savęs piratai paliko du iki pamatų sudegintus miestus ir šimtus nužudytų niekuo nekaltų žmonių...

Siaubinga admirolo žūtis

Po to, kai žygio dalyviai grįžo į Tortugą, kai kurie piratai nusprendė mesti šį pavojingą užsiėmimą, nes gautos užgrobto žygio į Venesuelos įlanką metu grobio dalies visiškai pakako užsitikrinti sau ramią senatvę. Tačiau tokių piratų buvo nedaug. Daugelis flibustjerų, įskaitant ir patį Olonė, netrukus ištaškė pinigus ir ėmė kurti naujus planus, ką galėtų užgrobti.

Šį kartą Olonė nusprendė patraukti link Nikaragvos krantų. Tačiau jau pakeliui link numatyto tikslo kai kurių eskadros laivų kapitonai nusprendė atsiskirti nuo savo vado ir užsiimti savo verslu. Olonė šiam sprendimui neprieštaravo - likusių laivų visiškai pakako sumanymo įgyvendinimui.

Tačiau įvyko nelaimė. Kilusios audros metu Olonė laivas atsiskyrė nuo kitų eskadros laivų ir, lyg to būtų negana, užplaukė ant rifų Gracias a Dios (Hondūras) įlankoje.

Nuplaukti nuo akmenų laivui nepavyko, todėl piratams teko išardyti laivą ir iš jo likučių pasistatyti paprastą barkasą, kuriuo buvo galima pamėginti užgrobti kitą laivą ar bet grįžti į Tortugą.

Po poros mėnesių barkasas buvo pastatytas, tačiau sėkmė visiškai nusisuko nuo Olonė. Admirolo armijos likučius užpuolė vietiniai laukiniai, kuriuos ispanai vadino „indios bravos“. Laukinių buvo tiek daug, kad piratams nepadėjo nei jų narsa, nei ginklai. Olonė kartu su dalimi savo karių pateko į nelaisvę, kur jų laukė žiaurus galas. Indėnai, laikydamiesi savo papročių, belaisvius supjaustė gabalais, išsikepė ir suvalgė.