Šulinio Sardinijoje Paslaptis

Žemėje yra daugybė senove dvelkiančių vietų, kurių paskirtį galima tik numanyti. Yra tam tikrų versijų, bet tai tik versijos.

Štai vienas pavyzdys - nepaprastas šulinys Sardinijoje...

Šiuolaikinė Sardinija Italijoje turi autonominės srities statusą. Turizmas šios Viduržemio jūros salos ekonomikoje vaidina labai svarbų vaidmenį. Sardinija turi nepaprastai turtingą istoriją, čia galima pamatyti daugelio kultūrų pėdsakų. Būtent tai ir traukia tūkstančius keliautojų. Bet, jei romėnų amfiteatrų ir gotikinių bažnyčių galima pamatyti ir kituose regionuose, tai paslaptingų senosios nuragų kultūros pėdsakų galima rasti tik Sardinijoje. Norime šiek tiek papasakoti apie paslaptinguosius nuragus ir šventuosius senosios epochos šulinius. Istorikai iki šiol ginčijasi, kokia buvo tų šulinių paskirtis (paslapingi statiniai su paranormal.lt).

Nuragų kultūra Sardinijos saloje paliko daugybę įdomių paminklų, kurie pastatyti II-I tūkstantmetyje pr. m. e. Tai yra taip vadinamos “gigantų kriptos”, laidojimo vietos, apvalūs bokštai ir lūšnos, pastatytos sauso mūrijimo būdu iš akmeninių blokų, kurie randami įvairiose salos vietose.

Tačiau patys paslaptingiausi objektai, kurie taip pat priklauso nuragų kultūrai, yra šventieji Sardinijos salos šuliniai.

Saloje priskaičiuojama maždaug tokių 70 šulinių. Manoma, kad šie statiniai ne tik aprūpindavo žmones vandeniu, bet ir turėjo kultinę ar astronominę paskirtį.

Vienas iš žinomiausių yra Santa Kristinos šulinys netoli Oristano. Jis labai skiriasi nuo kitų Sardinijos šulinių, todėl yra įdomus ne tik turistams. įvairių šalių istorikai bando paaiškinti šio statinio paskirtį ir vadina jį šuliniu-šventykla.

Apžiūrint Santa Kristinos šulinį, pirmiausia krinta į akis idealiai lygios sienos, itin tvarkingas mūras, nelabai panašus į daugelį nuragų periodo statinių. Be to, nusileidimas į šulinį turi gana platų įėjimą. To nepasakysi apie kitus panašius statinius. Pasirodo, šulinys leidžia stebėti dangaus kūnus, o pavasario ir rudens lygiadienio dienomis saulė atsispindi nuo šaltinio paviršiaus ir nušviečia šulinio vidų. Taip pat paaiškėjo, kad kas 18 metų ir 6 mėnesius mėnulio, esančio didžiausiame aukštyje, šviesa prasiskverbia per angą šulinio stoge.

Dėl to kai kurie Europos tyrinėtojai mano, kad Santa Kristinos šulinys yra ir senovinė observatorija. Be Santa Kristinos šulinio, reikėtų atskirai paminėti ir dar du šulinius. Tai Santa Vitorijos ir Predio Kanopoli šaltiniai. Jų sienos taip pat išklotos gerai apdirbtais ir glaudžiai vienas prie kito sumūrytais blokais. Tikėtina, kad šie trys šuliniai buvo pastatyti jau nuragų periodo pabaigoje, todėl medžiagų apdirbimo ir pačios statybos kokybė buvo daug geresnė, negu kitų šulinių.