Susitikimas su šešelių žmonėmis Nantachalo miške

Nors gyventojų skaičius mūsų planetoje didėja neįsivaizduojamu greičiu, iki šiol yra daugybė laukinių ir sunkiai prieinamų vietų, kuriose nuo žmonių slepiasi patys paslaptingiausi mūsų planetos gyventojai, apie kuriuos mes nieko nežinome. 60-metis Katobės miesto, esančio Šiaurės Karolinos valstijoje, gyventojas papasakojo savo keistą istoriją, apie šešėlių žmones, su kuriais vaikystėje teko susitikti miškinguose Nantachalo kalnuose.

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje ir 8-o dešimtmečio pradžioje tai buvo sunkiai pasiekiamos, mažai apgyvendintos vietos, kur iki kaimynų tekdavo keliauti visą dieną, apvažiuojant stačius kalnus. Be to, šis rajonas buvo beveik visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio, čia nebuvo nei gerų kelių, nei televizorių, o naujienas žmonės sužinodavo tik iš vienintelės girdimos radijo stoties. (paranormal.lt)

Du vaikai, sesuo ir brolis, kuris ir yra pagrindinis šio pasakojimo veikėjas, kiekvieną vasarą keliaudavo pas senelę į fermą, esančią į vakarus nuo Ešvilo, netoliese Nantachalo upės.

„Mūsų senelė visuomet buvo pernelyg prietaringa. Ji niekada mums neleisdavo būti lauke, kai sutemdavo, ir visuomet su savimi nešiojosi užtaisytą pistoletą. Visi ją vadino ragana, nes apylinkėse nebuvo nė vieno žmogaus, kuris taip gerai žinotų apie vaistines žoleles ir augalus“, - pasakoja vyras, kuris tomis vasaromis visur sekiodavo paskui senelę, padėdamas jai rinkti vaistažoles. Vieną dieną senelė nusivedė vaiką j tokią vietą, kur jis niekada anksčiau nebuvo.

„Mes rinkome įvairias žoleles, gyvūnų kaulus, grybus, kurių pavadinimo dabar nežinau, ir staiga pajutau kažkokį keistą jausmą. Tiksliau pasakius, mes tarsi buvome ties šio pasaulio riba. Pusiau čia, pusiau ten. Mano senelė pakėlė galvą ir ėmė šūkauti man nesuprantamus žodžius“, - netgi šiandien vyras net apytiksliai jų negali atkartoti.

Senelė pasakė, kad jie nuėjo pernelyg toli ir reikia būtinai iki tamsos sugrįžti namo. Tačiau kalnuose temsta labai greita, todėl senelei su anūkų teko grįžti jau tamsoje.

„Baisiausia prasidėjo tuomet, kai sutemo. Aš aplinkui girdėjau kažkieno žingsnius, kažkas netgi prabėgo prieš mus. Ir buvo girdėti švilpimas... Buvo panašu, kad kažkas švilpimu tarpusavyje kalba, nes jis skambėjo nenutildamas“. Senelė visą kelią šūkaliojo kažkokias mantras. Kai berniukas paklausė, kas tai buvo, ji atsakė, jog tai yra „miško vaiduokliai“.

„Miške mačiau dvi figūras. Viena jų buvo panaši į šešėlį ir turėjo žmogaus kūno formą, o antra... Aš neturiu supratimo, kas tai buvo! Kažkas labai juoda, aukšta ir platu tarsi tekėjo žemės paviršiumi!“

Anūkas vėliau ne kartą prašė senelės papasakoti, kas įvyko tą naktį, tačiau ji niekada to nepasakojo. Kaip mano jau pats seniai pražilęs anūkas, jis kartu su močiute, kuri sulaukė 107 metų amžiaus ir išmokė jį praktinės magijos ir gydymo žolelėmis, tą naktį įžengė į atsidariusi portalą tarp paralelinių pasaulių, o paslaptingos būtybės atkakliai stengėsi juos išlydėti iš kito pasaulio.