Seniausia pasaulyje šventykla Giobekli Tepė

Pilvotoji kalva (taip verčiamas pavadinimas „Gobekli Tepe“) žinoma jau seniai. Daug archeologų mano, kad šios gana įspūdingos išvaizdos kalvos gelmėse slypi tikros senovinės vertybės, pačiai drąsiausiais spėliojimais – antikinės. Juk vos už aštuonių kilometrų nuo kalvos, kuris kažkada buvo vadinamas Edesa. O Edesa buvo labai gerai žinoma senovėje ir ne kartą paminėta Naujajame Testamente. Šiame mieste, anot legendos, palaidoti apaštalo Tomo palaikai.

Klauso Šmidto atradimas

Kai didžioji Romos imperija suskilo j Rytų ir Vakarų, Edesa atsidūrė Bizantijoje. Ji pelnytai buvo laikoma vienu iš miestų, kur žmonės labai anksti priėmė krikščionybę. Todėl daug tyrinėtojų manė, kad netoli Edesos esanti kalva gali slėpti, pavyzdžiui, antikinę šventovę ar net ankstyvųjų krikščionių bažnyčią. Archeologas Peteris Benediktas manė, kad tai - bizantiškos kapinės, nes ant kalvos kartkartėmis rasdavo apdirbtų akmenų “iš kapų”. Archeologai, žinoma, labai norėjo pakasinėti šias kapines. Bet Turkijos valdžia buvo nepalenkiama: jei Giobekli Tepė yra kapinės, tai kategoriškai draudžiama judinti protėvių palaikus. Juolab, kad leidimo kasinėti prašė amerikiečiai. Peteris Benediktas taip ir negavo leidimo net ir žvalgomiesiems šurfams.

Peterio Benedikto kolega vokiečių archeologas Klausas Šmidtas pasirodė beesąs daug išmintingesnis. Jis puikiai pažinojo turkų mentalitetą ir pasielgė paprastai: Šanliurfoje nusipirko namelį, įsiliejo, taip sakant, į vietinę bendruomenę. Dar daugiau, būdamas Vokietijos archeologijos instituto nariu, Šmidtas tapo instituto Turkijos sekcijos vadovu ir Šanliurfos muziejaus darbuotoju. Turkijos valdžiai jis jau nebebuvo “kažkoks užsienietis”, o tapo savu žmogumi. Visos šios Klauso Šmidto manipuliacijos turėjo vieną didį tikslą - galų gale pakasinėti Giobekli Tepė.

Ištyrinėjęs akmenines nuolaužas, Benediktas teigė, kad jos priklausė bizantiškajam laikotarpiui. Apie tai jis papasakojo trumpame straipsnyje, kuris buvo išspausdintas Čikagos universiteto 1963 metų žurnale. Išvada buvo tokia: ant kalvos esančius ikikeraminio neolito pėdsakus dengia bizantiškieji palaidojimai. Klausas Šmidtas, ką tik grįžęs iš neolito gyvenvietės Nevali Čori kasinėjimų, iškart suprato, kad akmeninės nuolaužos yra iš ankstyvojo neolito laikų. Jei Nevali Čori buvo rasta šventovė ir monumentinė skulptūra, kodėl panašių radinių negalėtų būti negalėtų būti po 15 metrų žemės sluoksniu Giobekli Tepė vietovėje?

Nevali Čori archeologams labai pasisekė: ši vietovė, pastačius Atatiurko užtvanką prie Sarmato, turėjo būti užlieta vandeniu, todėl nuo 1983 iki 1991 metų archeologai ten atliko gelbėjimo kasinėjimus. Giobekli Tepė neturėjo niekur dingti, bet Klausas Šmidtas rado būdą, kaip apeiti Turkijos įstatymus. Ir 1994 metais ant Pilvotosios kalvos prasidėjo archeologiniai darbai. Šmidtas nusprendė kasinėti tik dalį kalvos, pietinį jos šlaitą. Specialistai atliko geomagnetinius tyrinėjimus ir nustatė, kad Giobekli Tepė kalvoje pilna akmeninių žiedinių struktūrų. Jų priskaičiuota net 20. Per dvidešimt metų darbo Šmidtas atkasė tik keturias iš jų.

Jis pats tvirtino, kad “ši vieta (Giobekli Tepė) kaip žvaigždė supernova” ir kad “nuo pat pirmos minutės, kai ją pamačiau, supratau, kad turiu tik du kelius - arba išeiti iš čia visiems laikams ir nesakyti niekam nė žodžio, arba pasilikti ir iki savo dienų pabaigos tyrinėti šį objektą”. Šmidtas pasiliko. Ir jo pastangos nenuėjo veltui, jam pavyko padaryti neįtikėtiną atradimą: kalva slėpė ne bizantiškas kapavietes ir ne paprasčiausią neolito gyvenvietę, o seniausius iš visų šiandien žinomų ikikeraminio neolito epochos statinių. Pačiais kukliausiais spėjimais, Giobekli Tepė vietovės radiniai priskiriami IX tūkstantmečiui prieš mūsų erą, t.y. jiems daugiau kaip 10 tūkstančių metų. Įdomus ir dar vienas dalykas: “kalvos” statiniai nebuvo sugriauti. Jie buvo statomi, atnaujinami ir naudojami maždaug 2 tūkstančius metų, o paskui juos visiškai užpylė žemėmis (panaudota maždaug 500 kubinių metrų grunto) ir suformavo kalvą. Po daug tūkstančių metų šią kalvą jau kiti žmonės pavadino Pilvotąja.

Gelmių lobiai

Akmeniniai Giobekli Tepė žiedai pastatyti pagal tokį pat principą, kaip ir Stounhendžas.

Tik vietoje trilitų (ypatingų akmenų) megalitinės konstrukcijos buvo sudarytos iš T formos stelų. Tai trijų metrų kolonos, kurias jungė sienos iš neapdirbto akmens, dar viena ar kelios stelos buvo pastatytos rato centre. Grindys kiekvienoje šventykloje buvo iš degintų kalkakmenių, palei sienas buvo žemi akmeniniai suoliukai.

Šios konstrukcijos buvo rastos pačiame ankstyviausiame kultūriniame sluoksnyje. Archeologai nustatė, kad akmenis statybai senovės žmonės ėmė iš artimiausių akmens skaldyklų.

Jie ten rado “nebaigtų” kolonų: vieną ant šiaurinio šlaito, dvi - ant pietinio. Sluoksnyje, kuris buvo žemiau sluoksnio su apdegintomis grindimis, mokslininkai rado kvadratines arba stačiakampes patalpas, kurių grindys buvo kruopščiai nupoliruotos. O dar aukščiau, t.y. arčiau mūsų laikų, nerasta jokių statinių, tik žemės naudojimo kitiems tikslams pėdsakai: šventoves užpylus žemėmis, kalvos šlaitai tapo laukais, kuriuos dirbo žemdirbiai...

Pats tokių itin senų laikų statinių radimas buvo mokslo sensacija, net jei tai buvo statiniai iš paprasčiausio akmens.

Bet Giobekli Tepė kalvos akmuo nebuvo paprasčiausiai aptašytas ar nupoliruotas - jis buvo išmargintas nuostabiai išraižytais gyvūnais ir piktogramomis. Gyvūnai - gerai atpažįstami. Ant kolonų buvo galima be vargo atpažinti liūtus, lapes, jaučius, gazeles, šernus ir kt. Vakariniame šlaite buvos rastos senovinės dirbtuvės, kuriose dirbo akmens raižytojai. Buvo rasta neužbaigta liūto figūra. Vienoje oloje vakariniame šlaite rastas reljefas, vaizduojantis visą kaimenę jaunų jaučių. Pačios kolonos taip pat yra įspūdingos. Vienos jų apatinėje dalyje turi ginklą, kai kurios turi “taliją” sutraukiantį diržą. Tyrėjai mano, kad akmenys, uždėti ant viršutinės kolonos plokštumos, yra stilizuotos galvos, t.y. kolonos schematiškai vaizduoja žmones.

Šie vaizdai interpretuojami kaip priklausantys protėvių kultui, o gyvūnai - kaip giminės totemai. Tokiu atveju Giobekli Tepė, kurioje
nėra gyvenamųjų statinių, laikoma bendra kelioms gentims šventa vieta su šventyklomis, kuriose buvo atliekamos apeigos. Grifai ant kolonų, mokslininkų nuomone, liudija apie senovės žmonių palaidojimo būdą. Kaip ir analogiškuose šio regiono paminkluose, mirusiųjų galvas atskirdavo nuo kūnų ir laikydavo namuose, o kūnus atiduodavo grifams sulesti. Tai buvo vadinama dangišku palaidojimu. Numirėlis be jokių kliūčių ir greitai patekdavo pas savo dievus danguje. Giobekli Tepė yra šalia Edesos, kuri buvo pastatyta gilioje senovėje ir ne kartą paminėta Senajame Testamente. Beje, taip mano mokslininkai. Ką galvojo senovės žmonės ir kodėl jie šėrė maitvanagius savo gentainiais, mums jau niekas nepaaiškins.

Kasinėjimai nesibaigia

Kasinėjimams, surinktos medžiagos sisteminimui ir tyrinėjimui Šmidtas paskyrė 20 metų. O jis atrado tik penktadalį visų statinių. Žinoma, kad jie visi pastatyti panašiai, ir viskas. Kiekvienas iš 16 išlikusių akmeninių ratų gali slėpti naują mįslę ar atskleisti naują faktą. Niekas nežino, ar ten yra raižytų akmenų ir ką vaizduoja tie raižiniai.

Giobekli Tepė žmonės dar nesukūrė rašto, neišrado ratų ir puodų žiedimo rato, nemokėjo lydyti metalo, nedirbo žemės ir neaugino galvijų, jie užsiėmė medžiokle ar rinkimu. Ir štai pabandykite suprasti: kam tiems primityviems medžiotojams ir rinkėjams statyti ištisą megalitinių šventovių “miestą”? Kuo jie tikėjo? Ko bijojo?

Jei turite atsakymus į šiuos klausimus, tai jūs įminėte Giobekli Tepė paslaptį. Mokslo žmonės kol kas atsakymų nežino. Bet jie, Klauso Šmidto skaičiavimais, turi dar pusę amžiaus laiko. Maždaug tiek laiko reikia atrasti likusius 16 akmeninių žiedų. Beje, jei būtų Šmidto valia, jis taip ir paliktų juos po žeme ir ištyrinėtų neatkasdamas.