Sakoma, kad jei per Žolinę neturėsi gėlių, tai pats velnias į rankas įbruks uodegą. Kasmet rugpjūčio 15 dieną katalikų bažnyčia mini Švč. Mergelė Marijos dangun ėmimo šventę. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai: senovėje krikščionių misionieriai norėdami, kad katalikiškos šventės labiau prigytų, sutapatindavo jas su pagoniškomis minėtinomis dienomis.

Rugpjūčio 15-ąją pagoniškoje Lietuvoje būdavo švenčiama Žolinė, viena vasaros darbų pabaigtuvių šventė, kurios metu šventinamos laukų ir pievų žolelės, gėlės ir augalai. Žolinės idėja labai tiko prie krikščioniškųjų tradicijų, nes, tikima, kad, kai Mergelė Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, jos karste liko tik gėlės.

žolinė, tradicijos, prietarai, atlaidai

Jėzaus Kristaus mokinys Jonas rašė, kad dangun Mergelė Marija pakilo, apsisiautusi saule, po kojomis palikusi mėnulį, o ant galvos – su dvylikos žvaigždžių vainiku.

Būtent Švč. Marijos atminimui ir yra per Žolines šventinami įvairūs žolynai, gėlių žiedai, javai ir daržovės. Žolinių atlaidai vyksta visoje Lietuvoje, tačiau, ko gero, daugiausiai tikinčiųjų, tūkstančiai piligrimų, susirenka į atlaidus Pivašiūnuose, kaime Alytaus rajono šiaurės rytuose. Atlaidai vyksta ant kalno pastatytoje bažnyčioje, kuri naktį būna specialiai apšviečiama, kad būtų matoma 5 km spinduliu. Žmonės kalba, kad atšvaitai nuo bažnyčios Žolinių naktį matosi net ir už dešimties kilometrų! Tačiau tikriausiai visiems įdomiausia yra tai, kokios tradicijos ir prietarai gaubią šią religinę šventę, siekiančią pagonybės laikus.

12 įdomių tradicijų ir prietarų apie Žolinę:

  1. Tikima, kad per Žolinę pašventinti augalai, žolynai, gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių.
  2. Į Žolinių puokštę galima dėti pačių įvairiausių augalų, bet pastebima, kad joje dažniausiai atsiranda medetkų, mirtų, nasturtų, kraujažolių, rugiagėlių, ramunių, rugių, javų, avižų, kiečių, diemedžių, raudonųjų dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, linų, karklų, jurginų net šviežių daržovių – burokėlių, morkų, griežčių, gūžinių kopūstų su ilgesniais kotais ir pan. Į puokštės vidurį įdėdavo dagių, kurie simbolizuoja Kristaus kančią. Po šventų mišių dagį rituališkai pasodindavo savo namų kieme aukštyn šaknimis. Tikėta, kad tai padės išnaikinti piktžoles.
  3. Per Žolinę sudžiovinta puokštė dažniausiai būdavo laikoma prie šventųjų paveikslų.
  4. Per Žolinę svarbu ne tik apsilankyti šventose mišiose ir pašventinti žolynų puokštes, bet ir praleisti daugiau laiko su artimais žmonėmis, prisiminti senuosius amatus, folklorą, pasivaišinti lietuviškais patiekalais.
  5. Senovės lietuviai per Žolinę pašventintą vieną derliaus dalį paaukodavo vargšams, ligoniams, antrą dalį saugodavo namuose iki kitų Žolinių, o trečią dalį pasidalydavo su draugais, giminaičiais ir kaimynais suneštinėse vaišėse.
  6. Žolinė Dzūkijoje vadinama Kopūstine.
  7. Devynis skirtingų lauko augalų vainikus merginos pašventindavo per Žolinę ir smilkydavo, kai pradėdavo griaudėti, žaibuoti. Iš šių vainikų ištrauktų sudžiovintų žolelių būdavo ruošiamos arbatos, kurios duodamos ligoniams, tikintis, kad šie pasveiks greičiau.
  8. Per Žolinę būdavo rituališkai kepama duona iš šviežio derliaus. Duona būdavo susirinkusių namuose žmonių svaidoma per ugnį, kol iškepdavo.
  9. Per Žolines būdavo vaišinamasi ne tik šviežia ir šilta duona, bet ir ankstyvosiomis bulvėmis, uogomis ir uogienėmis, salotomis. Kaip ir per šv. Kūčias per Žolinę tradiciškai turėtų būti ant stalo 12 patiekalų iš naujo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių.
  10. Per Žolines tradiciškai būdavo rengiamos varžybos, kuri mergina suriš gražiausią besibaigiančios vasaros gėlių puokštę ar vainiką.
  11. Senovės baltai per Žolinę garbindavo Didžiąją Motiną gimdytoją Ladą, harmonijos, meilės ir grožio deivę. Iki šios šventės būdavo draudžiama valgyti naujo derliaus vaisių.
  12. Liaudyje sakoma: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą amžių skurdžiai negyvens“.

prie kavos