Pagrindinis » Kategorija: Archeologija » Peržiūrų: (179) Komentarų: (0) (05.01.2019 - 09:20)

Tutanchamono kapavietė - falsifikacija?

Garsiosios Tutanchamono kapavietės radimo aplinkybių analizė kelia labai siaubingą mintį: tai yra viena iš pačių didžiausių falsifikacijų archeologijos istorijoje.

Vargu ar dar koks nors kitas įvykis archeologijos istorijoje savo svarba gali prilygti Tutanchamono kapavietės atradimui Karalių slėnyje. Ją 1922 metais atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Nors dar senais laikais kapų plėšikai buvo patekę į kapavietę, ji liko neapiplėšta, o mokslininkai joje aptiko neįkainojamas brangenybes, daugybę senovėje egiptiečių buityje naudojamų daiktų ir visiškai nepaliestą mumiją (paranormal.lt).

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tačiau yra ir mįslė: kapavietėje buvo aptiktas užrašas „Mirtis greitais žingsniais prisivys tuos, kas sudrums valdovo ramybę!“ Realybėje šis perspėjimas išsipildė praktiškai tiesiogiai. Per aštuonerius metus, praėjusius nuo kasinėjimų, vienas po kito mirė praktiškai visi su tuo reikalų turėję žmonės, išskyrus patį Karterį! Ir štai jau beveik visas šimtmetį specialistai ieško paaiškinimo šiam paslaptingam „faraonų prakeiksmui“. Vieni mano, kad archeologai patyrė dangaus kerštą už tai, kad iš kapavietės išnešė brangenybes ir kitus daiktus. Kiti tvirtina, kad Egipto žyniai kapavietėje „apgyvendino“ ligas sukeliančias bakterijas, kurios ir pražudė neatsargius mokslininkus. Tačiau per ankstyva žmonių, tiesiogiai susijusių su kasinėjimais, mirtis gali būti paaiškinama kur kas paprasčiau...

Sensacingo atradimo istorija

Anglų archeologas Karteris, kurio rėmėjas buvo lordas Karnarvonas, plataus masto kasinėjimo darbus Karalių slėnyje pradėjo 1917 metų rudenį. Vėliau Karteris ne kartą pareiškė, kad rengėsi surasti būtent Tutanchamono kapavietę. Jis iš karto pradėjo kasinėjimus toje vietoje, kur vėliau ir buvo padarytas didysis atradimas. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių archeologai netrukus persikėlė dirbti į kitą Karalių slėnio vietą. Iki 1922 metų jie praktiškai skersai ir išilgai ištyrė visą Karalių slėnį, tačiau nerado nieko svarbaus. Santykinai mažai ištirtas liko tik tas pats sklypas, kuriame ir buvo pradėti darbai. Galiausiai buvo nuspręsta vėl sugrįžti į darbų pradžios vietą. 1922 m. lapkričio 3 d. Karteris (Karnarvonas tuo metu buvo Londone), sugriovė senovinių gyvenamųjų pastatų liekanas ir aptiko akmeninius laiptus. Po to, kai nuo laiptų buvo nuvalyta skalda, tapo aišku: surasta kažkokia kapavietė, įėjimas į kurią buvo užmūrytas ir užantspauduotas.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

„Už šio praėjimo galėjo būti tiesiog bet kas, todėl man teko pasitelkti visą savo savitvardą, kad susilaikyčiau norui iš karto išlaužti duris ir tęsti paieškas“, - savo dienoraštyje parašė Karteris. Jis liepė užversti kasinėjimo vietą ir ėmė laukti iš Anglijos atvykstančio lordo Karnarvono.

Lordas į Egiptą atvyko lapkričio 23 dieną, o jau kitą dieną darbininkai išvalė praėjimą į kapavietę. Karteris vėl atsidūrė prieš užantspauduotas duris. Jis pamatė, kad čia jau spėjo apsilankyti plėšikai - užmūrytas įėjimas buvo du kartus išverstas ir vėl užtaisytas. Atidarius mūro pertvarą, archeologai aptiko akmenimis užverstą koridorių. Po ne vieną dieną trukusio sunkaus darbo jie pasiekė dar vienas užmūrytas duris. Padaręs joje skylę, Karteris pamatė kambarį, apstatytą įvairiais daiktais. Kambaryje buvo auksiniai neštuvai, didelis auksinis sostas, dvi statulos, alebastro vazos, neįprastos formos brangenybių dėžutės. Mokslininkai, ištyrę patalpą, tarp statulų aptiko dar vienas užantspauduotas duris. Salia jų buvo praėjimas, kurį padarė dar senovėje gyvenę kapų plėšikai. Be to, kambario sienoje buvo padarytos trys didelės nišos, o po viena jų buvo aptiktas nedidelis praėjimas į šoninį kambarį, kuriame taip pat buvo daugybė buities daiktų ir brangenybių.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Ir štai Karteris priima keistą sprendimą - vietoje to, kad tęstų toliau tyrimus, jis duoda nurodymą užversti kapavietę ir, kaip pats teigė, išvyko į Kairą darbų organizavimui. Kasinėjimo vieta vėl buvo atverta gruodžio 16 d., tačiau tik gruodžio 27 d. į paviršių buvo iškeltas pirmasis radinys. Tuo metu brangenybių išgabenimui iš kapavietės buvo nutiesti siauri bėgiai.

1923 m. gegužės 13 d. pirmoji vertybių partija buvo pakrauta į specialiai užsakytą garlaivį, kuris radinius po savaitės nuplukdė į Kairą.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Vasario 17 d. Karteris toliau pratęsė darbus ir atidarė užmūrytas duris į laidojimo kamerą, kurioje buvo aptiktas didžiulis medinis sarkofagas, apkaltas auksinėmis plokštėmis. Be to, iš šio kambario nedidelis praėjimas vedė į dar vieną patalpą, kurioje buvo daugybė auksinių gaminių ir brangakmenių. Įsitikinęs, kad sarkofago antspaudai nepaliesti, Karteris atsiduso su palengvėjimu - plėšikai čia dar nebuvo apsilankę. Po to tyrinėjimai vėl buvo pristabdyti, o paauksuoto sarkofago atidarymo darbus mokslininkai pradėjo tik 1926-1927 metų žiemą.

Tutanchamono kapavietės kasinėjimas truko net penkis metus. Tačiau jau pirmajame tyrinėjimų etape užgimė legenda apie „faraono prakeiksmą“. Tai paskatino ankstyva lordo Karnarvono mirtis. Jis mirė 1923 metais, kai užsikrėtė kraują skutimosi metu. Po šios mirties sekė kitos ne mažiaus paslaptingos mirtys: staiga mirė mumijos rentgeno analizę atlikęs Arčibaldas Reidas; archeologas A. Meisas, kuris kartu su Karteriu atidarė laidojimo kamerą; Karterio sekretorius jaunas lordas Vestburnas; nuo moskito įkandimo mirė ir ledi Karvarvon. Keletas kasinėjimuose dalyvavusių žmonių gyvenimą užbaigė savižudybe: tai netikras lordo Karnarvono brolis Obrėjus Herbertas, lordas Vestburnas - Karterio sekretoriaus tėvas. 1930 metais iš tiesiogiai ekspedicijoje dalyvavusiųjų žmonių liko gyvas tik Hovardas Karteris.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Iki šiol nerimsta ginčai dėl to, ar ši mirčių grandinė yra tiesiog atsitiktinumas, ar tarp jų yra ryšys, jeigu yra, tai koks. Pati fantastiškiausia versija apie „faraono prakeiksmą“ visiškai tenkina sensacijų trokštančius žurnalistus. Deja, ji neatlaiko jokios objektyvios kritikos. Tuo pačiu metu, oficiali paslaptingų mirčių versija, kurią iškėlė pats Karteris, taip pat neatrodo labai įtikinama. Jo manymu, šiuolaikiniai žmonės negali tikėti tokiu mistišku prasimanymu, kaip „faraono prakeiksmas“, todėl mirčių grandinė, greičiausiai, yra pats paprasčiausias sutapimas. Tačiau ar galima patikėti, kad 21 mokslininko, kartu su juo tyrusio kapavietę, mirtis yra tik paprasčiausias sutapimas? Labai abejotina!

Įtarimą keliančios aplinkybės

Iki šiol niekas nesiėmė įdėmiai išanalizuoti gana keistas aplinkybes, susijusias su Tutanchamono kapavietės paieška ir kasinėjimais. O juk tokia analizė leidžia ne tik atskleisti „faraono prakeiksmo“ paslaptį, tačiau ir sukelia įtarimą, kad mes kalbame apie didžiausią visų laikų archeologinę falsifikaciją.

Jau pats tas faktas, kad Tutanchamono kapas buvo vienintelis neapiplėštas faraonų kapas, nors kapavietėje plėšikai lankėsi. Nejaugi laidojimo kamera buvo užmaskuota geriau nei kitose kapavietėse? Stebina laidojimo vietos keistas planavimas ir nedideli matmenys.

Kitas nuostabą keliantis faktas - labai ilgai trukę kasinėjimai. Nejaugi iškelti, nors ir labai atsargiai, 80 kvadratinių metrų ploto kapavietėje rastus turtus, buities daiktus, sarkofagą ir mumiją, viską aprašyti reikia beveik 5 metų? Tačiau keisčiausiai, sveiko proto požiūriu, atrodo paties Karterio elgesys. 1917 metais, kai buvo pradėti kasinėjimai Karalių slėnyje, jis gana nuodugniai ištyrė tą vietą, kur vėliau buvo aptiktas Tutanchamono kapas, tačiau tuomet jo nerado ir kitus penkis metus vykdė kasinėjimus kitose vietose. O štai 1922 metais staiga sugrįžo į gerai ištirtą vietą ir praktiškai iš karto aptiko faraono kapavietę. Reikia pažymėti, kad būtent Karteris tempė kasinėjimo trukmę. Jis neleido savo kolegoms atidaryti užantspauduotų durų, vertė juos su nereikalingu kruopštumu tirti visa tai, ką pavyko rasti, nors tai nesunku buvo atlikti laboratorijose, o ne kasinėjimų vietoje. Dar vienas keistas faktas - kam kapavietėje reikėjo nutiesti siaurus bėgius? Tam, kad būtų iš faraono palaidojimo vietos, kurios plotas yra kaip vidutinio dydžio butas, išvežti ne tokie jau gremėzdiški radiniai?

Nemažai keistenybių galima aptikti ir pačioje kapavietėje. Kodėl tolimoje senovėje joje apsilankę kapų plėšikai paliko ją nepaliestą? Kodėl jie, patekę į laidojimo kamerą, neatidarė aukso plokštėmis apkalto medinio sarkofago? Be to, plėšikų elgesyje yra dar vienas nepaaiškinamas dalykas. Jie atidarė dalį užmūrytų durų, tačiau kai kurios durys buvo paliktos neliestos, o jas apeiti buvo uoloje iškalti praėjimai. Tai nėra labai protinga, tiesa? Ar nėra lengviau išlaužti ploną sumūrytą sieną nei ištisas paras smulkinti uolą ir joje padaryti praėjimą?

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Stebina ir praktiškai visų radinių būsena. Didžiulis aukso plokštėmis apkaltas sarkofagas tyrinėtojus iš karto apstulbino savo spindesiu: nors jo amžius buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai metų, jis nebuvo padengtas dulkėmis ir nepatamsėjęs. Puiki buvo ir kitų rastų daiktų būsena, tačiau,

kaip teigia Karteris, vidiniai mediniai karstai buvo stipriai apgadinti drėgmės, nors išorinis karstas liko visiškai sveikas. Susidaro įspūdis, kad karstai, skirtingai nuo kitų radinių, buvo saugomi nepalankiose sąlygose, tačiau juk radiniai buvo aptikti vienoje patalpoje. Ir dar. Pirmojoje kameroje mokslininkai aptiko ketverias vežėčias, kurios dėl savo dydžio į kapavietę negalėjo būti įneštos sveikos, todėl buvo perpjautos! Įdomu, kuo jas perpjovė senovės egiptiečiai?

Tutanchamono kapo brangenybės

Archeologas siūlo griauti faraono kapą, galbūt ten lobis

Gal iš bronzos pagamintu pjūklu?

Ir dar vienas labai svarbus faktas. Visi tyrinėtojai pažymi apgailėtiną mumijos būklę, nors ji turėjo būti puiki, nes, skirtingai nei kitų faraonų mumijų, Tutanchamono mumijos žyniai nepernešinėjo iš vienos vietos į kitą, slėpdami ją nuo kapų plėšikų...

Tutanchamonas - Karterio kūrinys

Hovardas Karteris Tutanchamoną atrado tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Maža to, kad atrado jo palaidojimo vietą, tačiau patalpino faraoną ir į istorijos mokslą. Iki to meto, kol anglas nepradėjo kasinėjimų Karalių slėnyje, visa informacija apie Tutanchamoną buvo keletas antspaudų su jo vardu, kuriuos aptiko archeologas Devisas. Ir šiuose antspauduose nebuvo nurodyta jokio valdovo titulo. Daugelis mokslininkų laikėsi nuomonės, kad toks faraonas iš viso neegzistavo, o antspaudai galėjo priklausyti kokiam nors aukštą padėtį visuomenėje užimančiam žmogui. Kitaip tariant, visa informacija apie Tutanchamoną, kaip Egipto valdovą, gauta kaip Karterio kasinėjimų rezultatas, t. y. iš jo rankų.

Norint atskleisti „faraonų prakeiksmo“ paslaptį ir paaiškinti visas ekspedicijos keistenybes, pakanka padaryti tik vieną prielaidą, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tiesiog fantastiška: Tutanchamonas niekada neegzistavo, visa tai yra tik apsukraus archeologo fantazijos vaisius.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Šiuo požiūriu Karterio vykdytų kasinėjimų istorija atrodo visiškai kitaip. Jo ekspedicijai pradedant darbus Karalių slėnyje visi buvo absoliučiai įsitikinę tuo, kad čia rasti ką nors svarbaus yra neįmanoma. Apie tai įvairiu metu rašė daugelis archeologų. Pavyzdžiui, dar XIX amžiaus pradžioje Belconis, atkasęs Ramzio I, Sečio I ir kitų faraonų kapavietes, pareiškė: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad Biban al Muluko slėnyje nėra kitų kapaviečių, išskyrus rastąsias“. Beveik tą patį po trijų dešimtmečių pareiškė vokiečių ekspedicijos vadovas Richardas Lepsijus. Jis vaizdžiai pasakė, kad Karalių slėnyje, tikriausiai, neliko nė vienos smėlio kruopelės, kuri bent tris kartus nebūtų buvusi perkelta į kitą vietą. Tačiau nekropolyje ir toliau nuolat rausėsi archeologai, tačiau jų „laimikis“ buvo išskirtinai smulkmenos. Karteris, kuris skirtingai nuo Karnarvono, buvo profesionaliu mokslininku, negalėjo nesuprasti, kad didelių atradimų neverta tikėtis.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

1917 metais, pradėjęs tyrinėjimus, jis, panašu, aptiko kuklią kapavietę, kurioje buvo palaidotas koks nors turtingas egiptietis. Greičiausiai, šią kapavietę jau buvo ištyrusios kitos ekspedicijos, ji buvo visiškai tuščia, išplėšta dar prieš daugelį amžių. Neaptikę kapavietėje nieko įdomaus, Karterio pirmtakai ją paprasčiausiai užvertė, kaip buvo įprasta. Gali būti, kad būtent tuomet į anglo galvą atėjo mintis šią tuščią kapavietę paversti prašmatnia faraono palaidojimo vieta. Tam reikėjo tik sumanumo, laiko ir lėšų. Tačiau praėjusio amžiaus pradžioje Senovės Egipto istorija buvo gerai ištirta. Joje buvo tik keletas trumpų periodų, kurių faraonų vardai buvo nežinomi. Būtent vienam tokiam periodui archeologas ir sugalvojo priskirti neegzistavusį Tutanchamoną. Siekiant išvengti bereikalingų įtarinėjimų, jo biografija buvo paskelbta niekuo neįsimenama -jis niekuo nepagarsėjo ir trumpai valdė šalį.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Jei visa tai pavyktų įgyvendinti, sumanusis archeologas būtų paskelbtas geriausiu pasaulyje egiptologu. Beliko išspręsti klausimus su finansavimu. Pinigų galėjo duoti tik tas, kas iš šios machinacijos tikėjosi uždirbti pelno. Karteris išanalizavo situaciją ir padarė išvadą, jog geresnio rėmėjo už Egipto vyriausybę nėra ir negali būti. Juk būtent šalies vyriausybė gaudavo nemažai lėšų už parduotas istorines vertybes ir iš turistų, norinčių pamatyti senosios civilizacijos pėdsakus. Be to, oficialusis Kairas nepasižymėjo dideliu sąžiningumu, kartas nuo karto didžiausiems pasaulio muziejams parduodamas radinius, kurie, kaip vėliau paaiškėdavo, buvo falsifikatai.

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Tutanchamono kapavietė, Tutanchamonas, archeologija, mistifikacija

Padaręs tokią išvadą, Karteris iškeliavo į Kairą, kur norėjo savo drąsų planą pasiūlyti Egipto vyriausybei. Panašu, kad šis pasiūlymas valdininkams patiko, lėšos buvo skirtos. Iš karto po to prasidėjo falsifikatų gamyba, kuri truko iki pat 1922 metų. Per visą šį laikotarpį Karteris ne kartą vyko į Kairą ir praktiškai neužsiiminėjo kasinėjimais, kuriuos atliko kiti jo ekspedicijos dalyviai. Tik keletas patikimų asmenų slapta rengė kapavietę „didžiajam archeologiniam atradimui“. Pagaminti falsifikatus buvo užsakyta pas įvairius pogrindinius amatininkus, kurie specializavosi gaminti falsifikatus „Egipto stiliumi“: aukso papuošalus, sieninius bareljefus su fragmentais iš faraono valdymo istorijos, buities reikmenis ir keletą sarkofagų. Mumija paprasčiausiai buvo nupirkta. Tai padaryti Egipte ir šiandien nėra didelio vargo, reikia turėti tik pakankamai šlamančiųjų. Savaime aišku, jog tai nebuvo faraono mumija, mumifikacija atlikta pagal žymiai paprastesnę technologiją, nei ta, kuri buvo taikoma valdovų kūnams balzamuoti. Štai dėl tos priežasties Tutanchamono mumija buvo žymiai blogesnės būklės, nei bet kurio kito faraono mumija.

Antrojoje 1922 metų pusėje patikimi Karterio asmenys į kamerą prinešė brangenybes, o pats archeologas savo ekspediciją perkėlė į prieš penkis metus jau ištirtą sklypą ir labai greitai „aptiko“ įėjimą į kapavietę. Tokį įvykių scenarijų patvirtina tai, kad iki 1922 metų Karteris visiškai pakeitė ekspedicijos sudėtį, joje nebuvo likę nė vieno dalyvio, kuris galėjo žinoti apie 1917 metais vykusių kasinėjimų rezultatus. Išimtis buvo tik lordas Karnarvonas, tačiau jis tik retkarčiais apsilankydavo Karalių slėnyje, todėl pirmojo kapavietės atradimo metu, tikriausiai, jis nebuvo kartu su ekspedicija.

Prieš pradedant tiesioginius darbus kapavietėje, Karteris vėl išsikviečia tuo metu išvykusį Karnarvoną, kuris, sprendžiant iš visko, nieko neįtarė apie aferą. Visus kasinėjimuose dalyvavusius ekspedicijos dalyvius apstulbino tas faktas, kad kapavietėje apsilankę vagys nieko iš jos nepaėmė. Be to, į pirmąją kamerą vedančias duris jie buvo išvertę du kartus, o į laidojimo kamerą - vieną kartą. Sutikite, kad toks vagių elgesys atrodo labiau nei keistas. Tačiau ši mįslė nesunkiai paaiškinama. Paprasčiausiai Karterio žmonės į jau paruoštą kapavietę pristatė įvairių daiktų. Pirmąją kamerą jie užpildė daiktais du kartus, o lobyną, su laidojimo kamera sujungtą neužantspauduotu praėjimu - vieną kartą. Savo buvimo pėdsakus užmaskavo taip, tarsi čia lankėsi senovės kapų plėšikai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios durys nebuvo išgriautos, o buvo padaryti požeminiai apėjimai. Tai buvo padaryta tose vietose, kur veiksmai, susiję su durų griovimu, galėjo pažeisti daiktus, stovinčius patalpoje visai šalia durų. Kalbant kitais žodžiais, tie, kurie buvo patekę į kapavietę, žinojo, kaip yra išdėstyti ten esantys daiktai. Dar daugiau, falsifikuotos senienos į kasinėjimų rajoną buvo pristatomos netgi tyrimo proceso metu! Apie tai liudija sumanymas nutiesti siaurus bėgius. Pagal oficialiąją versiją iš Karalių slėnio buvo gabenama tuščia tara, o atgal - jau supakuoti radiniai. Greičiausiai, dalis dėžių tai į kapavietę buvo atgabentos užpildytos, jos, netgi neišpakuotos, buvo pasiųstos atgal. Būtent tokiems dalykams ir buvo reikalingi bėgiai. Juk kitaip negalima paaiškinti tokio didelio „vertybių“ kiekio, išvežtų iš Tutanchamono kapavietės, kuris vargu ar galėjo tilpti 80 kvadratinių metrų ploto patalpoje.

Tampa aiški ir vežėčių mįslė. Jos iš tiesų netilpo pro duris, todėl jos buvo perpjautos ir įneštos į vidų, tik tai padarė ne senovėje gyvenę egiptiečiai, o Karterio žmonės, kurie pasinaudojo paprasčiausiais pjūklais. Šiuolaikinių instrumentų pėdsakų liko ir ant didžiulės medinės dėžės, apkaltos aukso plokštelėmis, kurioje buvo laikomas ne vienas netikro faraono karstas. Ši dėžė iš gana nagingai pagamintų dalių buvo surenkama vietoje. Konstrukcija buvo tokia sudėtinga, kad kai kurias dalis darbininkai sujungė neteisingai, todėl, norėdami, kad neliktų išsikišimų, per tas vietas daužė plaktukais. Ne vienoje vietoje liko aiškiai matomos apvalios plaktukų paliktos žymės. Tampa aišku, kodėl Karteris taip stabdė tyrimus. Jis juos pristabdydavo tam, kad dar kartą „neištirtas“ kameras papildytų „neįkainojamais senoviniais daiktais“. Kyla klausimas: nejaugi nė vienas patyręs archeologas, kurie kartais buvo kviečiami pasidarbuoti ekspedicijoje, neįtarė apie didžiulio masto falsifikaciją?

Šioje vietoje prieiname tiesiogiai prie „faraono prakeiksmo“. Žinoma, kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį į daugybę keistenybių, buvusių kasinėjimų metu. Susirūpino ir pats lordas Karnarvonas. Pavyzdžiui, jam didelę nuostabą galėjo sukelti vieta, kur buvo aptikta kapavietė. Jis juk žinojo, kad šią vietą Karteris tyrė dar 1917 metais, tačiau tuomet nieko neaptiko. Panašu, kad anglų aristokratas suprato, kad archeologas užsiima nešvariais darbais, todėl buvo paprasčiausiai pašalintas - ant kortos buvo pastatyta pernelyg daug. Negalima atmesti teiginio, kad lordas mirė nuo nuodų, o ne nuo kraujo užsikrėtimo, kuris įvyko besiskutant. Taip pat galima manyti ir apie visų kitų patyrusių tyrinėtojų, dalyvavusių kasinėjimuose, mirtį, kuri juos visus ištiko labai paslaptingomis aplinkybėmis. Būdami tikri mokslininkai, jie, panašu, ėmė abejoti Tutanchamono kapavietės originalumu, todėl falsifikatų naudotojui teko juos pašalinti, tam panaudojant samdytus žudikus, gal būt, susijusius su Egipto slaptosiomis tarnybomis. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad iš visų kapavietę tyrusių mokslininkų gyvas liko tik Karteris, nors, remiantis „faraono prakeiksmu“, būtent jis turėjo žūti pirmiausia. Beje, ir pačią legendą apie „prakeiksmą“, greičiausiai, jis pats ir paskelbė. Visa to dėka apsukrusis archeologas nukreipė visuomenės dėmesį nuo keistų visos ekspedicijos aplinkybių.

Hovardo Karterio kasinėjimų rezultatai patenkino visus jų organizatorius. Pats jis išgarsėjo kaip pats žymiausias egiptologas pasaulyje, kuriam prilygti galėjo nebent Trojos atradėjas Henrikas Šlymanas. Be to, visoje šioje aferoje Karteris neblogai uždirbo. Egipto vyriausybė, parėmusi šią aferą, taip pat nepralošė. Juk Kaire saugoma tik nedidelė dalis „Tutanchamono brangenybių“, nes didžioji jų dalis už didžiulius pinigus buvo parduota garsiausiems pasaulio muziejams, taip Egiptui atnešdama milijonus. Jeigu dar įvertinti turistų, norinčių atvykti į Nilo pakrantę ir savo akimis pamatyti Tutanchamono kapavietę, gausą, tai Karterio aferą galima laikyti ypač naudingo kapitalo investavimo pavyzdžiu. Pelnas, kurį gavo aferos rengėjai, be abejo, buvo vertas to, kad dėl jo būtų įvykdytos kelios žmogžudystės.

Pabaigai reikia paminėti, kad galima Tutanchamono kapavietės iškasenų falsifikacija nėra vienintelis atvejis archeologijos istorijoje. Pavyzdžiui, žinomas prancūzų archeologas Polis Emilis Bota, aptikęs Nineviją, viename privačiame pokalbyje prisipažino, kad į kiekvieną kasinėjimo duobę prieš ją užpilant įmesdavo niekutį - marmurinį drambliuką, iš anksto juokdamasis dėl to, jog kažkas, kada nors atkasęs figūrėlę, rimtai manys, jog rado istorinę vertybę. Žinoma, prancūzo išdaigos yra niekai, palyginus su anglo machinacijomis, tačiau tikrai gali būti, kad mes, lankydami muziejus ir gėrėdamiesi senovės civilizacijos paminklais, iš tikrųjų žiūrime į daiktus, kurie atsirado panašiu būdu, kaip Boto drambliukai.

Paranormal.lt naujienos

Patogiausias būdas SUŽINOTI DAUGIAU – sekti naujienas mūsų „Facebook“ „Twitter“ paskyroje!

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar