Žmonija gali atsitiktinai paskelbti tarpžvaigždinį karą kitos planetos civilizacijai

Įsivaizduokite save pasaulyje, kuris nelabai skiriasi nuo mūsų Žemės ir kuris sukasi aplink žvaigždę, panašią į mūsų Saulę.

Temperatūra ir atmosfera idealiai tinka tam, kad paviršiuje egzistuotų skystas vanduo, o vandenynai ir žemynai garantuoja, kad tinkamos sąlygos gyvenimui išliks milijardus metų. Evoliuciniai procesai taip pat padidino organizmų sudėtingumą ir diferenciaciją šiame pasaulyje. Atsitiktinių mutacijų ir natūraliosios atrankos dėka kažkuri gyvybės rūšis šiame pasaulyje tapo protinga, sąmoninga ir pasiekė nematytą dominavimo prieš gamtą lygį. (paranormal.lt)

Vystantis technologijoms ši rūšis ėmė galvoti apie kitas civilizacijas, esančias šalia kitų žvaigždžių. Ir vėliau iš tolimo, silpno šviesos taško danguje įvyko pirmoji ataka, reliatyviu greičiu pramušusi skylę planetoje. Tai nebuvo meteoras, asteroidas ar kometa, tai buvo žmonija.

Mūsų Žemėje mūsų svajonės apie tarpžvaigždines keliones paprastai skirstomos į dvi kategorijas:

- Mes keliaujame lėtai, naudojame raketinius variklius, o mūsų kelionė trunka daugybę žmogaus gyvenimų.

- Mes keliaujame greitai, pasinaudodami geriausiais mokslo pasiekimais, kurie leidžia mums keliauti greičiu, artimu šviesos greičiui.

Netgi nepilotuojamiems skrydžiams šie du variantai atrodo vieninteliai galimi. Arba mes keliaujame kaip „Voyager“ aparatai ir vieną šviesmetį nuskrendame per tūkstančius mūsų metų, arba mes sukuriame naujas technologijas, kurių pagalba kosminiam aparatui galima suteikti žymiai didesnį greitį. Pirmasis variantas atrodo nepriimtinas, o antrasis - nerealus.

Ar mes galime susidurti su kitų planetų gyventojais?

Tačiau 2010 metais įvyko kai kas, kas gali visiškai pakeisti žaidimo taisykles. Mes iš tiesų atlikome didžiulį technologinį šuolį, kuris suteikia galimybę perduoti skraidančiam aparatui didžiulį energijos kiekį ilgą laikotarpį, o aparatas pasiektų iki šiol neregėtą greitį.

Logiškas klausimas: koks tai šuolis? Lazerinė fizika. Šiandien lazeriai yra žymiai galingesni ir labiau kolimuoti, o tai reiškia, jei mes pakelsime į kosmosą didelį kiekį šių galingų lazerių, kur jiems netrukdys spindulio sklaida atmosferoje, jie galės šviesti į vieną taikinį ilgą laiką, perduodami energiją ir impulsą, kol suteiks aparatui greitį, viršijantį 10 proc. šviesos greičio.

2015 mokslininkai parengė techninį dokumentą, kuriame aprašė, kaip pažangią lazerinę sistemą galima būtų suderinti su saulės burės koncepcija ir taip sukurti kosminį aparatą su „lazerine bure“. Teoriškai galima būtų panaudoti dabar esančias technologijas ir ypač lengvus skraidančius aparatus („žvaigždžių lustus“) tam, kad po kelių dešimtmečių pasiektumėme artimiausias žvaigždes.

Idėjos esmė tokia: galingų lazerių masyvą nukreipti į atspindintį tikslą, prie burės pritvirtinti nedidelį palydovą ir suteikti jam maksimalų galimą greitį. Nedidelis - tai reiškia visiškai mažas. Pati saulės burės idėja yra sena, ji atsirado kartu su Keplerio teleskopu. Tačiau lazerinės burės panaudojimas būtų tikra revoliucija.

Šio įrenginio privalumai prieš kitus tiesiog neįtikėtini:

- Šiuo atveju didelė naudojamos energijos dalis gaunama ne iš vienkartinės raketos, o iš lazerių, kuriuos galima perkrauti.

- „Žvaigždžių lustų“ svoris labai nedidelis, todėl jiems galima suteikti labai didelį greitį, artimą šviesos greičiui.

- Atsiradus miniatiūrinei elektronikai ir ypač lengvoms medžiagoms mes galime kurti tinkamus naudoti prietaisus ir išsiųsti juos už šviesmečių.

- Pati ši idėja nėra nauja, tačiau naujų technologijų, kurios jau sukurtos ar bus sukurtos per artimiausius du-tris dešimtmečius, atsiradimas šią perspektyvą paverčia realia.

Ir taip, ką mes turime? Mes sukuriame tinkamą medžiagą, kuri gali atspindėti pakankamai lazerio šviesos, kad ši nesudegintų burės. Mes pakankamai tiksliai nustatome lazerius ir iš jų suformuojame pakankamai didelį lazerių masyvą, kuris „žvaigždžių lustams“ leis pasiekti greitį, siekiantį 20 proc. šviesos greičio, t. y. 60 000 km/s. Po to juos nukreipiame į potencialiai gyvenamą planetą, pavyzdžiui, į Kentauro Alfa ar Banginio Tau žvaigždyną.

Gali būti, kad mes į vieną žvaigždžių sistemą pasiųsime ištisą būrį tarpžvaigždinių aparatų, kad galėtumėm ją kuo detaliau ištirti ir gauti kiek galima daugiau informacijos. Juk pagrindinis mokslo tikslas - paprasčiausiai surinkti duomenis, atvykus į vietą, ir juos perduoti atgal. Tačiau yra trys didžiulės problemos, kurių poveikis gali prilygti tarpžvaigždinio karo paskelbimui.

Pirmoji problema yra tai, kad tarpžvaigždinė erdvė užpildyta dalelėmis, dauguma kurių galaktikoje skrieja pakankamai lėtai (kelis šimtus kilometrų per sekundę). Kai tokios dalelės susiduria su kosminiu aparatu, jame pramuša skylutes, dėl kurių pats aparatas labai greitai tampa panašus į šveicarišką sūrį.

Antra problema yra ta, kad nėra jokio stabdymo mechanizmo. Kai šie kosminiai aparatai atvyksta į paskirties paštą, jie ir toliau skrenda tuo pačiu didžiuliu greičiu. Nėra galimybės pristabdyti aparatą, kad būtų galima surinkti duomenis arba pradėti skrieti orbita aplink tiriamą planetą. Aparatai paprasčiausiai praskries pro šalį didžiuliu greičiu.

Trečia problema yra ta, kad pasiekti tikslumą, reikalingą priartėjimui prie numatytos planetos (tačiau ne susidūrimui su ja), praktiškai neįmanoma. Bet kokios trajektorijos „neapibrėžtumo kūgis“ apims ir planetą, kurią norime ištirti.

Kas bus, jeigu pataikysime į gyvenamą planetą? Kas vyks po to?

60 000 km/s - tai greitis, tūkstančius kartų didesnis už bet kokio kosminio kūno, įskridusio į mūsų planetos atmosferą, greitis. Tai 1000 kartų didesnis greitis už tą, kuriuo skrieja patys greičiausi mūsų Saulės sistemoje užgimę meteorai. Tokiam „žvaigždžių lustui“ pakaks kelių tūkstantųjų sekundės dalių, kad įveiktų visą atmosferą - nuo kosmoso iki planetos paviršiaus.

Greitis ir energija kartu daro stebuklus. Jeigu padvigubėja greitis, energija padidėja keturis kartus; kinetinė energija yra proporcinga greičio kvadratui. Didžiulis luitas, sveriantis tūkstantį tonų ir ant planetos krentantis 60 km/s greičiu, padarys tam tikrą žalą. Tačiau 1 kg sveriantis akmuo, skriejantis 60 000 km/s greičiu, susidūrimo metu išlaisvins tiek pat energijos.

Netgi jei kūno masė yra visiškai maža, tam tikra žala bus padaryta. Planeta, į kurią pataikys 1 gramą sveriantis ir 60 000 km/s greičiu skriejantis aparatas, patirs tokias pačias pasekmes, jeigu į ją pataikytų 1 toną sveriantis ir 60 km/s greičiu skriejantis asteroidas. Žemėje tokie susidūrimai vyksta maždaug kartą per dešimtį metų. Paskutinis toks žinomas susidūrimas - tai Čeliabinsko meteoritas.

Jeigu jūs gyventumėte pasaulyje, kurį bombarduoja mažyčiai bombonešiai, kokia jums kiltų mintis? Jūs žinotumėte, kad jie per lengvi ir per greiti, kad būtų natūraliai aptinkami gamtoje, o tai reiškia, kad juos sukūrė išsivysčiusi civilizacija. Jūs pagalvotumėte, kad jus atakuoja tikslingai - juk kosmosas pernelyg didelis, kad tai būtų atsitiktinumas.

Dar blogiau bus, jeigu įtarsite, kad atakuojanti civilizacija turiu blogų kėslų. Nė viena taikinga civilizacija nepaleis ko nors tokio neatsargaus, jeigu žinos, kad kitai planetai gali padaryti žalą. Jeigu mes esame tokie protingi, kad galime pasiųsti kosminį aparatą per visą galaktiką link kitos žvaigždės, turime būti pakankamai išmintingi, kad numatytumėme galimas šio veiksmo katastrofiškas pasekmes.

Stivenas Hokingas kartą perspėjo: „Jeigu mus aplankys ateiviai, rezultatas bus toks pats, koks buvo, kai kažkada Kolumbas išsilaipino Amerikoje - vietiniams gyventojams tai baigėsi blogai“.

Jeigu mes ir įvertinsime mūsų tarpžvaigždinių ambicijų ir technologijų pasekmes, tapsime pirmaisiais istorijoje, apšaudžiusiais kitą gyvenamąją planetą. Tai, kad pats Stivenas Hokingas buvo „Breakthrough Starshot“ projekto šalininkas, kelia tam tikrą nesusipratimą. Atsargus, kai kalbama apie kontaktą su kitų planetų gyventojais, jis nejautė jokių problemų, kaip kalbama apie tarpžvaigždinio ginklo panaudojimą.