Anomalinis Hoia-Baciu Miškas Rumunijoje

Hoia-Baciu miškas, esantis Rumunijoje netoli Cluj-Napoca miesto, teisėtai vadinamas viena iš paslaptingiausių vietų Europoje. Dar jis vadinamas „Transilvanijos Bermudų trikampiu“. Tokia analogija peršasi pati savaime: čia be pėdsakų dingsta žmonės, pasitaiko susitikimų su NSO... Aplinkinių kaimų gyventojai nemėgsta vaikščioti į Hoia-Baciu mišką, kad nesupykdytų galingų paslaptingų jėgų, kurios, jų nuomone, gyvena miške...

Miškas keičiasi akyse...

Svarbiausia Transilvanijos įžymybė yra XIV amžiuje statyta Bran pilis. Kažkada ji priklausė legendiniam Vladui Cepešui, kuris labiau žinomas grafo Drakulos vardu.

Tačiau paskutiniuoju metu vis daugiau turistų atvyksta aplankyti ne tik ir ne tiek Drakulos pilies, kiek ją supančio Hoia-Baciu miško, kuriame paranormalūs reiškiniai tapo kone kasdienybe.

O juk vos daugiau kaip prieš 100 metų tai buvo miškas kaip miškas. Vietiniai gyventojai čia medžiodavo, rinkdavo uogas ir grybus. Per mišką ėjo kelias, kuriuo žmonės nebijodavo keliauti net naktį. Dabar šis kelias užleistas, o važiuoti naktį per Hoia-Baciu mišką rizikuotų nebent ekstremalai arba išprotėję paranormalių reiškinių tyrinėtojai, kurių, beje, netrūksta.

Praėjusio amžiaus pradžioje miškas (tada jis dar vadinosi tiesiog Hoia) pradėjo keistis tiesiog akyse. Tiesūs medžių kamienai pradėjo išlinkti keisčiausiais kampais. Žemė apaugo tankiomis samanomis. Iš miško pamažu dingo žvėrys, paskui juos - ir paukščiai. Vietiniai šnabždėjosi, kad Hoia miške matė Vladą Cepešą, kuris savo laikais labai mėgo medžioti šiose vietose. Sklido gandai, kad šio miško tankumynuose apsigyveno pats velnias.

Dingęs piemuo

Bloga reputacija apie Hoia mišką pradėjo sklisti iškart po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Viename iš vietinių kaimų gyveno piemuo, vardu Baciu (išvertus iš rumunų kalbos reiškia “lyderis”, “vadas”). Vietiniai gyventojai augino galvijus, todėl Baciu, kuris augino šimtus galvijų ir pardavinėjo avis, buvo gerbiamas. Vieną liepos mėnesio dieną piemuo ginė 200 avių bandą į turgų Cluj-Napoca miestelyje. Kelias vedė per mišką. Baciu įėjo į mišką anksti ryte ir ... dingo be pėdsakų.

Kai nustatytu laikus jis nepasirodė turguje, pirkliai, kurie laukė avių ir net buvo iš anksto sumokėję užstatą, sunerimo. Miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai (paieškose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių) iššukavo visą mišką, o jo plotas buvo 35 hektarai. Bet nei piemens, nei avių rasti nepavyko.

Plėšikų šiuose kraštuose nebuvo. O jei jie ir būtų buvę, būtų nužudę Baciu ir paslėpę jo kūną, tai paslėpti tokią didelę bandą, kad niekas nieko nepastebėtų, tikrai buvo nerealu. Visų gerbiamas piemuo ir avys dingo be pėdsakų. O miškas nuo to karto pradėtas vadinti Hoia-Baciu.

Laiko kilpa

Miškas, tarsi plėšrūnas, pabandęs žmogaus kraujo skonio, reikalavo vis naujų ir naujų aukų. Per kelerius metus Hoia-Baciu miške dingo dar keli žmonės. Jų kūnų rasti taip pat nepavyko. Bet šias tragedijas galima iš dalies laikyti nelaimingu atsitikimu, laukinių gyvūnų užpuolimu, t.y. bandyti kažkaip paaiškinti. O kitos istorijos dvelkia atvira velniava.

Pavyzdžiui, štai du atvejai, nutikę jau po Antrojo pasaulinio karo. Jauna mokytoja, kuri netikėjo nei dievu, nei velniu, išsiruošė į Hoia-Baciu mišką grybauti. Netrukus vietiniai gyventojai rado ją sėdinčią miško pakraštyje.

Nelaimėlė buvo praradusi atmintį, neprisiminė net savo vardo. Ir nieko negalėjo paaiškinti, kas jai nutiko miške. Kitą kartą penkiametė mergaitė vijosi gražų drugelį, įbėgo į mišką ir pradingo. Organizuotos paieškos buvo bevaisės, mažylės rasti nepavyko. Tik po penkerių metų pradingusi mergaitė su tais pačiais drabužiais ir nė kiek nepasikeitusi išoriškai išėjo iš miško, laikydama už sparnelio sugautą drugelį.

Mažylė taip ir nesugebėjo papasakoti, kur buvo dingusi: jai nuo momento, kai įėjo į miško tankmę, praėjo vos kelios minutės.

Išsilavinę žmonės, kaip ta mokytoja, apie kurią kalbėjome, netiki prietarais. Todėl, nors dauguma vietinių gyventojų vengė lankytis Hoia-Baciu miške, vis dėlto kai kas ėjo ten grybauti ir uogauti. Ne visi, bet kai kurie netrukus susirgdavo: žmonės skundėsi odos bėrimais, juos vargino migrena, galvos svaigimas, vėmimai be priežasties. Gydytojai negalėjo nustatyti negalavimų priežasčių visiškai sveikiems žmonėms. Po tam tikro laiko žmonės pasveikdavo, bet miškas galutinai užsitarnavo blogą reputaciją.

Pasaulinė šlovė

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Hoia-Baciu fenomenu susidomėjo rumunų biologas Aleksandras Siftas. Jis buvo pirmasis mokslininkas, kuris rimtai ėmėsi tyrinėti šią paranormalią zoną. Kelerius metus, nepaisydamas pavojaus, Aleksandras išvaikščiojo mišką skersai ir išilgai, nakvojo tankmėje, fotografavo ten.

Keista, bet Hoia-Baciu nepadarė jam jokios žalos. Aleksandras Siftas pasakojo, kad miško gilumoje yra keista apvali laukymė, kurioje neauga jokie augalai. Palyginus dirvos iš šios laukymės ir paprasto miško pavyzdžius, jokių dirvos sudėties skirtumų nenustatyta. Vadinasi, biologinių priežasčių neaugti augalams apvalioje miško aikštelėje nėra.

Aleksandras Siftas teigė, kad NSO (dažniausiai apvalios formos) galima sutikti beveik visur miške. Bet “plikos” laukymės rajone jų aktyvumas yra didžiausias. Išryškinus naktinių fotosesijų juosteles, tyrėjas atkreipė dėmesį į vieną keistą ypatybę: daugelyje nuotraukų užfiksuoti apvalūs šviečiantys objektai, nematomi paprasta akimi.

Beje, tokie ratilai dažnai matyti ir nuotraukose, padarytose skaitmeniniais fotoaparatais. Mokslininkai negali to kažkaip protingai paaiškinti, o vietiniai gyventojai paaiškinimą turi. Jų nuomone, ratilai - tai žuvusių vaikų sielos. Transilvanijos žemės gausiai sulaistytos krauju. Ši teritorija viduramžiais nuolat ėjo iš rankų į rankas. Visa tai, be abejo, lydėjo žiauri prievarta. Nelaimingus paprastus valstiečius plėšė, negailestingai žudė ir vietiniai kunigaikštukai, ir vengrai, ir rumunai, ir turkai.

... 1968 metais Sifto darbus tęsė rumunų karo inžinierius Emilis Barnis. Vos pradėjus stebėjimus, jam pavyko nufotografuoti NSO virš medžių viršūnių. Ekspertai nustatė, kad kalba iš tikrųjų eina apie kažkokį skraidantį objektą, kurio prigimties jie paaiškinti negalėjo. Laikoma, kad tai yra pati ryškiausia ir patikimiausia NSO nuotrauka, padaryta Rumunijoje.

Portalas į kitą PASAULĮ?

Mūsų dienomis į Hoia-Baciu atvyksta daugybė turistų iš įvairių pasaulio šalių - Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos ir kt. Beje, paranormalūs aktyvumas šiose vietose per paskutinius metus truputį sumenko. Ne visiems atvykėliams pavyksta susidurti su mistiniais reiškiniais.

Bet daug kas matė miške šviečiančius rutulius (dažniausiai prie “plikos” laukymės miško gilumoje). Kartais tyrėjai girdi keistus garsus arba mato šmėžuojančius šešėlius, ugneles. Žiemą ant sniego neretai atsiranda keistų pėdsakų, nepriklausančių jokiai žinomai Žemės gyvai būtybei.

Fotografijose vis dar dažnai galima matyti keistus siluetus ir šviečiančius burbulus, kurių paprasta akimi nepamatysi.

Prestižiniai apie ufologiją rašantys leidiniai, taip pat kanalas BBC, Hoia-Baciu vadina viena iš įdomiausių paranormalių zonų planetoje. Čia net buvo atvažiavęs Nikolas Keidžas, labai susidomėjęs laidomis apie paslaptingą mišką. Garsus Holivudo aktorius kelias dienas filmavo dokumentinį filmą apie Hoia-Baciu, kurį dabar rodo savo pažįstamiems per uždarus vakarėlius. Keidžas yra įsitikinęs, kad medžiai miške pakeitė savo formą, veikiant galingai energetikai, kuria pasižymi šios vietos. Po šio aktoriaus pareiškimo į Hoia-Baciu ėmė važiuoti jogos mėgėjai. Jie medituoja miške ir bando pasisemti energijos iš mistinio šaltinio. O aplinkinių kaimų gyventojais paskutiniais metais rado savo visos šios Hoia-Baciu vykstančios velniavos paaiškinimą. Jie įsitikinę, kad “plika” laukymė tankmėje - tai portalas į kitą pasaulį. Dingę žmonės tiesiog patekdavo į šį portalą. O šviečiantys burbulai, keisti šešėliai ir NSO - tai paralelinės visatos gyventojai, atsitiktinai patekę į mūsų pasaulį.

Yra ir dar viena versiją, kuri bando paaiškinti paslaptingus reiškinius Hoia-Baciu miške. Drakulos pilis, apie kurią kažkaip pamiršo visame tame triukšme apie mistinį mišką, visai gali daryti įtaką ją supančiai teritorijai savo neigiama energetika. Pilis net galėtų būti savotiškas portalas, jungiantis mūsų pasaulį su paraleliniais pasauliais.

Paranormalus aktyvumas HOT Spot

Aktyvumas Hoia-Baciu miške neabejotinai nėra susijusi vien tik su ateiviais. Iš tikrųjų tai nėra visiška tiesa. Daugybė paranormalių reiškinių aprašymų pasitaiko reguliariai. Pavyzdžiui, nemažai žmonių praneša, kad jie mato “šešėlinius žmones” ar keistas tamsias figūras už jų akių kampų. Kai jie pasisuka, kad pamatytų tuos keistus reiškinius, ten nieko nebebūna. Kai kurie net pranešė, kad buvo prievarta pargriauti ant žemės. Dar daugiau nerimo kelia pranešimai apie netikėtai atsiradusius fizinius įbrėžimus ant veido ar rankos, tarsi nematoma ranka su nagu būtų pasidarbavusi. Patys keisčiausi garsai - tai juokas, ir jaunų merginų juokas. Ir tie garsai sklinda iš niekur, tarsi priklausytų nematomoms būtybėms. O keisčiausia man asmeniškai yra tai, kad apie labai panašų atvejį man pasakojo krikšto tėvas, kuris su draugu ėjo palei šio miško pakraštį, ir po sekundės draugas dingo. Kai jis atsirado, buvo visas apdraskytas, tarsi būtų dalyvavęs rimtose muštynėse. Vyras buvo praradęs orientaciją, tik pasakė, kad jį užpuolė raganos ir kad tik nepaprastų pastangų dėka jam pavyko atsilaikyti ir sugrįžti į tinkamą kelią.

Galimai vienas iš keisčiausių tvirtinimų apie tokius poltergeisto tipo veiksmus (fizinis šmėklų pasireiškimas) atsirado, kai televizijos serialo “Destination Destinity” komanda nuvyko į paslaptingą mišką. Vienas iš komandos narių Evanas buvo užpultas, kai sėdėjo laukymėje. Staiga pasirodė “netikėtas šviesos pliūpsnis”, ir Evanas perskrido iš vienos laukymės pusės į kitą. Vėliau jis pamatė, kad susižeidė rankas, nors rankas dengė ilgos rankovės. Tačiau labiausiai visus išgąsdino Evano pareiškimas, kad prieš pat netikėtą nežinomos jėgos užpuolimą jis išgirdo “keistus moteriškus balsus” sau už nugaros.

Miškas “žino" ir atsako kiekvienam žmogui?

Daugelyje pranešimų kalbama apie burbulus arba “šokančias ugneles”, mirgančias ant medžių ir už jų ribų. Šios ugnys paprastai pasirodo iš niekur, paskui taip pat greitai ir pranyksta, tarsi būtų iš kito pasaulio ar tiesiog iš oro.

Vienas iš tikrai keistų paranormalaus aktyvumo Hoia-Baciu miške aspektų yra tai, kad patirtis unikali vienam žmogui ir netinka kitam. Ir nors tai turi paviršutinišką prasmę, bet gerokai gilesnis atrodo tvirtinimas, kad miškas yra “gyvas”. Kai kurių žmonių nuomone, miškas “žino” ketinimų ir baimės bruožus, todėl bet kokia patirtis skirta būtent jam. Įdomi nuomonė, be abejonės. Ir galbūt nėra tokia neįprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Galiausiai dauguma paranormalių reiškinių - tai vienokia ar kitokia energijos forma. Todėl jie veiks skirtingai, priklausomai nuo konkretaus žmogaus energijos.

Be to, be tų nematomų būtybių keistų pasirodymų ir net kūno pakenkimų, kuriuos jos padaro, daug žmonių taip pat teigia, kad netikėtai pasijaučia keistai blogai, kai eina per tą keistą mišką: netikėtas sąmonės susipainiojimas, galvos svaigimas, smarkūs galvos skausmai, netikėti stiprūs skausmai visame kūne. Tarsi kažkas badytų adatas į vudu lėlę. Dar keistesni atrodo pranešimai apie netikėtus emocijų pasikeitimus ir prisiminimus. Tarsi protą valdytų kažkokia išorinė jėga.

Dauguma vietinių gyventojų mano, kad miške yra portalas. Tai suteikia vaiduokliams, dvasinėms esybėms ir net NSO galimybę patekti j mūsų pasaulį. Ir nors visas miškas pilnas visokiausių istorijų, ko gero, pati keisčiausia šios iš tiesų keistos vietos dalis yra laukymė, praminta “Ratu”. Ten ir gali būti tas portalas.

Ratas - tai vieta, kur niekas neauga!

Vieta, apie kurią kalbėjome anksčiau, daugeliui žinoma kaip “Ratas”. Visi reiškiniai, susiję su šia vieta, liudija, kad tai yra keistas ir galimai pavojingas žemės gabalas. Ratas netikėtai virsta grėsminga vieta. Keisčiausia šioje vietoje yra tai, kad tas ratas yra “negyva zona”. Čia tiesiog neauga jokia augmenija: nei žolė, nei medžiai, niekas. Paimti dirvos mėginiai rodo, kad taip būti neturėtų. Šios vietos dirva niekuo nesiskiria nuo dirvos aplinkiniuose miškuose. Vis dėlto, niekas neauga šioje apvalioje miško laukymėje, o priežasčių paaiškinti niekas negali.

Būtent šį beveik idealų ratą vietiniai gyventojai ir tyrinėtojai laiko visų keistų reiškinių epicentru. Ar tai kažkoks portalas, atsivėręs šioje šalies dalyje? Ar tai buvo kažkada egzistavusių labai išsivysčiusių civilizacijų savotiška ritualinė vieta tokioms energijoms generuoti? O gal tai gali būti likučiai kažkokios labai aukšto lygio ir (dabar) nestabilios technologijos, kurią paliko galimai žlugusi civilizacija? Arba gal ten, būtent toje miško laukymėje, nusileido kažkoks NSO - disko formos skraidantis aparatas iš kito pasaulio?