Archimedo hiperboloidas

Romos legionieriai, kovodami su Kartagina dėl viešpatavimo, daugybe triremų priplaukė prie priešininkų sąjungininko Sirakūzų miesto. Sicilijos miestas apmirė, laukdamas sutriuškinimo, nes nusilpusi Kartaginos armija negalėjo suteikti reikiamos pagalbos. Romos legionieriai, apsirengę odinius šarvus ir ant galvų užsidėję šalmus jau mintyse galvojo apie greitą ir nesunkią pergalę. Tačiau tai, kad įvyko vėliau, buvo visiškai netikėta – jau be kelių minučių nugalėtojai buvo sutriuškinti (paranormal.lt).

Pergalės ginklas

Burlaiviai, papildomai varomi irklais, prie Sirakūzų miesto sienų priartėjo 150-200 m atstumu. Tuo metu laivuose buvę Romos legionieriai įtvirtintame krante pastebėjo keistus šviesos blyksnius. Po akimirkos burės, o po to ir medinė triremų apdaila užsiliepsnojo. Romos laivynas akimirksniu buvo sudegintas Archimedo veidrodžiais. Šis mūšis ne kartą buvo aprašytas įvairiuose šaltiniuose. Buvo minima apie 450 bronzinių veidrodžių, kurie buvo nušlifuoti iki blizgesio. Kaip liudija Diodoras Sicilietis (I amžius prieš mūsų erą), „kai romėnų laivai stovėjo strėlės skrydžio atstumu, Archimedas ėmė veikti šešiakampiu veidrodžiu, sudarytų iš nedidelių keturkampių ant lankstų pritvirtintų veidrodžių, kuriuos buvo galima judinti metaliniais strypeliais. Jis veidrodį taip pastatė, kad jame susikoncentravę saulės spinduliai atsispindėtų, sukurdami karštį, kuris pavertė romėnų laivus pelenais, nors jie ir buvo per strėlės skrydžio atstumą“.

Archimedas (287-212 metai prieš mūsų erą) išsilavinimą gavo Egipte, parašė veikalą „Katoprika, arba mokslas apie veidrodžius“. Gyvendamas Tėbuose jis susidomėjo gamtos mokslais, kurie leido Archimedui suvokti priimančio ir atspindinčio paviršių problemos esmę. Be smalsaus mokslininko proto dėmesio neliko įgaubtos Didžiosios piramidės paviršiaus briaunos ir Egipto žynių aiškinimai, kodėl taip buvo padaryta. Taip ir buvo sukurta saulės šviesą atspindinčių įgaubtų veidrodžių sistema, sudaranti tarsi vieną didžiulį veidrodį. Paryžiaus mokslininkas Žoržas Lui Biufonas 1747 m. balandžio 10 d. pakartojo Archimedo išradimą ir uždegė už 50 m esančią lentą. Bandyme buvo panaudoti 128 veidrodžiai. XX amžiuje bandymas ištirti galimybę įgaubtais veidrodžiais sukurti deginančios šviesos spindulį buvo dar kartą pakartotas. 1973 metais graikų fizikas Joanis Sakosas 70-iai kareivių davė poliruoto vario lakštus, kurių dydis buvo 91 x 50 cm. Atsispindėję saulės spinduliai buvo nukreipti į senovės Romos laivo modelį, stovintį Skaramango uoste 50 m atstumu nuo kranto. Modelis užsiliepsnojo po kelių sekundžių!

Hitlerio „Archimedai“

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių Hilerslebeno miestelis buvo svarbiausias poligonas, kuriame buvo kuriami ir išbandomi naujausi ginklai. Tyrimo centruose dirbo daugiau kaip 150 inžinierių ir fizikų, kurdami įvairių rūšių eksperimentines karines priemones. Pats ambicingiausias projektas buvo „Sonnengewehr“ - „Saulės patranka“ - orbitinis ginklas, idealus Hitlerio keršto ginklas.

Saulės patrankos idėją pasiūlė Hermanas Obertas, kuris 1929 metais iškėlė mintį maždaug 1000 km atstumu nuo Žemės paviršiaus pastatyti stotį. Mokslininkas siūlė šią stotį naudoti kaip radijo bangų retransliatorių ir taip pat nurodė jos panaudojimo gynybos tikslais galimybes. Buvo siūloma tokioje stotyje sumontuoti 100 m skersmens įgaubtą veidrodį, kuris galės koncentruoti saulės spindulius ir juos nukreipti į norimą tašką Žemės paviršiuje. Generolai galvojo apie tokio veidrodžio panaudojimą kariniais tikslais. Hilerslebene dirbantys fizikai, vykdantys karinius užsakymus, išplėtė orbitinio veidrodžio koncepciją.

Jie atliko reikalingus skaičiavimus, po kurių paaiškėjo, jog reikia parabolinio veidrodžio, kurio plotas būtų ne mažiau kaip 3 km2, iškelto į 8200 km aukštį. Išnagrinėję šviesą atspindinčias medžiagas mokslininkai pasirinko metalinį natrį. Moduliams iškelti į orbitą buvo planuojama panaudoti „Vergeltungswaffe 2“ (V-2) raketas, kuriomis karo pabaigoje buvo bandomas bombarduoti Londonas. Specialiai modifikuotą raketos versiją A-ll kosminiams skrydžiams Penemiundėje kūrė pats Verneris fon Braunas. Saulės patrankos komanda, gavusi signalą atakai, turėjo paleisti visą masyvą raketinių greitintuvų ir orientuoti veidrodį reikiama kryptimi taip, kad saulės spinduliai būtų koncentruojami nedideliame plote Žemės paviršiuje. Teoriškai šios patrankos energijos turėjo pakakti sudeginti ištisus miestus, išgarinti ežerus, išlydyti šarvuotą techniką. Tokiai galiai negalėtų pasipriešinti nė viena šalis... 1945 metų pavasarį projektas buvo uždarytas.

Įgaubtų veidrodžių savybės

Kalbant apie veidrodžių savybes neatsitiktinai buvo paminėta Egipto piramidė ir Archimedo ginklas, nes įgaubto paviršiaus savybės tapo XX amžiaus fizikų ir matematikų pamėgtu tyrimo objektu. Šios savybės buvo naudojamos, kuriant mechaninius prietaisus, mašinas, ginklus. Beje, senovėje įgaubtų paviršių panaudojimo diapazonas buvo dar platesnis. Tolimoje senovėje žmonės įgaubtomis taurėmis kviesdavo mirusiųjų dvasias - apie tai rašė Homeras ir Herodotas. Indijos ir Egipto šventyklose šios taurės buvo naudojamos ateičiai pranašauti. Žydų tautos istorijoje yra pasakojama, kad įgaubtą veidrodį turėjo garsusis karalius Saliamonas. Lotynų Amerikoje kapavietėse, esančiose šalia paslaptingosios Naskos plynaukštės, buvo aptikti įgaubti veidrodžiai, pagaminti iš poliruotų metalų: aukso, sidabro, vario.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje įgaubtų veidrodžių mistines savybes tyrinėjo rusų mokslininkas V. Kaznačejevas. Jis atliko eksperimentus, kurių metu buvo bandoma telepatiniu būdu perduoti regimąją informaciją iš vieno objekto kitam objektui, pasinaudojant įgaubtais veidrodžiais. Taip pat bandyta perduoti informaciją iš žmogaus smegenų į Žemės informacinį lauką. Mokslininkui pavyko įrodyti, kad įgaubtas veidrodis veikia ir kaip priėmimo, ir kaip siuntimo antena.

XXI amžiaus spindulys

Deja, mūsų laikais saulės šviesos panaudojimas kariniais tikslais tapo visiškai realiu faktu. Buvo sukurti koviniai veidrodžiai, kurie iš kosmoso turi nukreipti šviesos spindulį į Žemę. J planetą nukreiptas toks spindulys lengvai pereina debesis, o fokuso centre temperatūra siekia kelis tūkstančius laipsnių. To pakanka, kad paviršiuje būtų išdegintos kelių metrų gylio duobės. Nuo tokio ginklo neapsaugos jokios požeminės slėptuvės.

Archimedo sukurta technologija tapo pagrindu visiems XX amžiuje sukurtiems spinduliniams ginklams. JAV prezidento Reigano valdymo metu, vykdant SGI (strateginės gynybos iniciatyvos) programą, buvo sukurtas ginklas, kuriame panaudoti nauji fizikiniai principai, - lazerinis ginklas. Tyrinėtojai apsistojo ties nauju energijos šaltiniu - dirbtiniu protonų irimu (DPI), kurio metu išlaisvinamos energijos kiekis tūkstančius kartų viršija tą, kuri išsiskiria termobranduolinio sprogimo metu. Teoriškai tokio spindulinio ginklo galingumas yra neribojamas, tačiau svarbiausias dalykas - jis yra nepaprastai didelio tikslumo. Būtent XX amžiuje, kai karai dėl viešpatavimo tapo globaliais, prisireikė naujų Saulės energijos panaudojimo metodų, kurie padėtų natūralią gamtinę griaunamąją jėgą nukreipti tiesiai į reikiamą vietą. Amerikiečių mokslininkų, sukūrusių kosminę spindulinę sistemą, inžineriniai sprendimai jau pritaikyti ne gynybai, o globaliam puolimui. Archimedo pasekėjai Amerikoje pasiūlė į Žemės orbitą iškelti saulės baterijas, kurios saulės šviesą paverstų elektros srove, o po to mikrobanginiu spinduliavimu, kuris fokusuojamas ir kaip spindulys nukreipiamas į priėmimo stotį, esančią Žemės paviršiuje. Paskaičiuotas ir transportavimo atstumas, ir galimi nuostoliai dėl atmosferos poveikio. Paaiškėjo, kad 2-3 GHz dažnio spinduliavimas ne tik nekenkia antžeminiams objektams, bet ir nesąveikauja su atmosfera. Pagal komandą iš Žemės energijos tankis gali būti nustatytas iki 1 milijono vatų į kvadratinį centimetrą, tuomet spindulys tampa galingu psichotropiniu ginklu, paveikiančiu visas gyvas ir protingas būtybes. O juk viskas prasidėjo nuo saulės energijos sugėrimo ir keitimo. Ir šis ginklas sukurtas tuo metu, kai galingosios valstybės ieško tokių kariavimo būdų, kurie sunaikins viską, kas gyva, tačiau nesunaikins materialinių vertybių!