Byfeldo-Brauno efektas: kaip skraido NSO

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje fizikas Tomas Braunas darė eksperimentus profesoriaus Pauliaus Byfeldo laboratorijoje ir nustatė gana įdomų reiškinį...

Vyras eksperimentavo su Kūlidžo vamzdžiu ir išsiaiškino, kad jei jis yra ant svarstyklių su teigiamu elektrodu viršuje, tai instrumento svoris mažėja, o su neigiamu krūviu - didėja. Nustatytas reiškinys rodė, kad elektros kondensatorius gali pasislinkti į teigiamo poliaus pusę ir taip bus tol, kol yra krūvis.

Reiškinys buvo pavadintas Byfeldo-Brauno efektu - dviejų mokslininkų garbei: laboratorijos savininko ir atradusio efektą. Vėliau, remiantis gautomis žiniomis, buvo pagamintas “Tomo Brauno gravitatorius”.

Iš fizikos kurso žinome, kad visus objektus mūsų planetoje veikia traukos jėga, vadinasi, Brauno atrastas efektas prieštarauja reliatyvumo teorijai.

Kaip sudarytas prietaisas, metęs iššūkį Einšteino teorijai

Tai tam tikras oro kondensatorius, kuris turi du elektrodus. Vienas iš jų padarytas iš folijos, o kitas yra plona vielutė. Laidais paduodama aukšta įtampa, elektros laukas sukuria jėgą, kuri priverčia šį objektą pasislinkti į mažo paviršiaus ploto elektrodo pusę, tokiu būdu objektas pakyla į viršų ir pradeda levituoti. Taip pasireiškia Byfeldo-Brauno efektas, kuris buvo užpatentuotas, bet vėliau viskas buvo įslaptinta ir vėl tapo prieinama tik šio amžiaus pradžioje.

Taip pat žinoma, kad amerikiečių kariškiai naudojo Brauno darbus. O pats mokslininkas visą gyvenimą tobulino išradimą, bet sužinoti tai, ko jis pasiekė, neįmanoma - buvo laikomasi griežčiausio slaptumo, laboratorija taip pat buvo ne kartą apvogta.

Mokslininko atradimas gali tapti pagrindu kurti naują techniką, kuri veikia iš principo kitaip - naudojant elektrogravitacijos jėgą.

Prieš fizikos dėsnius

Žemės atmosferoje prie jėgų, atsirandančių vakuume, prisideda kelios iš oro, vyksta jonų pagreitėjimas, taip vadinamasis “jonų vėjas”, kuris, teoriniais vertinimais, sudaro ne daugiau kaip 20%. Kitų dedamųjų jėgų etimologija šiandien kol kas neaiški.

Yra hipotezė, kad mus supanti aplinka turi pagimdyti jėgą, jei tą aplinką paveiksime elektros lauku. Tai gali paaiškinti Byfeldo-Brauno efektą. Galima sakyti, kad supanti erdvė nėra tuščia, ji gali reaguoti į stiprius elektros laukus, kartu keisdama savo struktūrą.

Pigu ir efektyvu

Naudingas tokių objektų krūvis gali sudaryti iki trijų paties objekto svorių - tai labai aukšta charakteristika. Energijos sąnaudos, reikalingos pakėlimui, yra mažos, sudaro maždaug 1 gramą 1 vatui.

Tai rodo, kad tokius aparatus iš tikrųjų galima naudoti, jie yra ypač efektyvūs ir neturi judančių dalių.

Tai yra labai gerai, nes reikalingas minimalus techninis aptarnavimas. Be viso kito, aparatai neskleidžia jokio triukšmo, o savikaina - itin maža. Jie gali judėti bet kokia kryptimi planetos atžvilgiu, o, kaip žinia, magnetinis Žemės laukas turi gana aiškią orientaciją.

Elektrogravitaciniai aparatai nesusiję su planetos potencialu, dar daugiau - pagal tokį principą galima kurti raketų variklius, kurie galėtų judėti kosmoso erdvėje.

Atsižvelgiant į tai, kad reikalingų medžiagų kiekis nėra didelis, būtinas tik elektros laukas, kurį galima gauti iš saulės baterijos orbitoje. Toks variklis leistų neribotai ilgai turėti reikalingos krypties trauką. Skamba neįtikėtinai, bet mokslininkai, tikintys, kad kitos planetose yra gyvybė, yra įsitikinę, kad tarpplanetiniai NSO juda Byfeldo-Brauno efekto dėka. Ar tai tiesa, ar ne, kol kas sužinoti neįmanoma.