Didysis Burtininkas Merlinas

Didysis burtininkas ir aiškiaregys Merlinas, greičiausiai, yra būtent ta figūra, pagal kurią buvo kuriami visų galingiausių Viduramžių burtininkų portretai. Jo gyvenimas nuo gimimo iki mirties yra pilnas paslapčių ir stebuklingų įvykių.

Garsusis karalius Artūras valdė V amžiaus pabaigoje - VI amžiaus pradžioje. Tuo pačiu metu gyveno ir visus stebino ir jo ištikimas bendražygis burtininkas Merlinas. Anot vienos iš legendų, Merliną pagimdė žemės moteris nuo demono. Jam buvo skirtas Antikristo vaidmuo, tačiau vaiko mama atgailavo dėl savo nuodėmės ir atliko išpažintį. Vaikelį pakrikštijo šventuoju Vlasijumi, tai neutralizavo piktųjų jėgų poveikį, bet išsaugojo vaikelyje užprogramuotus magiškus gebėjimus. Netrukus berniukui jų prisireikė. Dar būdamas vaikas, jis turėjo stoti į kovą su britų karaliaus Vortigerno magais. Situacija šalyje tuo laiku buvo sudėtinga: karalius kovojo su germanais, kurie bandė užimti salą. Pasak metraščių, jiems pavyko nugirdyti karalių stebuklingu meilės gėrimu. Ir karalių apėmė beprotiška aistra germanų vado dukrai Ronvenai. Tai padėjo svetimšaliams netrukdomiems užkariauti Britaniją. Tada dvaro magai, nesugebėję atsispirti germanų burtams, rekomendavo monarchui Velse pastatyti tvirtovę, kuri, neva, turėtų sustabdyti antpuolį. Bet vos tik ant kalvos buvo padėti pamatai, jie kaip mat prasmego po žeme. Tada magai paskelbė, kai pastatyti tvirtovės nepavyks, nepašlakščius kalvos berniuko, kurį pagimdė mirtinga moteris, krauju. O berniuko tėvas turėjo būti ne mirtingasis. Tokio vaiko paieškos baigėsi tuo, kad Merlinas ir jo motina buvo įvilioti į Vortigerno pilį. Bet būsimas didysis burtininkas pasirodė karaliui didžiai, gražiai ir kilniai. Jis taip sužavėjo monarchą, kad tas nedrįso paaukoti jo ir net paprašė patarimo. Į tai Merlinas atsakė: “Jūsų didenybe, magai Jūsų prarado protą, o aiškiaregiai yra primityvūs ir kvaili. Jie parodė, kokie yra nemokšos ir visiškai neišmano gamtos paslapčių: juk po kalva yra didžiulis vandens telkinys, kuris ir prarijo pamatus. Įsakykite pagilinti tranšėjas, ir rasite ežerą, jo dugne guli du plokšti akmenys, kurie slepia snaudžiančius drakonus”.

Ši pranašystė pasirodė teisinga. Kai drakonai buvo rasti, jie stojo į mirtiną dvikovą. Taip Merlinas liko karaliaus Vortigerno dvare, paskui - Britanijos valdovo Uterio Pendragono ir jo sūnaus Artūro. Bet apie tai byloja kita legenda.

... Niūrioje pilyje ant uolėto skardžio gražuolė Igreinė laukė savo seno vyro Gorloiso, Kornvalio hercogo. Nenujautė ji, kad karalius Uteris taip aistringai geidė jos, kad buvo pasirvžęs bet kam. Jis kreipėsi į Merliną. Tas pasinaudojo gebėjimu keisti žmonių išvaizdą ir karaliui suteikė Gorloiso išvaizdą. Likimas taip viską supainiojo, kad, kol Uteris darė žygdarbius lovoje, Kornvalio hercogas žuvo mūšyje. Ir tada magas išsiruošė atsisveikinti su senojo hercogo kūnu, kuris ilsėjosi tuštokoje tvirtovės menėje. Merlinas buvo nuliūdęs: juk ne dėl Uterio aukso ryžosi jis šiai apgavystei. Burtininkas matė ateitį ir žinojo, kad nuodėmingos meilės vaisius Artūras taps galingu karaliumi, kuris suvienys Britaniją ir atneš jai taiką. Daug kas liko po Artūro: Anglijos šlovė, išdidi nacionalinė dvasia, kilnūs riterystės įstatymai, legendos, kurios tapo atrama sunkiu metu. Kai Artūras buvo kūdikis, Merlinas nujautė, kad kiti pretendentai į sostą gali mėginti nužudyti berniuką. Ir jis privertė karališkąją porą atiduoti vaikelį jam. Kur vaikas gyveno ir buvo auklėjamas, žinojo tik burtininkas. O kai karalius Uteris gulėjo mirties patale, magas kreipėsi į jį prie visų lordų, kad tas pripažintų savo sūnų Artūrą ir paskirtų jį naujuoju karaliumi. Uteris taip ir padarė.

Tada Merlinas pagamino milžinišką kalaviją Eskaliburą, įsmeigė jį į didžiulį akmenį, ant kurio buvo parašyta: “Kas ištrauks kalaviją šį iš akmens, tas turės prigimtinę teisę būti karaliumi visos Britanijos”. O kai žmonės įsitikino, kad, išskyrus Artūrą, niekas to padaryti negali, pripažino jį savo valdovu ir turtingieji, ir vargšai. Legendoje visada viskas paprasta, bet iš tikrųjų Merlinas turėjo nemažai pasidarbuoti, kad suderintų galingiausių lordų iš pasipūtusios diduomenės interesus ir padarytų juos ištikimais karaliaus Artūro tarnais ar bent jau sąjungininkais. Merlinas mylėjo karalių Artūrą visa širdimi, susiejo su juo savo likimą, bet puikiai suprato, kad nuolat rūpestingai globojamas jaunuolis negalės tapti galingu karaliumi. Ir todėl jis pasirodydavo rūmuose tik tuo metu, kai tai būdavo ypač būtina.

Kartą karalius Artūras pasakė Merlinui: “Neduoda man ramybės baronai, reikalauja, kad išsirinkčiau žmoną” “Teisingai, - atsakė burtininkas. - Tau reikia vesti. Gal yra kokia moteris, kuri tau patiktų labiau už kitas?” “Yra, - atsakė karalius Artūras. - Man mieliausia Gvineverė, karaliaus Lodergranso, kuris valdo Kameliardą, dukra. Ir jo namuose saugomas apvalus stalas, o jį jis gavo iš mano tėvo”. Merlinas įspėjo karalių, kad nederėtų jam imti į žmonas Gvineverę. Jis dar išpranašavo, kad merginą tą pamils geriausias Artūro riteris Lanselotas. Bet nepaklausė karalius, vedė, nors vėliau viskas nutiko taip, kaip išpranašavo Merlinas: karaliaus žmona ir jo riteris pamilo vienas kitą. Tačiau jų meilei buvo lemta dar ilgai degti tik širdyse ir svajonėse. Palaimingai ir taikiai Artūras valdė 12 metų. Tai buvo iškilnaus riteriškos dvasios suklestėjimo laikotarpis. Į savo pilį karalius sukviesdavo pačius drąsiausius ir ištikimiausius riterius ir susodindavo juos aplink garsųjį apvalų stalą.

Būtent Merlinas mokė riterius, sėdinčius už šio stalo, nežudyti, nedaryti nieko blogo, vengti išdavysčių, melo ir negarbės, dovanoti gailestingumą prašančiajam ir, o tai yra visų svarbiausia, rodyti pagarbą moterims bei globoti jas. Ir iš čia, iš Kameloto pilies, riteriai vykdavo kovoti su drakonais, milžinais ir gudriais neūžaugomis. Tačiau bėda tykojo ir Merlino: jis beprotiškai įsimylėjo tokią Vivianą. Britų tyrinėtoja E. Batler rašo, kad “Vivianą vieni šaltiniai laikė karaliaus dukra, kiti - vandens fėja. Kad ir kuo ji buvo, ji pamilo didį
burtininką ir beviltiškai jį užbūrė; norėdama išlaikyti Merliną savo valdžioje, mergina išpešė iš jo stebuklingos, uoloje iškaltos kriptos paslaptį, įsiviliojo jį tenai ir užrakino amžiams. Taigi burtininkas buvo gyvas, bet visai atskirtas nuo pasaulio”.

Numatydamas tokią įvykių eigą, Merlinas atskleidė Artūrui, kad jam nedaug liko laiko žemėje: jį greit palaidos gyvą.

Burtininkas maldavo karaliaus kaip savo akį saugoti Eskaliburą, nes jį gali pavogti moteris, kuria Artūras pasitikės. Taip ir nutiko. Artūras turėjo seserį iš motinos pusės - fėją Morganą. Ji nusprendė sunaikinti karalių. Pati Morgana irgi turėjo magiškų gebėjimų: jaunystėje, užleidusi kerus ant jauno Artūro, praleido su juo naktį ir nuo brolio pagimdė sūnų Mordredą.

Morgana svajojo pasodinti jį į karaliaus sostą.

Fėja Morgana ir pavogė iš Artūro Ekskaliburą, pakeitė jį labai panašia kopija. Stebuklingą kalaviją ji perdavė tokiam serui Akolonui, pakurstė jį stoti į dvikovą su karaliumi, bet Artūras vis vien nugalėjo apsišaukėlį. Dar daugiau, sužinojęs apie Morganos vaidmenį sąmoksle, karalius atleido jai. Ir veltui, nes burtininkė vis vien neapsiramino. Tada vėl pasirodė narsusis riteris Lanselotas. Ilgai tramdė jis savo jausmus karaliaus žmonai Gvineverei, bet kas lemta, tas lemta. Išsipildė Merlino pranašystė: riteris ir karalienė tapo meilužiais.

Mordredas demaskavo juos ir privertė Artūrą nuteisti žmoną viešai sudeginti. Lanselotas negalėjo to leisti: jis pavogė karalienę ir pabėgo su ja į Prancūziją. Besiruošdamas juos persekioti, karalius perdavė valdžios vairą Mordredui. Tas pasinaudojo situacija ir suorganizavo perversmą. Apie tolesnį Lanseloto ir Gvineverės likimą legendos pasakoja skirtingai: neva, abu žuvo aršiame kare su Artūro riteriais; arba Lanselotas mirė, o karalienė uždaryta į vienuolyną. Legendos taip pat pasakoja, kad prieš mirtį Lanselotas suprato: jo rankomis tamsos jėgos sužaidė savo partiją - baigėsi taika Britanijoje, atėjo galas “Apskritojo stalo” brolijai, garbei ir meilei, prasidėjo išdavystės ir kraujo laikas. Sąmonė jo aptemo, ir jis prarado atmintį, o kai vėl atgimė gyventi, tai jau buvo ne šaunus riteris, o purvinas, apdriskęs pamokslautojas, rankoje vietoje kalavijo laikantis kryžių. Užtat dėl Mordredo visi autoriai vieningi: sugrįžęs į Britaniją, Artūras nuožmioje dvikovoje pervėrė ietimi klastingą išdaviką. Bet, deja, ir Morganos sūnus spėjo mirtinai sužeisti karalių. Taip baigiasi ir nesibaigia istorija apie Merliną ir karalių Artūrą, nes kažkur dar yra gyvas Vivianos įkalintas didysis burtininkas. Viena iš legendų byloja, kad kartu su kitais išrinktaisiais jis persikėlė į legendinę Šambalą ir dabar gyvuoja kartu su didžiaisiais žmonijos mokytojais. O kas gi nutiko karaliui? Bendražygiai paguldė jį į valtį, kuri lėtai, skrosdama rūką, nunešė garbųjį Artūrą per juros bangas stebuklingos Avalono salos link. “Nusiraminkite, - pratarė jis prieš mirtį liūdintiems riteriams. - Ir žinokite, kad vėl ateisiu, kai manęs prireiks Britanijai”...