Išsipildžiusios Arturo Klarko Pranašystės

Retas pranašautojas dar būdamas gyvas pelno tokią šlovę, kokios sulaukė Arturas Klarkas (Arthur C.Clarke). Mokslininkas ir rašytojas reguliariai sudarinėdavo artimiausių dešimtmečių mokslo ir technikos prognozes, o likus nedaug laiko iki mirties (A.Klarkas mirė 2008 m.) sudarė ilgalaikę prognozę iki 2100 metų.

Žinoma, nemažai rašytojo fantazijų iki žadėtojo laiko neišsipildė: branduoliniai ginklai nesunaikinti, naftos ir dujų eros pabaiga neatėjo, o portatyviniai kvantiniai generatoriai energijai tiesiai iš kosmoso gauti dar nesukurti. Tačiau ir pats futurologas ne kartą perspėjo visuomenę prognozių pernelyg rimtai nevertinti: „Niekas negali numatyti ateities. Man dažnai būdavo lipdoma pranašo etiketė, bet man labiau patinka „ekstrapoliatoriaus" vardas. Bandau išskirti galimus ateities variantus, kartu nurodydamas, kad visiškai netikėti atradimai arba įvykiai gali vos po kelerių metų bet kokias prognozes paversti absurdu." Prisiminkime garsiausias fantasto A.Klarko išsipildžiusias pranašystes.

Radiolokacijos metodo sukūrimas

Viena pirmųjų sėkmingų A.Klarko prognozių buvo grįsta tuo, kad autorius gerai nusimanė apie technines sistemas. Londono universiteto fizikos ir matematikos fakulteto auklėtinis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Karališkajame oro laivyne, kur išmoko valdyti radiolokacinius įrenginius, turinčius pilotams palengvinti navigaciją esant sudėtingoms oro sąlygoms. Tada jaunas karininkas ir prognozavo, kad atsiras radiolokacinių stočių raketoms ir lėktuvams ieškoti ir net nurodė jų darbui tinkamus dažnių diapazonus.

Palydovinio ryšio sistema

A.Klarkas nuo 28 metų publikuodavo techninius straipsnius apie nežemiškas ryšio sistemas, apie elektroniką ir radiolokaciją, bet vieną iš jų prisiminė iki gyvenimo pabaigos. Rašytojas gailėjosi, kad nesusiprato patentuoti 1945 m. žurnale „Wireless Worlds" savo aprašyto tais laikais inovatyvaus siūlymo, kuris vėliau tapo globalių telekomunikacijos sistemų pagrindu. Tada vyras aprašė ryšio palydovų sistemą geostacionariosiose orbitose, kurios šiandien, pagerbiant fantastą, net yra vadinamos „Klarko orbitomis".

Išsilaipinimas Mėnulyje

1947 m. mokslo fantastikos romane „Kosmoso preliudija" A.Klarkas spėjo, kad po 31 metų bus sukurtas pirmasis pasaulyje kosminis laivas, galintis pasiekti Mėnulį. Bet tikrovė šiek tiek prasilenkė su svajotojo fantazijomis. „Kai 1951 m. buvo išleista knyga, maniau, kad pademonstruosiu velnišką optimizmą, prognozuodamas išsilaipinimą Mėnulyje 1978 metais. Nilas ir Bazas paneigė mano spėjimą po mažiau negu dešimties metų", - sakė A.Klarkas. Kaip žinoma, kosminio laivo „Apollo-11" vadas Nilas Arm-
strongas (Neil Armstrong) ir Mėnulio modulio pilotas Edvinas Oldrinas (Edwin Aldrin) pirmą kartą istorijoje nusileido ant Mėnulio paviršiaus.

Interneto sukūrimas

A.Klarkas ne kartą pranašavo „pasaulinės bibliotekos" sukūrimą - ja vėliau ir tapo internetas. O 1964 m., mąstydamas apie bendravimo perspektyvas, teigė: „Kad ir kur būdami, mes galėsime akimirksniu užmegzti tarpusavio kontaktą. Galėsime bendrauti su draugais visame pasaulyje, net nežinodami, kur konkrečiai žmogus yra... Jau šiame šimtmetyje (o gal po penkiasdešimties metų) tvarkyti verslo reikalus, būdami Taityje ar Balyje, galėsime lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir Londone". XX a. pabaigoje A.Klarkas mėgavosi interneto teikiamomis galimybėmis: paskutiniais gyvenimo metais anglas rašytojas gyveno Šri Lankoje, ten aktyviai dirbo ir bendravo su kolegomis iš įvairių šalių.

Orų prognozės

Šiuo atveju A.Klarkas ne šiaip paskelbė ateities prognozę, o padėjo išsipildyti savo paties fantazijoms. 1954 m. rašytojas laiške Amerikos nacionalinio orų biuro mokslo skyriaus direktoriui Hariui Veksleriui (Harry Wechsler) išdėstė prielaidą, kad orus būtų galima numatyti naudojantis orbitiniais palydovais. Mokslininkų bendruomenė su malonumu palaikė fantasto idėją ir vėliau, be duomenų iš Žemės meteorologinių stočių, pradėjo naudotis ir dirbtinių Žemės palydovų gaunama informacija.

Autorius: Milda Kunskaitė