Kas maitina vėžį? Insulino vaidmuo

Gali būti, kad naviko ląstelių raidoje dalyvauja insulinas - hormonas, kuris reikalingas tam, kad gyventume. Be to, šiame procese galėtų būti labai svarbu ir tai, ką valgome.

Mokslininkai tyrinėja vėžį jau daug metų, tačiau jis vis dar yra tarsi neįspėjama mįslė. Tiesa, vėžys nėra vienintelė nesuvokta iki galo liga, be to, aišku ir tai, kad visiems atvejams neįmanomas vienas sprendimas. Nežinia kaip, bet navikai yra susiję su nutukimu ir pramoniniu būdu pagamintu, nesveiku maistu. Visi faktai rodo insulino kryptimi.

Insulinas - tai baltyminis hormonas, kurį sintetina kasa cukraus (gliukozės) koncentracijai kraujyje mažinti. Tai iš esmės svarbu tam, kad būtume gyvi, bet, regis, insulinas galėtų būti ir vėžio bendradarbiavimo partneris.

Naujais, revoliuciniais tyrimais, kurie publikuoti per pastarąjį dešimtmetį, įrodyta, kad insulinas padeda formuotis ir augti įvairiems piktybiniams navikams, ypač krūties ir prostatos vėžiams.

Vertinkite angliavandenius!

Insulinas ne tik normalizuoja cukraus koncentraciją kraujyje. Jis taip pat padeda vešėti organizmo audiniams, signalizuodamas, kad šie turi augti, ar didindamas hormono koncentraciją, kuris tiesiogiai veikia audinių ląstelių augimą, - tai gyvybiškai svarbus mechanizmas, kuriame dalyvauja insulinoidiniai augimo veiksniai (IGF). Pasirodo, kad šis augimą stimuliuojantis procesas padeda vystytis ne tik normalioms bei sveikoms ląstelėms, bet ir navikinėms. Tyrėjai konstatavo, kad tarp asmenų, kurie serga storosios žarnos, krūties ar prostatos vėžiu, kraujyje esama padidėjusios IGF koncentracijos. Panaši situacija pastebėta ir 80 proc. plaučių vėžio atvejų.(1)

Daugumos gydytojų nuomone, nejautrumas insulinui kyla dėl nutukimo, kurį savo ruožtu sukelia mažai judrus gyvenimo būdas ir riebus maistas, tačiau aptiktas ir tiesioginis ryšys tarp hiperinsulinemijos (padidėjusios insulino koncentracijos kraujyje) ir angliavandenių - didelės produktų grupės, į kurią įeina ir grūdiniai augalai bei daržovės, ir gliukozė, fruktozė bei sacharozė. Kai iš vėžiu sergančių asmenų maisto raciono buvo visiškai išbraukti ar kiek įmanoma sumažinti angliavandeniai, navikai augdavo lėčiau arba išvis nustodavo augti.

Būtų galima manyti, kad surastas paprastas sprendimas - tereikia išbraukti iš valgiaraščio produktus, kuriuose yra angliavandenių, ir vėžiu sergantysis pasveiks. Deja, ne viskas taip paprasta. Kiti tyrimai rodo, kad visiškas atsisakymas vienos maistinių medžiagų grupės ilgainiui gali sukelti tiek pat problemų, kiek tokiu būdu buvo išspręsta. Mokslininkai iš Rouveto tyrimų instituto (The Rowett Research Institute) Aberdyne, Škotijoje, konstatavo, kad dieta, kurioje sumažintas angliavandenių kiekis, sumažino butirato koncentraciją žarnyne, kuris saugo nuo kolorektalinio vėžio.(2) Vadovaujantysis tyrėjas prof. dr. Harry’is Flintas pripažino, kad, deja, ilgainiui tokia dieta galėtų net skatinti kolorektalinį vėžį.

Kūno antsvorio turintis asmuo bus linkęs kaupti riebalus dėl hiperinsulinemijos (nejautrumo insulinui), o tai savo ruožtu sukelia per silpna kasos veikla arba mityba, kurioje daug produktų su aukštu GI.

Viena populiariausių mitybos schemų, iš kurios išbraukti visi ar dauguma angliavandenių ir pagal kurį reikia vartoti daug riebalų, - Atkinso dieta. Jos oponentai sako, kad žmonėms, kurie ilgą laiką laikosi šios dietos, padidėja širdies ligų rizika.(3)

Suprantama, kad ne visi angliavandeniai yra blogi. Mokslininkai iš Bernhemo medicinos tyrimų instituto (The Burnham Institute for Medical Research) La Hoijoje, JAV Kalifornijos valstijoje, konstatavo, kad, pvz., glikanai - sudėtinių angliavandenių (polisacharidų) molekulės - mažina navikų formavimąsi.(4) Angliavandenių iš tikrųjų esama įvairių, bet dauguma tų, kurių yra perdirbtuose produktuose, pvz., baltuosiuose ryžiuose, baltoje duonoje (batone), sausainiuose ir pyraguose, tai -monosacharidai (gliukozė). Gliukozės koncentraciją žymi glikeminis indeksas (GI). Juo daugiau vartojame produktų, kuriuose yra angliavandenių su aukštu GI, tuo daugiau insulino kasa turi sintetinti, kad normalizuotų cukraus koncentraciją kraujyje.

Daugumai žmonių, kurie maitinasi pagal vadinamąją Vakarų šalių dietą -valgo daug pusgaminių ir pramoniniu būdu pagamintų produktų, - formuojasi hiperinsulinemija, o tai galėtų būti tiesioginė reakcija į mitybą, kurioje dominuoja produktai su aukštu GI. Kita galimybė - tokia mityba provokuoja nejautrumą insulinui, o tai antrojo tipo cukrinio diabeto pirmas požymis. Kasa bando tai kompensuoti, sintetindama dar daugiau insulino. Abiem atvejais suintensyvėjusi insulino sintezė organizme turi pasekmių:

• sukelia nutukimą,

• padidina vėžio riziką.

Koks ryšys tarp insulino ir vėžio?

Italų mokslininkai pačioje šio amžiaus pradžioje buvo vieni iš pirmųjų, aptikusių ryšį tarp angliavandenių su aukštu GI, ir krūties vėžio. Tyrime dalyvavo 2569 moterys su krūties vėžiu ir 2588 sveikos dalyvės. Mokslininkai konstatavo, kad moterims, kurios reguliariai vartodavo produktų su aukštu GI (pvz., batono), buvo dukart didesnė krūties vėžio rizika, o produktai su nedideliu GI nedarė poveikio navikui.(5) Keleriais metais vėliau žymusis amerikiečių onkologas D. Barry’is Boydas iš Grinvičo ligoninės Konektikute (The Greenwich Hospital in Connecticut) nurodė, kad insulinas ir IGF galimai paspartina vėžio (ypač krūties vėžio) ląstelių augimą. Jis netgi manė, kad didelė IGF koncentracija galėtų sumažinti chemoterapijos efektą.(6)

Šią teoriją tikrino tyrėjai iš Brigamo ir moterų ligoninės (The Brigham & Womens Hospital) bei Harvardo medicinos mokyklos (Harvard Medical School) Bostone, JAV Masačusetso valstijoje. Mokslininkai nustatė 475 moterų vėžio riziką. Moterų amžius buvo 20-75 metai, jos gyveno Meksikoje. Toms, kurios vartodavo daugiausia angliavandenių, buvo beveik 3 kartus didesnė krūties vėžio rizika nei toms, kurios valgydavo produktų su žemiausiu GI.

Buvo kelios priežastys, kodėl tyrėjai rinkosi moteris būtent iš Meksikos. Nors ir angliavandeniai tradiciškai yra buvę meksikiečių dietos neatskiriama dalis, tik pastaruoju metu tarp jų ypač pagausėjo nutukusių žmonių.

Pagrindiniai angliavandeniai, kurių gaudavo šios moterys, buvo fruktozė ir sacharozė. Fruktozė turi vieną žemiausių GI, bet sacharozės, kurios esama cukraus ir daugelio kitų pramoniniu būdu pagamintų produktų sudėtyje, šis indeksas yra vienas aukščiausių. Akivaizdu, kad krūties vėžio riziką padidino ne riebalų, bet angliavandenių kiekis maiste, - tokią išvadą padarė tyrėjai.(7)

Dar vieną dėlionės gabalėlį pavyko rasti keletą metų vėliau per bandymus su pelėmis. Amerikiečių tyrėjų grupė iš Bostono koledžo Biologijos fakulteto Masačusetse (The Biology Department of Boston College in Massachusetts) duodavo smegenų naviką turinčioms pelėms komerciškai pagamintą, miltelių pavidalo maisto pakaitalą, kuris buvo sukurtas epilepsija sergantiems vaikams gydyti. Šiame produkte gausu riebalų (72 g) ir mažai angliavandenių (3 g). Paaiškėjo, kad dieta iš esmės - 35-65 proc. - apribojo naviko augimą ir pagerino pelių išgyvenamumo rodiklius. Tyrėjų nuomone, toks maisto racionas numarino badu smegenų naviko ląsteles, nes šios negavo cukraus molekulių, garantuojančių vėžiui sąlygas augti ir plisti.(8)

Per kitus bandymus su pelėmis pasiekta panašių rezultatų. Kai prostatos vėžiu sergantiems graužikams duodavo maisto, kuriame gausu riebalų, ir apribojo angliavandenių, tai leido sulėtinti navikų augimą. Tyrimo vadovas gydytojas Stephenas Freedlandas, kuris tuo metu dirbo Djuko universiteto Prostatos centre Darame (Duke Prostate Center in Durham), Šiaurės Kalifornijoje, JAV, padarė išvadą, kad dieta, kurioje ribotas angliavandenių kiekis, ar visiškas jų išbraukimas iš mitybos iš esmės sumažino insulino koncentraciją kraujyje, taip pat sulėtino ir navikų augimą.(9) S. Freedlandas buvo sužavėtas ir teigė, kad potencialiai tai galėtų būti naujas mechanizmas, kaip stabdyti prostatos vėžio augimą ir padėti šia liga sergantiesiems gyventi ilgiau.

Ko gero, labiausiai intriguojančių įrodymų surado tyrėjai, kurie analizavo Womens Health Initiative tyrimo dalyvių insulino koncentraciją. Šis tyrimas buvo atliktas JAV. Mokslininkai atrinko 1651 moters grupę, kurių amžius po menopauzės ir iš kurių pusė sirgo krūties vėžiu. Analizuodami paimtus kraujo ėminius tyrėjai konstatavo, kad moterims, kurių insulino rodikliai aukščiausi, buvo daugiau nei perpus didesnė krūties vėžio rizika. Nors ir po menopauzės kiaušidės nebeišskiria estrogenų, moterų kraujyje gali būti didesnė insulino koncentracija, ypač jei jos turi problemų dėl nutukimo.(10)

Storas, vadinasi, serga vėžiu?

Tyrėjai jau daug metų žinojo, kad nutukimas (kai kūno masės indeksas (KMI) didesnis nei 30 kg/m2) yra susijęs su vėžiu. Vieno plataus masto tyrimo ataskaitos, paskelbtos 2002 metais, autoriai konstatavo, kad nutukę asmenys ar nemažą kūno antsvorį turintys žmonės daug labiau rizikuoja susirgti storosios žarnos naviku, krūties vėžiu (ypač moterys po menopauzės), endometriumo (gimdos gleivinės), inkstų ar stemplės vėžiu. Tyrėjai pabrėžė, kad esama didelės tikimybės, jog nutukimas taip pat susijęs su tulžies pūslės, kiaušidžių ir kasos vėžiais, nors toks tvirtinimas neturėjo vienareikšmių įrodymų. Nutukimas galėtų būti 25-30 proc. storosios žarnos, krūties, endometriumo, inkstų bei stemplės vėžio atvejų priežastis.(11)

JAV apie 41 tūkst. pirmą kartą diagnozuotų vėžio atvejų siejama su nutukimu -tai 3,2 proc. visų pacientų, kuriems pirmą kartą aptiktas vėžys.(12) Kitame pranešime rašoma, kad 14 proc. visų atvejų, kai mirė vyrai, ir 20 proc. visų atvejų, kai mirė moterys, mirties priežastis buvusi susijusi su nutukimu ir kūno antsvoriu.(13) Jei statistika teisinga, šie duomenys rodo didžiulę sveikatos problemą, nes jau prieš daugiau nei 10 metų JAV beveik trečdalis suaugusiųjų atitiko kategoriją „nutukę“,(14) vėliau jų skaičius išaugo dar 8 procentais, savo ruožtu tarp vaikų ir paauglių šis skaičius, kuris dar neseniai buvo 15 proc., per keletą paskutinių metų patrigubėjo.(15)

Prancūzų mitybos mokslininkas Michelis Montignacas (1944-2010), pavadinęs savo vardu glikeminio indekso (GI) dietą, manė, kad nutukimo lygį sąlygoja kiekvieno individo hiperinsulinemijos laipsnis. Savo ruožtu hiperinsulinemija sukelia metabolinį procesą, kuris vadinamas lipogeneze, - organizmas sukaupia patologiškai daug riebalų, neleidžia šiems oksiduotis, kad teiktų energiją. Vadinasi, kūno antsvorio turintis asmuo bus linkęs kaupti riebalus dėl hiperinsulinemijos (nejautrumo insulinui), o tai savo ruožtu sukelia per silpna kasos veikla arba mityba, kurioje daug produktų su aukštu GI.(16)

Per vieną nedidelį tyrimą, kuriame dalyvavo tik 23 moterys, joms iš tikrųjų pavyko sumažinti nejautrumą insulinui, skiriant dietą, kurioje buvo vidutiniškai daug angliavandenių.(17) Tai verčia manyti, kad problemą būtų galima spręsti, ribojant angliavandenių kiekį maiste.

Grįžtant prie vėžio, M. Montignaco ir kelių kitų tyrėjų nuomone, hiperinsulinemija ir nejautrumas insulinui - nutukimo priežastys, o tai gali didinti ir vėžio riziką.

Per vieną tyrimą, kuriame dalyvavo 127 031 cukriniu diabetu sergantis asmuo, tyrėjai konstatavo, kad rizika padidėjo proporcingai insulino dozei.

O. Warburgo cukraus teorija

M. Montignaco požiūris artimas ir kitai teorijai apie vėžį, kuri pirmą kartą buvo paviešinta prieš 80 metų: Otto Warburgo (1883-1970) teorijai apie cukrų. Šis žymus vokiečių biochemikas, stebėdamas ląstelių kvėpavimą, taip pat besidomintis fotosinteze ir vėžiu, konstatavo, kad sveikos ląstelės tam, kad perdirbtų angliavandenius į gliukozę, naudoja deguonį, ir šiame procese išsiskiria energija, o vėžinės ląstelės gauna energijos per glikolizę - procesą, kuriam nereikalingas deguonis.

1966-aisiais, keletą metų prieš savo mirtį, O. Warburgas paskaitoje Nobelio premijos laureatams aiškino savo kolegoms mokslininkams: „Svarbiausia vėžio priežastis yra tai, kad vietoj kvėpavimo deguonimi, kaip tai normaliai vyksta organizme, vyksta cukraus fermentacijos procesas.“

Taip pat skaitykite:

Teorija apie cukrų. Vėžio profilaktika pagal O. Warburgą

Teorija apie cukrų

Teorija apie cukrų. Daug žadančios terapijos

Teorija apie cukrų. Riebalų rūgščių galia

Per vieną tyrimą JAV Arizonos universiteto (The University of Arizona) mokslininkai nustatė, kad radiologai gali naudotis glikolizės laipsniu naviko raidos stadijai nustatyti. Tyrėjų nuomone, padidėjęs gliukozės skilimas - „beveik universali savybė“, būdinga visų tipų navikams.(18) Be to, yra žinoma, kad vėžinės ląstelės turi 10 kartų daugiau insulino receptorių nei normalios ląstelės,(19) o tai paaiškina, kodėl insulinas padeda navikams augti ir plisti.

Stebėkite indeksus!

Mitybos specialistai jau kuris laikas įspėja mus, kad vadinamieji baltieji angliavandeniai kenkia sveikatai, tačiau dar neseniai nebuvo aišku, kodėl ir kas atsitinka, jei valgoma produktų, kuriuose jų esama. Sudėjus kelių atskirų tyrimų duomenis, vaizdas pamažu aiškėja - nesveiki produktai skatina insulino koncentracijos didėjimą, nes tai neišvengiama organizmo reakcija siekiant sumažinti padidėjusią cukraus (gliukozės) koncentraciją, kuri patenka į organizmą su produktais, turinčiais aukštą GI. Tokie produktai daugiausia yra tie, kurie perdirbti ir pakeisti pramoniniu būdu, pvz., batonas, baltieji ryžiai, sausainiai, pyragai, greitieji užkandžiai (t. y. mėsainiai, kitokie suvožtiniai ir gruzdintos bulvės).

Žmonėms, kurie reguliariai valgo pramoniniu būdu pagamintą, nesveiką maistą, su laiku susiformuoja hiperinsulinemija ar nejautrumas insulinui, jų kasa nuolat sintetina daugiau insulino, nei būtina. O tai savo ruožtu turi dvejopai pavojingas pasekmes: gali sukelti nutukimą ir stimuliuoti vėžinių ląstelių augimą, kurioms padeda insulinas.

Daugelis gydytojų žvelgia ne į tą teleskopo galą, manydami, kad nejautrumą insulinui (hiperinsulinemiją) sukelia nutukimas. Jei pažvelgtume iš kitos pusės: nutukimas - tai hiperinsulinemijos pasekmė, o ją sukelia nesveikas maistas, -maisto gamintojai turėtų skubiai uždaryti savo fabrikus. Iš tikrųjų taip padaryti reikėjo jau seniai.

By Bryanas Hubbardas

Nuorodos:

1. Neoplasia, 2009; 11:672-82
2. FEMS Microbiol, 2002; 217:133-9
3. J Am Diet Assoc, 2009; 109 :1263-5
4. Proc Natl Acad Sci USA, 2009-07-08; doi:10.1073/ pnas.0904515106
5. Ann Oncol, 2001; 12:1533-8
6. Integr Cancer Ther, 2003; 2:315-29
7. Cancer Epidemiol Biomarkers Prev, 2004; 13:1283-9
8. Medical News Today, 2007-02-26; (internete: www.medicalnewstoday.com/articles/63544.php)
9. Cancer Prev Res, 2009; 2:557-65
10. J Natl Cancer Inst, 2009; 101:48-60
11. Vainio H., Bianchini F. IARC Handbooks of Cancer Prevention. Lionas, Prancūzija, leidykla IARC Press, 2002
12. Cancer Detect Prev, 2003; 27:415-21
13. N Engl J Med, 2003; 348:1625-38
14. JAMA, 2002; 288:1723-7
15. JAMA, 2002; 288:1728-32
16. Montignac M. Eat Yourself Slim. Londonas, leidykla Montignac Publishing, 1999
17. Asia Pac J Clin Nutr, 2008; 17:669-71
18. Nat Rev Cancer, 2004; 4:891-9
19. Cell Commun Signal, 2009; 7:14

Dažniau vartojamų produktų GI indeksai

Tik kai kurie angliavandeniai stimuliuoja gausesnį insulino išskyrimą. Jų GI aukštas, nes juose esama papildomos gliukozės, kuriai perdirbti reikia papildomo insulino.

Glikeminį indeksą gali pakeisti ir produkto terminis apdorojimas. Pvz., šviežių morkų GI yra žemesnis, o termiškai apdorotų-aukštesnis.

Insulino terapija ir vėžys

Jei natūraliai sintetinamas insulinas gali skatinti vėžinių ląstelių augimą, ar tas pat sakytina ir apie insulino terapiją, kuri skiriama pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantiesiems gydyti? Pasirodo, per 4 neseniai atliktus tyrimus konstatuota, kad insulino terapija iš tiesų padidina vėžio riziką, o per 3 iš šių 4 tyrimų kaip pagrindinis kaltininkas minėtas insulino glarginas - injekuojamas insulino analogas, išskirtas iš žmogaus insulino.

Per vieną tyrimą, kuriame dalyvavo 127 031 cukriniu diabetu sergantis asmuo, tyrėjai konstatavo, kad rizika padidėjo proporcingai insulino dozei.(1)

Per kitą tyrimą, kuriame dalyvavo 114 841 pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantis pacientas iš Švedijos, buvo nustatyta, kad su insulino glarginu susijusi rizika priklauso nuo naviko tipo: terapija beveik padvigubino krūties vėžio riziką, o prostatos vėžio grėsmė padidėjo nežymiai.(2)

Insulino glarginu, kurį gamina Sanofi-Avantis, cukriniu diabetu sergantieji naudojasi nuo 2000 metų, tačiau po Vokietijoje atlikto tyrimo, per kurį buvo imami interviu iš privačių sveikatos draudimo polisų savininkų, kilo įtarimas dėl galimos vėžio rizikos. Per apžvalgą nustatyta, kad iš kiekvieno 100 pacientų, kurie švirkščiasi šio preparato, būta vieno pirmą kartą diagnozuojamo vėžio atvejo, o rizika didėjo proporcingai insulino dozei.

Gali būti, kad vėžio rizika, kuri kyla, taikant šį konkretų preparatą, buvo žinoma jau kelias savaites po jo patvirtinimo. Ernstas Chantelau iš klinikos Diabetesambulanz MNR-Klinik Diuseldorfe, Vokietijoje, kadaise sakė, jog faktas, kad terapija yra ypač mitogeninė - provokuoja ląstelių dauginimąsi, - buvo žinomas dar iki patvirtinant terapiją Europos medikamentų vertinimo agentūroje (angl. EMEA). Gamintojai, atseit, žodžiu informavę apie terapijos mitogeniškumą, bet agentūra esą palaikiusi tai neesminiu dalyku.

Taip pat patartina pažiūrėti video, visas dalis: Tiesa apie vėžį

Nepriklausomi tyrėjai, patikrinę insulino glarginą su žmogaus ląstelėmis, konstatavo, kad šis verčia ląsteles daugintis. Tyrėjų grupės vadovas dr. Peteris Kurtzhalsas pabrėžė, kad terapija gali net 6 ar 8 kartus padidinti insulinoidinių augimo veiksnių skaičių.(3)

Insulino glarginas - ne vienintelė insulino terapija, susijusi su padidėjusia vėžio rizika. 2008 metais bendrovė Pfizer panešė apie 6 atvejus, kai asmenys, kurie naudodavo inhaliuojamą insulino medikamentą, vėliau susirgo plaučių vėžiu.

Nors įmonė neigė bet kokį priežastinį ryšį, 2007-aisiais medikamentas buvo išimtas iš prekybos.(4)

Nuorodos:

1. Diabetologia, 2009; doi:10.1007/s00125-009-1418-4
2. Diabetologia, 2009; doi:10.1007/s00125-009-1444-2
3. Diabetes, 2000; 49:999-1005
4. Diabetologia, 2008; 51:1-5