Kinijos Miesto Legenda “Pusiaunakčio Autobusas 375”

Ši miesto legenda Kinijoje vadinama įvairiai: „Paskutinis 375-ojo autobuso reisas, „Pusiaunakčio autobusas 375“ arba „Autobusas iki Ksiangshano parko“. Sakoma, kad ji turi visai realų pagrindą.

Tai nutiko 1995 metų lapkričio 14 dieną Pekine. Viskas prasidėjo nuo to, kad pusiaunaktį autobuso stotelėje sėdėjo du žmonės - pagyvenusi moteris ir jaunas vaikinas. Belaukdami autobuso jie susipažino ir negarsiai kalbėjosi. Pagyvenusiai moteriai labai patiko tas tylus ir mandagus jaunuolis.

Kai atvažiavo paskutinis 375-ojo maršruto autobusas, abu įlipo į jį. Sena moteris atsisėdo ant priekinės sėdynės, o jaunuolis - autobuso viduryje. Be jų autobuse daugiau nebuvo nieko, tik vairuotojas ir konduktorė su bilietais.

Po tam tikro laiko autobuso vairuotojas pakelėje pamatė du žmones, mosikuojančius rankomis. Jis sustojo, nusprendęs, kad reikalinga pagalba. J autobuso saloną įlipo du vyrai, už rankų laikydami trečią. Jis atrodė nesveikuojantis ar sužeistas, galva buvo nusvirusi ant krūtinės.

Rami ir neskubi kelionė tęsėsi toliau. Staiga pagyvenusi moteris garsiai pareiškė, kad jaunas vyras stotelėje pavogė jos piniginę. Kuklus jaunuolis išraudo ir labai įsižeidė, paskui pasakė, kad nieko nevogė.

Tačiau moteris vis garsiau tvirtino tą patį ir kone padėjo įžeidinėti vyruką. Tada autobuso vairuotojas sustojo, pa-
prašė moterį ir jaunuolį išlipti ir spręsti savo problemas ne autobuse.

Vos tik abu atsidūrė šalikelėje, o autobusas nuvažiavo, pagyvenusi moteris kaip mat nustojo bartis ir vėl pasidarė gera. Kai jaunuolis nusistebėjo tokiu elgesiu, senolė pareiškė, kad ji ką tik išgelbėjo jam gyvybę. Kai jaunuolis paklausė, koks pavojus jam grėsė, senolė pareiškė, kad du iš įlipusių vyrų iš tikrųjų buvo ne žmonės, o nelabieji; ji net matė, kaip jie ne ėjo žeme, o “plaukė” truputį virš jos. Trečias vyras, kurį jie laikė už rankų, buvo žmogus, matyt, jų auka, kurią jie anksčiau užpuolė ir nužudė. Senolė pradėjo barnį dėl pavogtos piniginės, nes nenorėjo užsitraukti tų būtybių pykčio. Jai tai pasirodė vienintelė galimybė išsigelbėti, o įspėti vairuotoją ir konduktorę ji niekaip negalėjo.

Tada senutė ir vaikinas nuėjo į policiją ir pasakė, kad 375-ojo reiso autobuso vairuotojui ir konduktorei gresia didelis pavojus dėl vaiduoklių. Jais, deja, niekas nepatikėjo.

Tačiau kitą dieną policiją paskelbė pranešimą, kad paskutinis 375-ojo reiso autobusas praėjusią naktį dingo be pėdsakų. Pradingo ir vairuotojas su konduktore.

Policija prisiminė tą pagyvenusią moterį bei jauną vyrą, kurie buvo atėję
naktį ir kurių policininkai vos nepaskelbė išprotėjusiais dėl to, ką jie pasakė policininkams. Abu buvo surasti ir apklausti. Abu vėl papasakojo, ką tuokart matė.

Dar po dviejų dienų policija rado pra-dingusį autobusą vandens telkinyje už 100 km nuo galutinės maršruto stotelės - Ksiangshano parko. Autobuse buvo rasti trijų žmonių labai apirę palaikai.

Sis įvykis greitai apaugo daugybe gandų, paslapčių ir neatsakytų klausimų.

Pirma, autobusui tiesiog nebūtų užtekę benzino nuvažiuoti dar 100 km nuo Ksiangshano parko.

Antra, autobuso bakas buvo pilnas ne benzino, o žmogaus kraujo.

Trečia, kūnai buvo labai apirę. Tai neįmanoma, praėjus vos 48 valandoms po mirties. Tai nebūtų įmanoma net per vasaros karščius, jau nekalbant apie lapkritį.

Buvo atliktas lavonų skrodimas. Jis parodė, kad kūnų neveikė jokie pašaliniai katalizatoriai, jų irimas buvo natūralus procesas.

Galiausiai policija peržiūrėjo visus vaizdo stebėjimo kamerų, įrengtų prie kelių link to vandens telkinio, įrašus. Tačiau niekur nematė jokio pravažiuojančio autobuso.