Krakmolas žudikas

Jau beveik 20 metų esu paskyręs onkologijos problemų Baltijos šalyse apmąstymams. Kodėl būtent šiame regione (įskaitant ir Baltarusiją) labiau nei kitur plinta vėžys ir endokrininės sistemos ligos?

Juk Ukrainoje ir Rusijoje yra tokių vietų, kuriose ekologija kur kas labiau apleista, o pramonės teršalų jose daugiau nei švarios žemės? Bet ir ten susirgimų procentas mažesnis.

Ir Černobylio avarija čia niekuo dėta. Ji tik išpūtė šią problemą, o kai kam suteikė palengvėjimą ir pretekstą “nurašyti” viską jos pasekmėms. Beje, turiu pakankamai informacijos apie padėtį iki Černobylio tragedijos ir galiu teigti, jog ji mažai kuo skyrėsi (pagal sergamumą) nuo dabartinių duomenų. Černobylis, tik teoriškai, galėjo paskatinti kokių nors kitų vėžio formų vystymąsi, bet ne daugiau. “Šuo pakastas” kažkur kitur.

Nuo šių svarstymų prasidėjo ilgametės priežasčių paieškos – ir teoriškai, ir praktiškai.

Priežasties ieškoti reikia ne ligoniuose, nutariau, o sveikuosiuose – žaliūkuose, o taip pat nacionalinių patiekalų ypatumuose, ypač kaime, kur jie valgomi nuo seno (chroniškai, sakytų medikai), nuolat, be receptūros pakitimų. Mieste maitinimasis priklauso nuo parduotuvių pasiūlos, todėl čia reikėtų nagrinėti kitus jo aspektus, prie kurių mes dar grįšime.

Baltarusius vadina “bulbašais”, nes jie kur tik įmanoma sodina bulves ir valgo jų itin daug. Net naminukė Baltarusijoje varoma iš jų, mielųjų…

Ir čia…, man dingtelėjo: vadinasi, ir sveikatos problemos (ypač rimčiausios), ko gero, slypi būtent šiame maisto produkte.

Teko perversti ne vieną šimtą knygų, taip po kruopelytę pradėjo kauptis informacija būtent apie bulves ir, kaip šios problemos apibendrinimas, informacija apie krakmolą. Didžiuliai jo kiekiai yra ne tik bulvėse, bet ir valytuose miltuose bei apskritai visose grūdinėse kultūrose.

Kadangi esu kilęs iš žolininkų natūropatų dinastijos, nuo vaikystės įsiminiau žiniuonių aksiomą: “Maistas turi būti ne tik organizmo statybinė medžiaga, bet ir puikus jo švarintojas”.

Kasdieninis, “chroniškas” Baltijos tautų maistas – bulvės (suprantama, virtos ir keptos), miltiniai ir pieniški patiekalai. Visų kitų patiekalų procentinis kiekis lyginant su šiais trimis – smulkmena.

Virto krakmolo ir pieno gleivių (ypač vyresniame amžiuje) niekaip nepavadinsi nei gera statybine medžiaga kūnui, nei juolab organizmo švarintojomis. Netgi priešingai, visi šie produktai prisideda prie organizmo “užpelkėjimo”, t.y. veikia panašiai kaip klijai. Mano ieškojimų ir abejonių kelyje tašką padėjo žymi natūropatė Galina Sergejevna Šatalova (nors nuo vaikystės domėjausi ir žinojau visų žymiausių pasaulio natūropatų knygas ir darbus).

Kinai vaistažolių žinynuose bulves priskiria nuodingiems augalams. Tai tiesa, iš bulvių (net iš pačių bulvių, ne tik iš antžeminės jų dalies) galima pagaminti ne tik valgį, bet ir nuodus, kurie panašūs į maudos (Conium) nuodus. Čia labai tinka frazė, kad viskas pasaulyje priklauso nuo gamybos būdo ir dozės – vienu atveju tai maistas, kitu – vaistai, trečiu – stipriausi nuodai, ketvirtu – galingas daugelio nepagydomų ligų, iš kurių pati baisiausia yra vėžys, sukėlėjas (provokatorius). O visa tai, pasirodo, gali daryti krakmolas, ir ne tik bulvėse esantis. Tiesiog vienuose produktuose esantis krakmolas tai daro greičiau, o tas, kurio yra kituose produktuose, žudo palaipsniui, ilgiau.

Pastarojo meto chemikų darbuose konstatuojama, kad bulvių lupenose yra medžiagų, teigiamai veikiančių organizmą sergant alergija, tachikardija, hipertonija, ištikus skausminiam šokui (ir be chemikų patvirtinimo aš plačiai taikau šį reiškinį jau dešimtmečiais, o žiniuoniai – nuo seno!).

85% sausosios bulvių medžiagos sudaro krakmolas. Jis, mielieji mano skaitytojai, gali virsti organizme paprastaisiais cukrumis tiktai veikiant fermentams, kurių yra bulvių lupenoje (ir grūdinių kultūrų luobelėje) bei ploname sluoksnyje iškart po ja. Virškinamojo trakto fermentai tik skatina gyvo produkto fermentus, tuo pačiu įjungdami ir “susivirškinimo” mechanizmą. Pašalinę iš bulvių (ir grūdų) krakmolą skaidančius fermentus, mes paverčiame jas neįsisavinamomis (arba tik šiek tiek įsisavinamomis).

Dabar, kai bulvės tapo “antrąja duona” visoje Europoje ir posovietinių valstybių teritorijoje, tampa aišku, kad nagrinėjamos problemos yra itin aktualios.

Organizmas pats, be pagalbos, nemoka įsisavinti krakmolo. Kad taip įvyktų, reikia daugybės cheminių reakcijų, kurių metu sudėtingiausias krakmolas suskaidomas į paprastuosius cukrus, kuriuos atpažįsta ir moka įsisavinti organizmas.

Krakmolas virsta organizme cukrumi iš esmės tik tam, kad būtų patenkintas organizmo… cukraus poreikis. Be to, krakmolo virtimo cukrumi technologija ne tik sudėtinga, reikalaujanti daug darbo, bet ir pats šis procesas užtrunka gana ilgai (nuo 2 iki 4 valandų). Tam išeikvojama be galo daug energijos ir biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų B1, B2, B3, PP, C ir t.t.). Jeigu organizme nėra pakankamai vitaminų ir mikroelementų (o kas iš mūsų jų turi pakankamai?), krakmolas beveik neįsisavinamas: jis rūgsta, genda, nuodija, užkemša svarbiausią gyvybės šaltinį – kapiliarų tinklą.

Krakmolas – netirpi, ko gero, nė viename iš žinomų tirpiklių medžiaga. Jam būdinga tik koloidinio tirpumo savybė. Krakmolo koloidinių tirpalų tyrimai parodė, kad jo tirpalą sudaro ne atskiros krakmolo molekulės, o pirminės dalelės – micelės, kuriose yra daug molekulių.

Krakmole yra dvi polisacharidų frakcijos: amilazė ir amilopektinas, kurių savybės smarkiai skiriasi. Krakmole yra 15-25% amilazės. Ji tirpsta karštame vandenyje (80o C), sudarydama skaidrų koloidinį tirpalą.

Amilopektinas sudaro 75-85% krakmolo grūdo. Karštame vandenyje jis netirpsta, o tik išbrinksta (tam naudodamas iš organizmo paimtą skystį). Vadinasi, kai krakmolą veikia karštas vanduo, susidaro amilazės tirpalas, kuris smarkiai sutirštėja nuo išbrinkusio amilopektino. Gautoji tiršta, klampi masė vadinama kleisteriu. Toks pat kleisteris susidaro ir mūsų virškinamajame trakte. Vadinasi, kuo smulkiau sumalti miltai, iš kurių iškepta mūsų kasdienė duona, pagaminti makaronai ir t.t., tuo kokybiškesnis būna tas kleisteris. Jis suklijuoja, užkemša įsiurbiančius dvylikapirštės žarnos gaurelius ir žemiau esančias plonosios žarnos dalis, pradžioje tik iš dalies “išjungdamas” juos iš virškinimo proceso, o vėliau – beveik visiškai.

Štai kur slypi blogo vitaminų, mikroelementų įsisavinimo priežastis. Nepakankamas jodo įsisavinimas (krakmolas daro jį beveik neįsisavinamą) sukelia daug ligų (net ir onkologinių), tačiau pati specifiškiausia iš jų yra hipotirozė, t.y. skydliaukės funkcijos susilpnėjimas. Ta pati yra ir skydliaukės išvešėjimo priežastis. Viskas, mielieji mano skaitytojai, susiję su tuo, kad krakmolas (ir kiti šlakai) lemia jungiamojo audinio “užpelkėjimą”, t.y. 80% mūsų dirbančio kūno paverčia “pelke”.

Storajame žarnyne šita krakmolo masė, netekusi skysčių, “prilimpa” prie storosios žarnos sienelių, sudarydama išmatų akmenis. Tie daugelį metų besikaupiantys akmenys nutraukia, tiesiogine šio žodžio prasme, darbą tų organų (ir pirmiausia aprūpinimą krauju), kurių darbą užtikrina tam tikras įsiurbimo storojoje žarnoje plotas. Akmenys blokuoja įsiurbimą, todėl į organą nepatenka maisto medžiagos. Toks organas pirmiausia pradeda nykti, paskui atrofuojasi, suserga.

Sutrinka storojo žarnyno mikroflora, jo rūgštingumas, jo sugebėjimas gaminti nepakeičiamas aminorūgštis. Anksčiau apskritai buvo manoma (nors iki šiol daugelis medikų dar taip galvoja), kad nepakeičiamų rūgščių yra tiktai gyvuliniuose baltymuose (t.y. mėsoje), todėl juos būtinai reikia valgyti, kad nemirtume.

Šį medicinos mitą lengvai paneigia daugelis “necivilizuotų” genčių, kurios visiškai nevalgo mėsos, o taip pat ir mūsų vegetarai bei neapdoroto maisto valgymo šalininkai. Storoji žarna moka jas gamintis pati, jeigu ji nebūna pavirtusi “pelke” nuo susikaupusių virtų krakmolų. O mes jų valgome šimtus kartų daugiau, negu mums reikia, ir tiek pat kartų daugiau, negu galime perdirbti ir įsisavinti. Tai tikra katastrofa organizmui. Neįsisavintas krakmolas, patekęs į kraujotaką, užkemša smulkiausias, pagrindines kraujagysles (kurios mūsų organizme sudaro 80%) – kapiliarus. Taip ląstelių lygyje blokuojamas visų organų maisto medžiagų įsisavinimas, jungiamasis audinys sudrimba ir nebeatlieka savo funkcijų. Jis nebegali priimti, perduoti ir išspinduliuoti ląstelių perduodamos informacijos, “geriausiu” atveju jis tą informaciją iškreipia ir taip dezorientuoja organus ir visas sistemas.

Be to, kepant duoną, bandeles ar gaminant patiekalus tokiu būdu, kai riebaluose kepami daug krakmolo turintys produktai (keptos bulvės, bulvių apkepas, bulvių traškučiai, lietuviški patiekalai: cepelinai, vėdarai, plokštainis ir kt.), vyksta cheminės reakcijos, kurių metu riebalai susijungia su polisacharidais. Dabar skaitykite atidžiai, mielieji! Normalaus virškinimo metu polisacharidai suskaidomi skrandyje, o riebalai – dvylikapirštėje žarnoje. Štai kodėl skrandžio virškinimo sultys negali suskaidyti polisacharidų, susijungusių su riebalais. Nesuskaidyti patekę į žarnyną jie sudaro nuodingus junginius, katastrofiškai sutrikdančius virškinimą, įsisavinimą, mūsų sveikatą apskritai.

Aš įsitikinęs, kad koncentruoto krakmolo junginiai su riebalais, cukrumi ir druska – tai ta “atominė bomba” žmogaus organizme, kuri sukelia nutukimą, diabetą, astmą, kraujodaros organų, endokrininės sistemos ligas ir pan. Tai viena iš pagrindinių auglių – ir gerybinių, ir piktybinių – vystymosi priežasčių.

Esu įsitikinęs, kad neįsisavinami krakmolai yra svarbiausi “klijai”, lemiantys organizme moteriškojo hormono estrogeno perteklių. Kadangi didžioji dalis estrogeno pašalinama iš organizmo per kepenis, tulžies latakus ir galiausiai pasišalina su išmatomis, tai iškart tampa aišku, jog būtent nuolatinis vidurių užkietėjimas sukelia pakartotinį estrogeno įsiurbimą. Sergančiųjų onkologinėmis ligomis viduriai visada, 90% atvejų, būna chroniškai užkietėję… Taip į organizmą pakartotinai įsiurbiami ne tik estrogenai, bet ir visi kancerogenai – ir patenkantys į jį iš išorės, ir susidarantys jame.

Jeigu jūsų kūnas pasidaro liulantis kaip pelkė, suglebęs, sudribęs (dabar sakoma, celiulitinis), taip ir žinokit – jūs sunaikinote savo jungiamąjį audinį ir sveikatą, vartodami dabar itin madingus pervirtus ir perkeptus krakmolus.

Šiandien krakmolo yra ne tik bulvėse, duonoje, bandelėse, bet ir dešrose, tortuose, sūriuose ir t.t. Kalbu apie tai, įspėju žmones jau ne vienerius metus. Deja, tai balsas tyruose…

O štai paskutiniai, patys naujausi duomenys, su kuriais atsitiktinai susidūrė Stokholmo universiteto chemikai. Štai baisios jų išvados: “Keptuvėje ir orkaitėje keptas maistas yra pavojingas sveikatai, nes jame yra medžiagos akrilamido, sukeliančio vėžines ligas. Ypač pavojingi ir baisūs bulvių traškučiai ir riebaluose keptos bulvės (šaldytos), kuriuose akrilamido kiekis kilograme produkto siekia du ir tūkstantį mikrogramų”. Beje, Pasaulinė sveikatos organizacija skelbia, kad suaugusio žmogaus sveikatai neleistinas net vienas mikrogramas akrilamido per dieną. Būkite atidūs! Viename kilograme keptos (rūkytos) mėsos yra apie 50 mikrogramų akrilamido. Akrilamidas susidaro tiktai kepant keptuvėje, orkaitėje, rūkant produktus. Be to, tuose produktuose, kuriuose yra krakmolo, jo kiekis apdorojimo metu padidėja itin smarkiai.

Beveik trečdalį susirgimų vėžiu sąlygoja neteisinga mityba – dažnas kepto maisto valgymas.

Šis Stokholmo mokslininkų pranešimas sukėlė šoką ir Švedijoje, ir visoje Europoje. PSO skubiai sušaukė pasitarimą, kuriame susitarta pašalinti iš apyvartos ir gerokai sumažinti akrilamido turinčių produktų asortimentą.

Bet… Šios “prekės” dabar visais keliais plaukia į Baltijos ir Rytų Europos šalis. Atminkite, vienas pakelis bulvių traškučių keturiasdešimt kartų pavojingesnis už kilogramą keptos mėsos!

Taip gana netikėtai mokslininkai patvirtino ilgamečių mano tyrimų duomenis.

Ir paskutinės, apibendrinančios išvados. Mes visi dabar geriame kavą, valgome saldumynus, lengvą ir “patogų” maistą. Nuo jo mūsų virškinamasis traktas praranda savo treniruotumą, imunitetas tampa silpnas, todėl nesugebame atsispirti ligoms. Švelnus, lengvas, perdėtai apdorotas maistas – ne mums, o glebiems, pusiau rachitiškiems žmonėms.

Galingi maisto virškinimo mechanizmai dirba ne visa jėga, “tuščia eiga”, jiems trūksta darbo, o kartu su jais nepradeda sinchroniškai ir visu pajėgumu dirbti sveiko metabolizmo, pakankamos fermentų gamybos mechanizmai, pradeda silpti imunitetas, ir visi kartu šie sutrikimai lemia daugybę iš čia kylančių pasekmių.

Kaip sakoma, “iš tuščio darbo – jokios naudos…”

Kad puikiai dirbtų smegenys, kad būtų gera atmintis – grąžinkite savo žarnyną į normalią būseną. Nuo žarnyno užteršimo pirmiausia kenčia smegenys.

Toksinai žarnyne – tai visų ligų, tarp jų ir tokių pavojingų kaip vėžys, paralyžius, tuberkuliozė, širdies ir inkstų ligos, priežastis.

Tiktai grubus, daug ląstelienos turintis neapdorotas maistas užtikrina biomechaninį ir biocheminį organizmo apsivalymą. Mat šviežiame, neapdorotame maiste yra šarminių radikalų, kurie sugeba neutralizuoti patologiškas rūgštis ir nuodus, susidarančius organizme ir patenkančius į jį iš išorės.

Knyga "Sunkių ir onkologinių ligų gydomoji mityba ir organizmo valymas"

Autorius:  Natūropatas Anatolijus Malovičko