Krištolinės mergelės urvo paslaptis

Milžiniškas požeminis urvas Actun Tunichil Muknal Vakarų Belizo džiunglėse yra tikrai unikalus. Norint pasiekti šį gamtos kūrinį, reikia įveikti požeminę upę, kuri jau daug tūkstančių metų neša savo vandenis per šį urvą.

Kalifornijos universiteto archeologė Holli Moies tyrinėja šį urvą. Kartu su nedidele archeologų grupe ji bando įspėti urvo, pilno keistų “eksponatų”, paslaptis. Beveik du dešimtmečius Holli šliaužiojo tvankiais požeminiais labirintais.

Ji bandė (ir iki šiol bando) rasti atsakymą į vieną klausimą: kas vertė senovės majus atlikti aukojimus būtent šioje sunkiai prieinamoje vietoje?

Kartu su archeologinės ekspedicijos nariais Holli kasmet skverbiasi gilyn į urvą, aukštyn pagal požeminės upės tėkmę. Moters ūgis - 160 centimetrų, vanduo siekia jos smakrą. Didžiulėse urvo salėse grindys vietomis atsiduria po vandeniu, kiekvienas garsas atsiduoda aidu, o nedideli prožektoriai ant tyrinėtojų šalmų aklinoje tamsoje atrodo kaip maži šviečiantys taškeliai.

Indėnai majai tikėjo, kad urvai, ypač besitęsiantys daugybę kilometrų po žeme, yra portalai į pomirtinį pasaulį, arba Šibaldą, “baimės vietą”, kurioje gyvena blogio valdovai. Majai bijojo pragaro ir galvojo, kad reikia pamaloninti baisiuosius dievus, gyvenusius po žeme, aukomis, tarp jų ir paaukotais žmonėmis. Čia viena iš tų vietų, kuriose žmones aukodavo pomirtinio gyvenimo dievams.

Actun Tunichil Muknal išvertus reiškia “krištolinės mergelės urvas”, sutrumpintai jis dar vadinamas ATM. Pirmą kartą urvas buvo pradėtas tyrinėti XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Įėjimas į urvą yra smėlio laikrodžio formos ir užtvindytas vandeniu.

Praeita ketvirtis mylios. Keliautojai išlipa iš vandens ant slidaus kranto ir atsiduria didžiulėje patalpoje. Tiesiog po kojomis ant žemės guli šimtai oranžinių ir juodų keraminių futbolo kamuolio dydžio puodų. Tarp jų šen bei ten mėtosi miniatiūriniai instrumentai iš obsidiano, skulptūrėlės iš pirito ir veidrodžiai. Akmenyje iškaltais laiptais galima užlipti į dar vieną nedidelę patalpą.

Žibintas Holli rankose apšviečia jaunos moters skeletą, gulintį ant nugaros. Žibinto šviesoje žybsintys kaulai atrodo tarsi krištoliniai, todėl urvas ir buvo pavadintas Krištolinės mergelės urvu. Ši mergina buvo paaukota kruviniems dievams. Tai nutiko prieš daugiau kaip 1000 metų.

Per 50 metų tyrinėtojai rado patvirtinimų, kad šimtuose urvų, esančių majų teritorijose nuo Jukatano pusiasalio Meksikoje iki Salvadoro, buvo atliekami religiniai ritualai su aukojimais. Urvuose, tarp jų ir urve Actun Tunichil Muknal, buvo rasti žmonių ir gyvūnų palaikų likučiai, didžiuliai keraminiai puodai, muzikiniai instrumentai, brangūs papuošalai, ritualinės statulėlės. Daugelyje urvų aptikti altoriai. Kai kurių urvų sienas puošia puošnūs akmens raižiniai. O juk senovės raižytojai darbavosi beveik visiškoje tamsoje.

Majai labai rizikavo, leisdamiesi daugiau kaip mylią gilyn į žemę, įveikdami upes, kildami ant stačių skardžių arba leisdamiesi į bedugnius plyšius. Net mūsų laikais archeologai prasibrauna į šias vietas tik su specialia įranga.

Majai gyveno Centrinėje Amerikoje. Jų sakraliniu centru, sprendžiant iš visko, buvo urvas Actun Tunichil Muknal. Laikotarpiu tarp 250 ir 950 metų, kurį archeologai vadina klasikiniu, džiunglėse iškilo nuostabūs miestai. Į pietus nuo Actun Tunichil Muknal esančiame Kopane gyveno 30 tūkst. žmonių.

Tikale gyveno net 100 tūkst. gyventojų, o kaimyniniame Karakole - net 180 tūkstančių!

Majai miestuose statė didingas piramides ir stelas iš pilko akmens. Jie stebėjo žvaigždėtą dangų, kūrė muziką ir rašė knygas. Jų rašto sistema iki šiol laikoma pačia pažangiausia ikikolumbinėje Amerikoje. Tačiau majų civilizacija žlugo. Žmonės paliko didžiulius miestus, ir juos pamažu “prarijo” miškai.

Nuo XIX amžiaus vidurio archeologai tyrinėjo džiungles, ieškodami senųjų gyventojų pėdsakų. Pirmiausia jie pastebėjo, kad landšaftas išsiskiria gausybe urvų su senotais: tai natūralios ertmės, kurios susidaro lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais, kuriais teka požeminės upės. Tačiau šie urvai iš pradžių nesudomino tyrinėtojų. Jie pažymėjo žemėlapyje miestus, dideles piramides, išsamiai aprašė puošnius rūmus, nukopijavo hieroglifus ant stelų...

Viskas pasikeitė 1959 metais. Tada netoli nuo dabar žinomo miesto Čičen Ica griuvėsių Jukatano pusiasalyje buvo aptiktas urvas, pavadintas Balancanchė. Jame yra tamsus, labai siauras ir žemas tunelis. Reikia atsigulti ant žemės ir prašliaužti maždaug 150 metrų, kad patektum į kitą patalpą, kuri atrodo kaip antikvarinė krautuvėlė, pilna senovinių vazų. Aptikę tokias brangenybes, archeologai susimąstė: kokias dar staigmenas slepia urvai?

1996 metais, kai Holli Moies, tuo metu Floridos valstijos Atlantos universiteto aspirantė, atvyko į Belizą dalyvauti urvų tyrinėjimo projekte, šie tyrimai jau vyko pilnu tempu. Kartu su kitais tyrėjais Holli sunkiai brovėsi pro džiungles. Atsidūrusi prie įėjimo į “požeminę karalystę”, suprato: norint ten patekti, teks nerti į upę, ištekančią iš urvo. Kito kelio nėra. Ir Holli nėrė. Ir niekada dėl to nesigailėjo. Senovės majų paslaptys užbūrė archeologę.

Vadovaujant Belizo Archeologijos instituto direktoriui Chaimei Ave, Holli pradėjo tyrinėti majų urvus.

Anot moters, majams urvai buvo labai svarbūs. Kiekvienas urvas, anot majų padavimų, buvo įėjimas į pragarą, kurį jie vadino Šibalda. Šibaldos valdovai siuntė žmonėms visokias ligas.

Naktimis stovykloje Holli skaitė majų mitą apie Popol Vuh pasaulio sukūrimą ir rado ten Šibaldos aprašymą. Buvo pasakojama apie herojus dvynius Hun Aphu ir Šbalanke, kurie išsiruošė į požeminį pasaulį susikauti su piktuoju Šibaldos dievu. Archeologę nustebino prieštaringas majų požiūris į anapusinį pasaulį. Šibaldą jie laikė “baimės vieta”, kurioje gyveno monstrai - Demonas Gnoja ir Skraidantis Šašas.

Tačiau kartu pragaras majų mite buvo susijęs su gyvybiniais resursais. Majai bijojo Šibaldos, bet negalėjo gyventi be jos. Tuose tamsiose urvuose gyveno lietaus dievas Čakas. Jis gąsdindavo žmones griaustinio triukšmais ir žybsinčiais žaibais, bet gyventi be vandens, krentančio iš dangaus, jie negalėjo...

1997 metais grupė archeologų, vadovaujama Chaimės Ave, pirmą kartą atliko išsamius Actun Tunichil Munkal urvo tyrimus. Toje grupėje buvo ir Holli Moies. Darbai vyko tris mėnesius. Kasdien Holli nerdavo į požeminę upę, kad patektų į požeminį senųjų laikų pasaulį. Ilgomis valandomis po žeme ji žymėjo žemėlapyje įvairias urvų patalpas ir atidžiai jas apžiūrėdavo, ieškodama majų kultūros pėdsakų.

Holli pasakoja: “Po žeme laikas tarsi sustoja. Dirbu nuo ryto iki vėlyvo vakaro ir net nepastebiu, kaip eina laikas. Chaimei tenka manęs ieškoti”.

Prie įėjimo į Actun Tunichil Munkal urvą archeologai rado kelis puodus ir kalnus sraigių kriauklių. Po žeme radinių tik daugėjo ir jie atrodė vis keisčiau. Pati didžiausia urvo salė, aptikta už ketvirčio mylios nuo įėjimo, atrodė kaip keraminių puodų ir obsidiano nuolaužų sandėlis. Buvo rasta daugiau kaip 1000 daiktų.

Dar ten aptikta 14 žmonių skeletų, įskaitant Krištolinę mergelę. Vieni skeletai rasti kampuose, kiti tiesiog gulėjo urvo viduryje. Tamsiose urvo nišose Holli aptiko kūdikių skeletų. Mokslininkai paėmė kaulų mėginių, medžio anglių gabalėlių nuo urvo grindų ir atliko radiokarboninį tyrimą.

Rezultatai archeologus apstulbino. Netoli įėjimo į urvą rasti daiktai buvo datuojami laikotarpiu nuo 250 metų iki IX amžiaus. O pavyzdžiai iš pagrindinės patalpos priklausė VIII ir IX amžiams.

Išeina, kad daugybę amžių majai lankėsi urve, bet tik VIII amžiuje išdrįso įžengti į tamsiąją zoną, t.y. patekti giliau po žeme. Pamažu tokie žygiai tapo nuolatiniais. Majai vis dažniau lankėsi urvo gilumose, atlikdavo ten religines ceremonijas ir aukojimus. O paskui, tarsi pamojus burtininko lazdele, viskas liovėsi. Po IX amžiaus majai tarsi visiškai pamiršo urvą.

Ar bus lietaus?

Vieną ramų vakarą Holli Moies sėdėjo prie įėjimo į Actun Tunichil Munkal urvą. Medžių viršūnėse triukšmavo beždžionės, skardžiai cypavo kažkokie paukščiai. Upė vingiavo nuo urvo tarp samanotų didžiulių akmenų tuo pačiu keliu, kuriuo nešė savo vandenis daugelį amžių. Holli galvojo apie tai, kad prieš maždaug 1100 metų majai netikėtai pradėjo lankytis urve. Kodėl? Ir kodėl taip pat netikėtai jie paliko urvą?

IX amžius buvo audringas laikotarpis majų istorijoje. Dideli senoviniai šiuolaikinio Belizo, Gvatemalos ir Hondūro miestai pradėjo nykti. Po šešių klestėjimo amžių majų žemės netikėtai ištuštėjo. Tikalo miesto, kuris buvo džiunglėse į vakarus nuo Actun Tunichil Munkal, gyventojų skaičius sumažėjo nuo 90 tūkstančių iki 10 tūkstančių. Kopano miestas taip pat labai ištuštėjo. Kažkada buvę turtingi ir klestintys miestai sunyko, juos pradėjo “okupuoti” džiunglės. Archeologai tai vadino majų civilizacijos žlugimu. Jau daug dešimtmečių jie aptarinėja, kodėl tai nutiko. Vieni tvirtino, kad majus išnaikino svetimšaliai grobikai, galbūt prekybinių maršrutų sutrikimai. Kiti manė, kad nutiko kažkokia baisi epidemija ar didžiulis pilietinis sukilimas.

2000 metais “dėlionės” dalys ėmė ryškėti. Mokslininkas, majų tyrinėtojas Džilas Ričardsonas baigė 17 metų trukusį Mezoamerikos klimato senovėje tyrimą. Džilas ištyrė nuosėdas iš ežero dugno, medžių rieves, stalaktitus ir stalagmitus urvuose ir padarė vienareikšmišką išvadą: IX amžiaus pradžioje labai smarkiai sumažėjo lietaus kiekis.

Savo knygoje “Vanduo, gyvybė ir mirtis” apie didžiąją majų sausrą Džilas rašo, kad majų santykiai su vandeniu visada buvo nepaprasti. Nuo gegužės iki spalio majų žemėse kasmet lijo gausūs lietūs, bet likusius šešis mėnesius karaliavo sausra. Siekdami išauginti gausų derlių, kad galėtų prasimaitinti daugybė gyventojų, majai naudojo vandens baseinų, irigacinių kanalų ir drenažo sistemų tinklą. Tai padėdavo išsaugoti drėgnųjų mėnesių lietaus vandenį. Tačiau IX amžiuje netikėtai krituliai beveik liovėsi, net per lietų sezoną.

Džilas aprašo siaubingą vaizdą: vandens baseinai ištuštėjo, grūdinės kultūros iš džiunglių atkovotose laukuose sunyko. Prasidėjo badas, žuvo milijonai žmonių. Likusieji gyvi, jau nieko nebesitikėdami, patraukė prie vandenyno pakrančių arba link ežerų šiaurėje.

Perskaičiusi Džilo Ričardsono knygą, Holli susimąstė: gal aukojimai urvuose buvo susiję su sausra? Ji pradėjo nagrinėti knygas apie majų meno istoriją ir vienoje iš jų atkreipė dėmesį į vazų fotografijas. Ant kai kurių vazų buvo pavaizduota dievybė su didelėmis akimis ir egzotišku galvos apdangalu. Tai buvo majų lietaus dievas Čakas, kuris gyveno požeminėje karalystėje. Vadinasi, majai tikėjo, kad lietūs gimdavo būtent urvuose.

Tose knygose buvo ir nuotraukų, kuriose matėsi mūsų amžininkai, senųjų majų palikuonys, klūpantys urve. Jie laikė rankose žvakes ir meldėsi. Šiuolaikiniai majai yra katalikai, bet, kaip ir anksčiau, jie keliauja į urvus ir meldžiasi ten, kad nepritruktų lietaus ir būtų gausus derlius.

Sausros kultas

Eidama upe Actun Tunichil Muknal urve, Holli įsivaizduodavo save einančia senųjų majų procesijoje. Žmonės ėjo tamsoje, rankose nešdami fakelus. Ant nugarų maldininkai nešė didžiulius keraminius puodus ir giedojo maldas. Priekyje žingsniavo puošniai apsirengęs žynys, ant jo diržo kabėjo obsidiano peilis. Žmonės atrodė išvargę. Jie atvyko į Čako karalystę Šibaldą herojų dvynių keliu. Visi jautėsi nekaip, bet kito kelio nebuvo. Už žynio, sunkiai dėliodama kojas, ėjo dvidešimtmetė moteris. Ji baisiai drebėjo. Po kelių minučių ji turėjo paaukoti savo gyvybę negailestingam lietaus dievui.

Artėjo sėjos metas, o danguje - nė debesėlio. Vandens baseinai ištuštėjo, saulė išdegino laukų žemę. Čako nedžiugino atnešamos aukos. Jis laukė kraujo aukos. Galiausiai eisena pasiekė pagrindinę salę, kuri buvo užversta ankstesnėmis aukomis dievybei. Žynys išsitraukė peilį...

Jų pasaulis griuvo, galvojo Moies, ir jie paskutinį kartą pabandė patikti Čakui. Holli vadina požeminius ritualus sausros kultu.

Per 17 metų Holli Moies ir jos komanda ištyrė daugiau kaip 50 urvų Belize. Bet vis dėlto archeologai nedrįsta tvirtinti, kad sausros kultas buvo paplitęs plačiai. Planuojama tęsti tyrimus Meksikoje ir Gvatemaloje.

Holli sako, kad kai kuriuose urvuose beveik fiziškai jaučiama majų neviltis. Majų, kurie stengėsi išgelbėti savo pasaulį nuo pražūties. Archeologė pasakoja, kad ji su komanda planuoja netrukus pasiekti dar vieną urvą, esantį už kelių kilometrų į pietus nuo Actun Tunichil Munkal. Tas urvas - didžiulis. Jame tilptų vandenyno laineris. Sausros metais žmonės atvykdavo čionai iš visų imperijos pakraščių. Pirmoji salė baigiasi masyvia akmenine siena. Joje yra labai siauras praėjimas, kuriuo galima tik prašliaužti. Tai vieni iš vartų į Šibaldą. Vaizduotė jau piešia paveikslą, kaip desperatiškai meldžiasi tūkstančiai majų, maldaujančių lietaus. Lietaus, kurio niekada nebus...