Anomalios zonos. Laiko vartai

Daugelis žmonių yra girdėję terminus “Laiko vartai”, “Likimo vartai”, tačiau mažai kas žino, apie ką kalbama. O tai yra anomalios zonos, kuriose dingsta žmonės.

Viena tokia paslaptinga vieta yra Aralo jūros šiaurės vakaruose, kur plyti Barsekelmeso sala. Įdomus šios salos pavadinimo vertimas, kuris reiškia „eisi - nesugrįši“. Tarp vietinių gyventojų jau seniai ši sala buvo liūdnai pagarsėjusi. Ir visa tai dėl to, kad saloje nuolat dingdavo žmonės, o jų dingimo priežasčių paaiškinti niekas nesugebėjo. (paranormal.lt).

Be to, vietiniai gyventojai pasakoja, kad saloje ne kartą buvo pasirodę keisti žmonės iš nežinomų kultūrų ir kitų epochų. Pavyzdžiui, 1934-ais metais vietinio NKVD skyriaus darbuotojas sulaikė žmogų, kuris vietinio žvejo valtele bandė išplaukti iš salos. Vyras buvo apsirengęs ryškiais šilkiniais rūbais, kalbėjo nei tai kinų, nei tai japonų kalba. Šiaip taip pavyko rasti žmogų, kuris galėjo išversti tai, ką kalbėjo nepažįstamasis. Vertėjas buvo apstulbintas, nes sulaikytasis laisvai kalbėjo retu dialektu, kuris buvo paplitęs vienoje rytinėje Japonijos provincijoje XVIII amžiuje. Apklausos metu japonas teigė, kad jis gimė 1718-ais metais ir yra imperatoriaus šeimos narys. Jis pasakojo, kad keliais laivais plaukė į vieną salą Ramiajame vandenyne, tačiau jo laivas pateko į audrą ir sudužo į uolas. Bangos jį išmetė į krantą, kur ir buvo suimtas.

Viduramžiais Europoje tos vietos, kuriose vykdavo erdvės ir laiko anomalijos, buvo vadinamos „velnio spąstais“. Kelyje, vedančiame į Drezdeną, stovėjo didžiulis akmuo, kurio viduryje buvo didelė skylė. Šis akmuo buvo panašus į vartus. Jeigu Drezdeno kronikose rašoma tiesa, tai bet kuris keliautojas, praeinantis per angą akmenyje, dingdavo be pėdsakų. Galima daryti prielaidą, jog tai ir yra „Laiko vartai“. 1546 metais miesto magistratas nusprendė nuversti akmenį. Šalia jo buvo iškasta didžiulė duobė, į kurią akmuo buvo nuverstas ir apipiltas žemėmis. Tačiau ir ši priemonė nepadėjo - nors akmens kelyje daugiau nebebuvo, vis tiek šioje vietoje kartas nuo karto dingdavo žmonės.

Sicilijos kronikose rašoma, kad 1753-ais metais nedideliame Takonos miestelyje, apleistos pilies vidiniame kieme, tiesiog daugybės liudininkų akivaizdoje ore ištirpo amatininkas Albertas Gordonis. Praėjus lygiai 29-iems metams jis vėl atsidūrė toje pačioje vietoje. Nustebęs dėl jį pažįstančių žmonių klausinėjimo apie tai, kur buvo, amatininkas tvirtino, kad pateko į baltą tunelį, kurio priekyje švietė ryški šviesa, ir jis patraukė link šios šviesos. Kaip teigia Gordonis, vos po kelių minučių jam vėl pavyko išeiti į pilies kiemą. O iš tikrųjų tai užtruko beveik tris dešimtmečius! Gydytojai atidžiai patikrino vyrą ir padarė išvadą, kad jis yra sveikas ir, greičiausiai, nemeluoja. Kai gydytojas ir vietinis šventikas kartu su Gordoniu atėjo į tą pačią vietą, amatininkas, žengęs vos vieną žingsnį, vėl išnyko. Šį kartą visiems laikams. Persigandęs šventikas liepė „velnio vietą“ apmūryti akmenine siena, kurią po to apšlakstė švęstu vandeniu.

Mokslininkai taip pat bandė įminti laiko vartų, persikėlimo laike ir erdvėje mįslę. Pirmasis mokslininkas, kurio eksperimentas, siekiant atlikti persikėlimą laike, buvo oficialiai užfiksuotas, buvo garsusis Albertas Einšteinas.

Mokslininkas sukonstravo elektromagnetinį prietaisą, kuris buvo panaudotas, 1943 metais atliekant eksperimentą su esminininku „Eldridge“.

Patį laivą pavyko perkelti, tačiau eksperimento pasekmės ekipažui buvo labai neigiamos. Einšteinas, supratęs, kad tai buvo nesėkmė, savo sukurtą prietaisą ir jo brėžinius sunaikino.

Egzistuoja įsitikinimas, kad dažniausiai „laiko vartai“ atsiveria nuo galingų gamtos jėgų poveikio - žemės drebėjimo, audrų, cunamių. Vienas seniausių tokių šio fenomeno rašytinių paminėjimų yra manuskripte „Panteonas“, parašytame XII amžiuje. Jį parašė italų vyskupas Gotfrydas Viterbietis. Savo veikale šventikas aprašė istoriją, kuri nutiko Sen Matjė abatijos vienuoliams, kurie laivu plaukė link taip vadinamų Heraklio stulpų ir pateko į baisią audrą. Kai audra baigėsi, ekipažas ir keleiviai pamatė, kad jų laivas buvo išplukdytas prie kažkokios salos. Joje buvo matoma iš gryno aukso pastatyta tvirtovė, o visos krantinės grįstos aukso plokštėmis. Vakare du jūreiviai vienuoliai sutiko du senolius, kurie, išgirdę svečių pasakojimą apie jų nuotykius, liepė jiems nedelsiant plaukti šalin, nes viena saloje praleista diena prilygsta trims šimtams Žemės metų. Vienuoliai nedelsdami susėdo į laivą ir, genami palankaus vėjo, pasuko namo.

Po trijų savaičių jie sugrįžo į gimtąją prieplauką, kuri dabar žymiai skyrėsi nuo to, kurią paliko prieš du mėnesius. Be to, ant žmonių esantys rūbai atrodė labai neįprastai. Netrukus keliautojai sugrįžo į savo vienuolyną, kurio vyresnysis ir gyventojai buvo jiems visiškai nepažįstami. Išklausęs atvykusiųjų istoriją, vyresnysis pažvelgė į vienuolyno archyvą ir jame rado svečių vardus. Pasirodo, kad įrašas apie jų išplaukimą buvo padarytas prieš tris šimtus metų. Dienos pabaigoje, per kelias valandas nugyvenę savo gyvenimo likutį, vienuoliai numirė.

Pietų Amerikoje, Peru esančio Puno miestelio apylinkėse yra „Dievų vartai“ - didžiulės durys (plotis - 7 m, aukštis - 2 m), kurios iškaltos tiesiog uoloje. Šių durų centre yra apskrita skylė, labai primenanti rakto skylutę. Inkai buvo įsitikinę tuo, kad ši vieta buvo portalas į kitus pasaulius, kurių žmonės negali matyti. Si paslaptinga vieta turi ir savo tarnautojus. Jie ir papasakojo mokslininkams daug keistų faktų, kurie niekaip neįsitenka į materialistinį tikrovės suvokimą.

„Dievų vartai“ yra inkų civilizacijos paveldas. Kaip pasakojama išlikusiose legendose, šiuo portalu naudojosi herojai, į aukštesniuosius pasaulius išeinantys dievų keliais. Iš tiesų, nemažai išėjo, tačiau nemažai ir sugrįžo, kad perduotų kitiems žmonėms slaptas žinias.

Didelį mokslininkų susidomėjimą kelia žynio Aramio istorija. Šis žynys buvo taip vadinamo „dievų rakto“ -metalinio disko, kuris savo dydžiu atitiko milžiniškose duryse esančios angos dydį, sergėtoju. Kai ispanai užpuolė indėnus, žynys, norėdamas išgelbėti savo tautiečius, visus juos sukvietė ir nuvedė prie portalo, o po to perkėlė į kitą pasaulį.

Mokslininkai mano, kad „Dievo vartai“ yra ne tik anomali zona, tačiau ir įėjimas į kitus paralelinius matavimus. Atlikdami tyrimus jie naudoja termometrus, fotoaparatūrą, filmavimo aparatūrą, fotometrus. Šiais prietaisais pavyko nustatyti, kad šalia portalo yra kažkas nežemiškos kilmės (ugnies diskai, rutuliai, plazmos sankaupos). Ir visi šie dariniai mąsto ir jaučia.

Šių dienų fizikai kalba, kad persikėlimas laike galimas, pasinaudojant magnetiniu spinduliavimu, kurio prigimtis iki galo nėra ištirta. Šio spinduliavimo šaltiniais yra dideli kosminiai objektai. Saulės magnetinio aktyvumo padidėjimas, taip pat Žemės planetos anomalūs magnetiniai virpesiai gali būti ta priežastimi, dėl kurios žmonijai vis dažniau atsidarys „Likimo vartai“.