Legenda apie raganą Molę Daijer ir jos prakeiksmą

Istorija apie raganą, vardu Molė Daijer (Moll Dyer), yra viena iš šiurpių, kurias Merilendo valstijoje (JAV) pasakoja per Helovyną. Tiksliai nežinoma, ar prieš 300 metų tokia moteris gyveno iš tikrųjų, tačiau yra kelias, pavadintas jos vardu, ir upelis, taip pat vieta į pietus nuo Leonardtauno, kur neva kažkada stovėjo jos namas. O dabar jos raganiškas akmuo...

Didelis apvalus akmuo, ant kurio yra neva Molės Daijer delno ir kelio įspaudai, dar 1972 metais buvo padėtas ant vejos prie Leonardtauno miesto teismo pastato. O prie miško keliuko Moll Dyer Road atseit dažnai pasirodo jos vaiduoklis. Legendos pasakoja, kad prieš maždaug 300 metų Molė Daijer gyveno miško trobelėje tarp Leonardtauno ir Redheito. Gyveno ji labai vargingai, išgyvendavo tik iš išmaldos, buvo neišvaizdi moteris ir visai atitiko klasikinės raganos apibūdinimą.

1697 metų žiema buvo labai šalta, ir šalčiai niekaip nenorėjo trauktis. Žmonės kalbėjo, kad tai buvo pati ilgiausia žiema. Šalčiai atėjo lapkričio viduryje ir nesitraukė net iki vasario pabaigos, nors ankstesniais metais tokiu laiku jau imdavo tirpti sniegas ir darėsi šilčiau. Netrukus ėmė plisti gandai, kad čia be burtų neapsieita, o geriausia kandidate raganos vaidmeniui tapo Molė Daijer.

Tais laikais Merilende raganų nuteisimas mirtimi nebuvo dažnas reiškinys. 1654 metų birželio mėn. iš Merilendo į Angliją atplaukė laivas, jo ekipažas labai vaizdingai pasakojo, kad jie pakorė moterį, vardu Meri Li, už raganavimą. Taip nusprendė Merilendo taryba. O 1685 metų spalio 9 dieną Rebeka Fauler iš Kalberto apylinkės buvo pakarta už burtų naudojimą. Ir ji buvo vienintelis žmogus, nuteistas mirties bausme pačiame Merilende už burtus. Apie tai buvo rašyta 1938 metais išleistoje knygoje “Nusikaltimai ir bausmės ankstyvaisiais Merilendo valstijos laikais”.

Molės Daijer atveju viskas buvo prieš ją. Buvo surinkta grupė žmonių, kurie rado jos nusikaltimų įrodymų, tarp jų Molės kaimynai, kurie apkaltino ją dėl prasto derliaus ir naminių galvijų kritimo. Salto 1697 metų vasario pabaigoje miestiečių minia su fakelais atėjo prie Molės Daijer lūšnelės ir padegė ją. Moteriai pavyko pabėgti ir pasislėpti miške.

Keletą dienų niekas nematė Molės ir nieko apie ją negirdėjo. Visi nusprendė, kad ji sušalo ir numirė. Bet paskui berniukas, kuris miške ieškojo pabėgusio ožiuko, papasakojo, kad matė raganą, kuri, atsiklaupusi ant didelio akmens ir prispaudusi ranką prie jo, prakeikė visus savo kankintojus.

Praėjus dar kelioms šaltoms naktims, ją taip ir rado sušalusią ant to akmens, ji niekur nuo jo nenuėjo, sėdėjo maldos pozoje ir, anot legendos, prakeikė visus, kurie mėgino ją nužudyti, ir visas jų žemes.

Du šimtus metų apie Molės Daijer prakeiksmą nieko nebuvo girdėti. O 1901 metų rugsėjo 12 dieną laikraštis “The Bacon” papasakojo apie jauną vyrą, kuris tamsią gūdžią naktį jojo miško keliuku į Leonardtauną. Staiga jis pastebėjo netoliese dar vieną raitelį ir norėjo jį pavyti, bet sustingo iš siaubo, kai suprato, kad raitelio arklys buvo be galvos.

Be to, arklys buvo ir be užpakalinės dalies. Raitelis sėdėjo tik ant centrinės arklio dalies, o visa kita buvo tarsi pranykę erdvėje.

Dar 1857 metais šis miško kelias buvo pavadintas Molės Daijer vardu, o 1854 metais 60 akrų žemės prie Clay Hill Road į šiaurę nuo Redheito buvo pavadinti Molės Daijer kalva. Taip ragana “pasiėmė sau” tas žemes, kažkada priklausiusias tiems, kurie ją nuskriaudė.

1968 metais Filipas Low, laikraščio “The Evning Star” redaktorius, ir jo žmona nusprendė rasti miške Molės akmenį. Jie rado nemažą apvalų akmenį, ant jo buvo matyti panašūs įspaudai. Beje, šis akmuo buvo rastas dar 1911 metais, valant daubą Klover Lot vietovėje, ir, anot įrašų, “kelių įspaudai vis dar buvo gerai matomi ant jo”.

1970 metais vienas žmogus medžiojo miške prie Molės Daijer kelio ir pasakojo, kad matė keistą cilindro formos rūko darinį, kuris skleidė šviesą. Tas darinys judėjo į rytus prieš vėją, perskrido upelį ir toliau judėjo į pietus. Paskui grįžo ir vėl pakartojo tą patį kelią. Liudininkas netvirtino, kad tai tikrai buvo Molės vaiduoklis, bet buvo tikras, kad iš tikrųjų matė kažką keisto ir nesuprantamo.

1972 metų spalio 14 dieną vietinės Nacionalinės gvardijos kareiviai atitempė sunkų akmenį iš Klover Loto prie senojo kalėjimo pastato, kuris priklausė Istorijos draugijai, ir padėjo ant vejos priešais teismo pastatą. Ten akmuo yra ir šiandien.

Vietinė legenda pasakoja, kad akmuo taip pat yra prakeiktas ir kad žmonės, kurie tiesiog paprasčiausiai praeina pro šalį, gali pajusti galvos svaigimą ir net prarasti sąmonę. Bet vietiniai gvventojai sako, kad raganos dvasia “jiems nekelia jokių rūpesčių”.