Lietuviškų verbų magija

Paskutinį savaitgalį prieš šv. Velykas krikščioniškasis pasaulis mini verbų sekmadienį. Šiltesnėse šalyse šią dieną ritualinę prasmę turi palmės šakelės. Tačiau mes gyvename vidutinių platumų klimato zonoje, todėl palmės anksčiau lietuviams buvo neprieinamos. Todėl jiems teko iš pirmųjų pavasario žalumynų, šakelių ir smilgų susikurti patiems unikalias kompozicijas, žinomas kaip verbos. Net ir šiandien per Verbų sekmadienį bažnyčiose tradiciškai šventinamos gluosnių, žilvičių šakelės.

Senosiose lietuvių legendose pasakojama, kad vienas iš gluosnių, blindė, buvo kadaise labai vaisinga moteris, turėjusi labai daug vaikų. Žemė šiai moteriai labai pavydėjo, kad ji turi daugiau vaikų negu ji. Kartą Blindė ėjo per pelkę ir nebegalėjo išbristi. Iš didelio liūdesio pavirto medžiu.

Žilvičiai, duodantys vyriškos lyties sporų, laikyti neįprastais augalais. Pasakojama, kad žilvitinis karklas išaugo iš pasalų nužudyto jaunuolio kūno. Birbynė pagaminta iš žilvičio, skamba kaip vyriškas balsas. Piktosios dvasios jos vengia, nes mediena yra raudonos spalvos.

Daugelyje verbų taip pat būna ir viena kita kadagio šakelė. Kadagys – tai visžalis augalas, subrandinantis specifinio kvapo uogas. Be jau minėtų šakelių į verbas gali būti įpinama ir kitų Lietuvos krašte randamų augalų: spanguolių, amalų, lazdyno riešutų, ąžuolų šakelių, džiovintų gubojų ir paparčių. Nepaprasto pavasarinio grožio ir spalvų verboms suteikia mėlynos žibuoklės ir paprastųjų blindžių „kačiukai“.

Tradiciškai priima verbų sekmadienį lankytis rytinėse mišiose ir nusinešti verbų, kad pašventintų kunigas. Po grįžę iš pamaldų tikintieji žadina namie likusius žmones ir muša verbomis per galvą, nugarą, pečius kartodami: „Tai ne aš mušu, tai verba muša. Tau neskauda, verbai skauda. Greitai bus Velykos!“.

Šventintos verbos anuomet buvo naudojamos kaip apsauga nuo blogio, ligų, griaustinio. Iš verbų buvo pagaminami kryželiai ir užkišami už durų, langų, vartų. Dažniausiai verbos buvo laikomos už šventųjų paveikslų tol, kol kadagių uogos sudžiūdavo ir pradėdavo byrėti. Tada kadagių šakelės su uogomis būdavo sudeginamos ir pelenai paliekami palėpėje, kad neva apsaugotų nuo audros ir žaibo. Prasidėjus perkūnijai verbos būdavo pastatomos ant palangės, audros šone. Su degančia verba būdavo apsmilkomi visi namai, gyvuliai tvartuose, bičių aviliai. Verbų būdavo dedama į avilius, kad bitės prineštų per vasarą daug medaus, su verbomis būdavo sušeriama naminiams gyvuliams, kad būtų sveiki. Tikėta, kad vilnoniai siūlai, kuriais buvo surištos verbos, sumažina moterims skausmą.

Verbų būna įvairių rūšių. Vilniaus krašte populiariausios volelinės verbos, kurios rišamos iš visų pusių uždengiant virbą. Gali būti rykštelinės verbos, kurios gaminamos su nedidelėmis viršūnėlėmis, nors gali būti ir be jų. Trečia verbų rūšis – plokščiosios. Pastarosios primena paukščių plunksnas. Galiausiai gali būti vainikinės formos, šiek tiek panašios į ištęstą vainiką. Tikima, kad verbų bet kur išmesti nevalia. Geriausiai jas sudeginti, nes smilkdamos jos irgi skleidžia savo gydančią, apvalančią ir saugančią nuo blogio magiją…