Meilės deimantas

Garsiajam juvelyrui Forsangeriui drebėjo rankos. Taip dar niekada nebuvo! Juk jis - geriausias deimantų šlifuotojas. Neatsitiktinai aukcionus organizuojanti bendrovė „Cristie‛s“ pakvietė būtent jį apdoroti seną deimantą „Stabo akis“, kurį reikėjo nušlifuoti iš naujo, kad būsimajame aukcione brangakmenį būtų galima parduoti dvigubai brangiau.

Juvelyro mirtis

Forsangeris atsiduso: ko gi čia bijoti? Brangakmenis, be abejo, vertingas, tačiau nėra labai didelis - truputį daugiau nei 70 karatų. Ir nušlifuotas ne pagal taisykles - kažkokio plokščio trikampio forma. Naujai nušlifuotas jis įgaus visiškai kitokią formą.

Juvelyras ryžtingai įstatė deimantą į metalinio vamzdelio angą ir priartino prie šlifavimo disko. Sužibo spindulys, tarsi iš brangakmenio išsiveržė žaibas...

Kitą dieną laikraščiai išėjo su rėksmingomis antraštėmis: „Mįslinga juvelyro mirtis“, „Deimantas žudikas“, „Brangakmenis, kuris neleido prisiliesti prie savęs!“

Legendos

Viljamas Kristis neteko ramybės. Dabar, po juvelyro mirties, parduoti deimantą praktiškai neįmanoma. Niekas neatsimins, kad „Stabo akis“ turėjo visiškai kitokią istoriją. Deimantas buvo aptiktas XVI amžiaus pabaigoje garsiosiose Golkondos deimantų kasyklose. Jį rado jaunas kasėjas. Už tai jam buvo leista susituokti su mylima mergina. Nuo to laiko ir pradėta kalbėti, kad šis deimantas - įsimylėjėlių akmuo.

Tiesa, kita versija teigė, kad deimantas į Europą pateko iš senos Indijos šventyklos, kur buvo įstatytas vietiniam stabui vietoje akies - dėl to deimantui ir buvo suteiktas toks keistas pavadinimas. Tačiau ir pagal šią legendą reiškė, jei deimantas buvo viena akis, jis visada stengsis surasti savo porą, o tuo pačiu suras antrąją pusę savo šeimininkui.

Abi legendos puikiai tiko busimajam aukcionui. Vienintelis trūkumas - akmuo buvo neteisingai nušlifuotas. Po paslaptingos Forsangerio mirties Viljamas Kristis kreipėsi į daugelį juvelyrų, tačiau nė vienas nesiėmė šio darbo — jeigu akmuo nepasidavė patyrusio juvelyro rankai, reiškia, to nenorėjo. Deimantas tarsi žinojo, kad naujai nušlifuotas jis nebeteks savo galios. Tas, kuris eis prieš jo valia, neteks meistriškumo. Vienu žodžiu, juvelyrai pasirodė besą prietaringi žmonės...

Teko su jais sutikti - geriau jau prarasti kažkiek pinigų, tačiau išsaugoti reputaciją. Kristis nusamdė vieną antraeilį juvelyrą ir paprašė paprasčiausiai pritvirtinti deimantą prie auksinės grandinėlės, papuoštos deimantais. 1865 metų liepos 14 d. „Stabo akis“ buvo išstatyta aukcione.

Vaiduoklis iš veidrodžio

Kas galėjo pagalvoti, kad šis plokščias deimantas sukels tikrą furorą?! Jį panoro pamatyti pati karalienė Viktorija. Ji pridėjo brangakmenį prie krūtinės ir priėjo prie veidrodžio, norėdama apžiūrėti. Nors ir karalienė, tačiau - moteris! Pažvelgusi ilgesingu žvilgsniu ji staiga atitraukė deimantą ir skubiai jį atidavė patarnautojui. Karalienė tik ištarė „Ach!“ ir skubiai išėjo iš parodų salės. Kitą dieną Kristis iš vieno patikimo šaltinio sužinojo, kad karalienei veidrodyje pasivaideno jos miręs sutuoktinis, princas konsortas Albertas. Nors karalienė Viktorija buvo drąsi moteris, tačiau veidrodyje pamatytas vaiduoklis ją mirtinai išgąsdino. Jo pasirodymas buvo susietas su keistuoju deimantu. Taip karalienė „Stabo akies“ ir nenupirko.

Deimantas atiteko turkų sultono palikuoniui, busimajam valdovui Abdului Chamidui II. Jis nusipirko brangakmenį, turėdamas slaptą viltį. Prieš porą metų mirė jo jauna mylima žmona. Vienintelė viltis buvo stebuklingas akmuo. Juk kalbama, kad jis savo šeimininkui suranda mylimąją. Abdului Chamidui nereikėjo jokios kitos mylimosios, išskyrus prarastą sutuoktinę.

Jaunuolis priėjo prie veidrodžio. Patrynė deimantą vienaip ir kitaip. Nieko neįvyko. Gal šia magija reikia užsiimti, kai tamsu? Princas tris naktis praleido priešais veidrodį, rankoje laikydamas deimantą - ir

vėl jokio rezultato. Tačiau kai užmigo, sapne pamatė savo mylimąją, kuri pakvietė savo vyrą. Iš ryto tarnai šeimininką surado ant šeimos kapo slenksčio. Kaip jis ten pateko, niekas nesuprato, tačiau princą apėmė siaubas, kai jis atsigavo. Mylimoji pakvietė - ir jis atėjo...

Baimės apimtas princas liepė paslėpti deimantą kuo toliau brangenybių saugykloje. Praėjo kažkiek laiko, Abdulas Chamidas buvo nuverstas iš sosto. Prisireikė pinigų, teko parduoti senovines brangenybes, kartu su jomis ir „Stabo akį“.

Alchemiko pasirodymas

Iki XX amžiaus vidurio deimantas klajojo po pasaulį, kol 1946 metais pateko į Ameriką, kur jį įsigijo milijonierė Mėj Bonfils Stenton. Ji už „Stabo akį“ sumokėjo tiems laikams neįtikėtiną sumą - 675 tūkstančius dolerių ir išgabeno jį į prašmatnų Belmoro dvarą netoli Leikvudo. Mėj Stenton ten turėjo didžiulius rūmus, kuriuos įsakė pastatyti pagal Trianoną, mėgstamus karalienės Marijos Antuanetės rūmus. Tiesa, vietą, kurioje buvo pastatyti rūmai, visi aplinkiniai lenkė iš tolo. Buvo kalbama, kad praėjusiame amžiuje šioje vietoje stovėjo kažkokio keistuolio alchemiko namas.

Pasakojama, kad jis ar tai ieškojo nemirtingumo eliksyro, ar tai virė nuodus. Vienu žodžiu, išsigandę kaimynai vieną naktį padegė namą, alchemikas sudegė gaisre gyvas. Nuo to laiko, kaip teigiama, jo nerami siela klaidžioja po apylinkes. Visa tai tušti plepalai, tačiau nusisamdyti tarnaitę į rūmus buvo didelė problema, nors Mėj buvo pasirengusi mokėti solidų atlyginimą.

Savo užgaidoms tenkinti šeimininkė lėšų negailėjo. Rūmai buvo papuošti marmuru, apstatyti antikvariniais baldais. Ji pati dabar miegojo paauksuotoje Prancūzijos karalienės lovoje, sėdėjo rokoko epochos krėsluose ir grožėjosi Vato ir Buše erotiniais paveikslais. Tačiau kas iš to?

Viena. Visą laiką viena. Su vyrų seniai išsiskyrusi. Nėra nei draugų, nei draugių. O juk jai daugiau kaip keturiasdešimt! Kad ir kiek kosmetikos bedėtum, amžiaus nenuslėpsi. Galima kiek norima kartų kartoti: „XX amžius neegzistuoja! Aš gyvenu ne savo laike! Mano vyriškis gyveno praeityje...“ Vis vien meilės norisi dabar.

Mėj atsiduso. Nejaugi ji neturi nieko, kas padėtų atsipalaiduoti? Juk ji nusipirko naują žaisliuką - „Stabo akį“, kuris ją tiesiog užbūrė. Misis Stenton priėjo prie senovinio Venecijos stiliaus veidrodžio ir atidarė skrynelę. „Stabo akis“ nušvito, Mėj ėmė suktis galva, kaip ir pirmą kartą, kai pamatė šį paslaptingą įsimylėjėlių akmenį. Beje, apie kokius įsimylėjėlius kalbama? Mėj miega viena. Tik ji ir „Stabo akis“ atsispindi veidrodyje. Staiga moteris prisimerkė - ji šoniniu regėjimu už nugaros pamatė kažkieno neryškų

Nuo to laiko gyvenimo būdas Belmore pasikeitė. Seimininkė liepė pasiūti tokią suknelę, kokias nešiojo ponios praėjusiame amžiuje, įsirengė chemijos laboratoriją, kurioje užsidarydavo ir leisdavo ištisas valandas. Kaimynai ėmė šnabždėtis, kad misis Stenton, kaip ir prieš šimtmetį alchemikas, verda jaunystės eliksyrą ar kažkokius nuodus. Dėl tokių įtarimų Belmore lankėsi vis mažiau svečių, kol galiausiai niekas nebekėlė kojos į rūmus. Tačiau Mėj to visiškai nepastebėjo. Dabar ji dieną ir naktį nešiojo keistąjį deimantą, o vakare apsirengdavo baline suknele ir užsidarydavo rūmų didžiojoje salėje. Ir dabar visada sakydavo „mes“: „Mes pietum pageidaujame konjako ir šartrezo“, „Mes pavargome ir pasėdėsime buduare“. Jauni tarnai tik sukinėjo pirštu prie smilkinio - panašu, kad ponia iš vienatvės kuoktelėjo. O štai senieji tarnai tik dūsavo ir žegnojosi, tarpusavyje šnabždėdamiesi, kad pas šeimininkę lankosi dvasia to paties alchemiko, kuris šioje vietoje gyveno prieš amžių. Tiesa, paslaptingojo svečio nematė nė vienas tarnas, tačiau visi žinojo, kad ponia nuolat glosto savo deimantą ir žiūri į veidrodį. Ką ji jame mato?

Originali dovana

15 metų tęsėsi Mėj Bonfils Stenton keistenybės Belmoro dvare, iki pat jos mirties. 1962 metais misis Stenton kolekcija buvo išstatyta aukcione. Pasirodo, „Stabo akies“ vertė krito beveik per pusę. „Vos“ už 375 tūkstančius dolerių deimantą įsigijo garsus Čikagos juvelyras Haris Levinsonas. Tuo metu jis ieškojo originalios dovanos savo dievinamai žmonai Merlin. Spauda iš karto Levinsonui prikabino „įsimylėjusio juvelyro“ pravardę, išspausdino poros ir deimanto nuotraukas. Pačią Merlin toks didelis ir romantiškas akmuo iš pradžių sužavėjo. Tačiau pasirodė, kad jį sunku nešioti tiesiogine šio žodžio prasme - brangakmenio svoris spaudė prie žemės, buvo sunku kvėpuoji, visada linksmai nusiteikusi misis Levinson imdavo burna gaudyti orą, tarsi žuvis, išmesta ant karšto smėlio. Praėjus porai metų ji ėmė įkalbinėti vyrą parduoti „šį siaubingai pretenzingą akmenį ir nupirkti ką nors paprastesnio“.

1967 metais ponas Levinsonas išstatė deimantą Deimantų paviljone Johanesburge ir pabandė jį perduoti per „De Beers“ bendrovę. Tačiau iš šio sumanymo nieko nesigavo, kaip ir po šešerių metų bandymas parduoti deimantą aukcione Niujorke, - gal prašoma 1,1 milijono dolerių kaina buvo per aukšta, o gal pats deimantas nenorėjo palikti „įsimylėjusio juvelyro“ šeimos.

Saugykla Londone

Ir tik 1979 metais atsirado pirkėjas, kuris nupirko „Stabo akį“. Ir tai buvo ne eilinis pirkėjas, o pats garsiausias Londono juvelyras ir brangenybių kolekcionierius Lourensas Grafas. Apie jo deimantų kolekciją buvo pasakojamos legendos: Grafas pasistatė saugyklą, įrengtą pagal paskutinį technikos žodį. Brangenybių žinovai tarpusavyje pusbalsiu kalbėjo, kad signalizacija suveiktų netgi nuo uodo, įskridusio į šią saugyklą. Pats Lourensas Grafas niekada nieko nekomentavo apie savo brangenybes. Kartą geltonojoje spaudoje pasirodė vieno iš jo tarnų pasakojimas. Pastarasis pasakojo, jo keistasis šeimininkas visada grožėjosi savo akmenimis, būdamas visiškai vienas. Ypač jam patiko „Stabo akis“. Grafas atsisėsdavo prieš veidrodinę vitriną, kurioje gulėjo paslaptingasis deimantas, ir ištisas valandas žiūrėdavo į jį. Kartais jis ištardavo moters vardą - visuomet tą patį, atsidusdavo ir netgi išsitraukdavo iš kišenės nosinę. Ko gero, tai buvo gana sunkūs prisiminimai, nes 9-ame dešimtmetyje kolekcininkas pardavė „Stabo akį“. Kas šį kartą įsigijo brangakmenį, nėra žinoma. Nuo to laiko deimantų žinovai spėlioja, kas buvo pirkėjas ir kam jam reikalingas įsimylėjėlių akmuo.