Lietuvos menininkas teigia vėžį išsigydęs tibetietišku grybu, o ką mano medikai?

Nors prostatos vėžys laikomas lėtai besivystančia liga, kurios eigą neretai užtenka tik aktyviai stebėti, Lietuvoje nuo prostatos vėžio kasmet miršta 500–600 vyrų. Menininko Alberto Vaidilos istorija – kitokia: laukdamas operacijos jis pasiryžo savigydai.

Medikai tuo sunkiai tiki, bet išgijimo faktą priversti priimti.

Menininko istorija ir gydytojų vertinimai pateikiami leidyklos „ForSmart“ išleistoje knygoje „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Susipažinkite su ištrauka iš šios knygos.

Laukdamas operacijos nusprendė nesėdėti sudėjus rankų

Būdamas 64-erių, Lietuvos dailininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų narys Albertas Vaidila išgirdo skausmingą diagnozę – prostatos vėžys. Jokių vėžio simptomų vyras nejuto: savijauta buvo įprasta, o mintis pasitikrinti kilo tik todėl, kad tuo metu buvo paskelbta prevencinė šios ligos programa. Atsitiktinumas, tapęs nuosprendžiu, leido ne tik laiku pradėti gydymą, bet ir privertė naujai pažvelgti į gyvenimą. Albertas negalėjo patikėti, kad liga gali būti tokia klastinga – prisėlinti ir įsikabinti visiškai neišsiduodama... Tačiau kraujo tyrimai atskleidė jos ketinimus: išvydęs nerimą keliančius rezultatus, gydytojas rekomendavo atlikti prostatektomiją – visišką prostatos pašalinimą.

„Aš, kaip ir dauguma kitų, matyt, esu geresnės nuomonės apie savo gyvenimą ir šviesią jo ateitį, negu turėčiau būti. Kai kas nors bloga atsitinka kitam žmogui, atrodo, kad viskas vyksta tarytum visai kitoje erdvėje, kitame laike, kuriame apskritai daug baisių ir nesuprantamų dalykų. Tačiau ligai įsibrovus į manąją erdvę, teko skaudžiai suvokti populiaraus teiginio „svetimo skausmo nebūna“ prasmę: visos negandos visuomet yra šalia, ir kiekvienas galime atsidurti to, kuriam skausmas nesvetimas, o savas, kailyje. Ir tik tuomet galime suprasti, ką išgyvena kiti, atsidūrę panašiose situacijose“, – sakė jis.

Nors Albertui buvo pasiūlyta operuotis Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, vyras nutarė kreiptis į Vilniaus universiteto onkologijos institutą. Tai buvo dar vienas žingsnis tikrumo link. Jis tebetikėjo, kad galiausiai išgirs, jog įvyko klaida... Tačiau institute dirbęs gydytojas išsklaidė vyro dvejones, be to, patvirtino ir reikiamybę operuotis.

Iki operacijos buvo likę kiek daugiau nei mėnuo. Albertas negalėjo visą mėnesį tiesiog ramiai lūkuriuoti – jis karštligiškai ieškojo informacijos apie savo ligą ir jos gydymą, skaitė viską, ką tik buvo galima surasti. Vyras norėjo išmėginti alternatyvą – kliaudamasis vien savo nuojauta, jis nutarė įsigyti vienos tarptautinės kinų korporacijos gaminamus maisto papildus. Pasirinkimą lėmė perskaityta informacija, jog kovojant su prostatos vėžiu veiksmingiausi preparatai, kurių pagrindą sudaro kordicepsas.

Kordicepsas – tai grybas, priskiriamas aukšliagrybiams. Jis auga Tibeto aukštumose, esančiose maždaug 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Albertas buvo skaitęs, jog kordicepsas yra greitai veikiantis biologinių imuninės ir energinės sistemų reguliatorius, pasižymintis priešvėžiniu poveikiu, veikiantis kaip stiprus antioksidantas. Šio grybo pagrindu pagamintų preparatų saugumas buvo patvirtintas klinikiniais tyrimais. Rytuose kordicepsas nuo senų senovės buvo laikomas vertingiausiu Žemės augalu. Kinijoje jis lig šiol vadinamas „Dievo dovana“, „stebuklinguoju talismanu“.

Įkvėptas tokios informacijos, Albertas įsigijo geriamąjį eliksyrą su kordicepsu, taip pat dar vieną priešnavikiniu efektu pasižymintį maisto papildą. Šiuos preparatus vyras vartojo apie 20 dienų.

Prieš operaciją atliktas tyrimas nustebino tiek pacientą, tiek medikus

2009-ųjų vasarį vyras buvo paguldytas į ligoninę – prieš operaciją reikėjo atlikti įvairių tyrimų. Kraujo tyrimas pribloškė, Albertas negalėjo patikėti savo akimis: vėžys pasitraukęs.

„Jutau, kad gydytojas netiki mano stebuklingu išgijimu, tačiau jis sutiko, kad pereitume prie stebėjimo, t. y. tikrintume prostatos kraują kas 2–3 mėnesius vienerius metus. Po pusantrų stebėjimo metų išgirdau: „Nieko bloga nematau“, - prisiminė vyras.

Jau daugiau kaip metus Albertas nevartoja jokių preparatų. Tiek pat laiko jis gyvena be vėžio ir šventai viliasi, kad tiesiog stebuklingai pasitraukusi liga nesugalvos taip pat stebuklingai sugrįžti...

Ar savigyda – teisingas sprendimas? Ką apie tai mano gydytojai? Alberto Vaidilos istoriją paprašėme pakomentuoti urologo, profesoriaus Balio Dainiaus.

„Klausiate, kaip vyras išsigydė prostatos vėžį? Jis įsitikinęs, kad „kaltas“ kordicepsas. Šiuo atveju aš pritariu aforizmui, kad „nugalėtojai neteisiami“. O nugalėtojas čia tikrai yra gerbiamas pacientas. Apie įvairių grybų naudą bei gydomąsias jų savybes žinoma nuo senų senovės. Priešvėžinių savybių turi daugybė grybų, taip pat ir valgomieji. Didžioji dalis grybų pasižymi ir antibakterinėmis savybėmis. Ne veltui voveraites, baravykus ir kitus lietuviškus grybus labai vertina užsieniečiai.
Būdamas dar jaunas, vos pradėjęs gydytojo praktiką, vėžiu sergančius ligonius mėginau gydyti tam tikro beržo grybo ekstraktu, kurio buvo galima gauti vaistinėse. Ekstrakto aprašyme, kaip ir kordicepso, buvo negailima labai gražių žodžių apie jo efektyvumą. Deja, stebuklų nepamačiau. O štai kordicepsą ir šiandien pats dažnai skiriu ligoniams. Mažos jo dozės stiprina žmogaus imunitetą, vartojant didesniais kiekiais, jis veikia antibakteriškai. Tiesa, panašiu poveikiu pasižymi ir mūsų krašto baravykai, tik mes kažkodėl jų nereklamuojame, negarbiname, negaminame iš jų vaistų.

Grįžkime prie mūsų paciento. Onkologai tvirtina, kad įmanomas spontaniškas (savaiminis) pagijimas nuo vėžio. Žmogaus, ypač vyresnio amžiaus, organizme nuolat žūva ir pasišalina milijardai įvairių organų ląstelių. Bet žmogus nesudūla, ilgainiui netampa vien skeletu dėl to, kad mirštančios ląstelės pakeičiamos naujomis. Vyksta nuolatinė regeneracija. Pasitaiko, kad ląstelės regeneruoja atipiškai – ir tai jau būna vėžio pradžia. Tačiau šias „netaisyklingas“ ląsteles tuojau pat sunaikina specialios (imunokompetentinės) ląstelės, kurios „zuja“ po mūsų organizmą. Tai plazminės ląstelės, ląstelės žudikės, ląstelės padėjėjos, mažieji bei didieji limfocitai. Šioms organizmo sergėtojoms padeda humoralinio imuniteto faktoriai, kuriuos mes įgyjame, kai mus skiepija, arba kai mes sėkmingai kovojame su infekcija. Taigi imunitetas saugo mus nuo kas sekundę atsirandančių vėžio užuomazgų. Kai imunitetas nusilpsta, ląstelių metaplazija tampa nekontroliuojama, todėl pradeda vystytis vėžys. Šiuo atveju galime daryti išvadą, jog galbūt sustiprėjęs paciento imunitetas gebėjo sunaikinti net ir tokį – kur kas didesnės apimties – vėžį“, - svarstė medikas.

Ar iš tiesų įmanomi stebuklai?

Pasak B. Dainiaus, radikali prostatektomija – be abejo, pats efektyviausias, radikalus prostatos vėžio gydymo būdas. Jį labai mėgsta urologai. Ši operacija yra standartizuota, leidžianti pritaikyti įvairiausias technines medicinos naujoves. Ją galima atlikti atviru būdu, išsaugant nervų pluoštelį, laporoskopiškai, pritaikant robotą ir t. t. Radikali prostatektomija – tarytum kiekvieno garbingo urologijos skyriaus vizitinė kortelė. Tad nieko stebėtina, jog Lietuvoje per metus atliekama iki tūkstančio tokių operacijų.

„Vis dėlto kaupiantis patyrimui tampa akivaizdu, kad operacijų, ypač atliktų vyresniems vyrams, rezultatai – ne ką geresni už neoperuotų pacientų būklę. Todėl dabar biopsijos metu aptikus nedidelį ir neagresyvų prostatos vėžį vis dažniau pasirenkamas aktyvus vyro sveikatos stebėjimas, atliekant reguliarius pakartotinius PSA tyrimus. Jei šis rodiklis nesikeičia ir ligonis jaučiasi gerai, po metų kartojame prostatos biopsiją ir vėl sprendžiame: ar aktyviai stebėti toliau, ar taikyti kitą gydymą. Šiuo metu turiu daug tokių stebimų ligonių. Žinoma, kad vyras ryžtųsi aktyviam stebėjimui, jis turi suvokti šios taktikos esmę ir reguliariai (pradžioje – kas 3 mėn., vėliau rečiau) tikrintis. Reikia pridurti, jog ši programa netinka tokiems vyrams, kurie visą laiką galvoja apie savo ligą, kurie jaučia, kaip „vėžys vartosi ir krebžda“. Jiems būtina parinkti individualų gydymo būdą, atitinkantį jų emocinę būklę“, - aiškino urologas.

Aktyvaus stebėjimo schemų yra įvairių, priklausomai nuo šalies. Štai Japonijoje, kur PSA yra stabiliai nedidelis, kartoti prostatos biopsijų nerekomenduojama. Reikėtų pridėti ir tai, kad bet kuriuo vienu prostatos vėžio tyrimo būdu pasitikėti nereikėtų.

„PSA tyrimas yra geras ir pigus būdas prostatos būklei kontroliuoti, tačiau besąlygiškai juo pasikliauti negalima. Esu matęs vyrų su toli pažengusiu prostatos vėžiu, kurių PSA buvo visiškai normalus. Ir atvirkščiai: yra buvę atvejų, kai PSA – aukštas, o prostatos vėžio nėra. PSA gali padidėti dėl uždegimo, važiavimo dviračiu, sekso, tyrimų, netgi vaistų. Todėl norint įvertinti prostatos būklę būtina taikyti kelis tyrimo būdus.

Kaip ir visur, medicinoje svarbus žmogiškasis faktorius. Specialisto, kad ir labai kvalifikuoto, atliekami tyrimai gali turėti subjektyvumo elementų. Pavyzdžiui, Albertui pirmą kartą buvo atlikta vadinamoji aštuntinė biopsija, t. y. iš prostatos paimti 8 mėginiai, o antrosios biopsijos metu – tik šeši. Kyla klausimas, kodėl antrąkart nebuvo atlikta pirmajai lygiavertė biopsija? Be to, patologai, kurie tiria biopsinę medžiagą, taip pat vertina mikroskopinius radinius – pagal tam tikrus požymius, taisykles, pagaliau, pagal savo patyrimą. Kai pro mikroskopą matomas vaizdas tipiškas, klasiškas, aiškus – ir diagnozė neabejotina. Tačiau būna atvejų, kai pakitimai atipiniai, neįprasti, komplikuoti. Tada, žinoma, įmanomas ir vertinimo subjektyvumas“, - teigė B. Dainius.

Telieka pridurti: nors kiekvienas žmogus intuityviai jaučia, kas jam geriausia, kaip jo kūnas reaguoja į cheminius vaistus ir kaip – į natūralų gydymo procesą, vis dėlto, prieš pasirenkant bet kokį gydymosi būdą, būtina pasitarti su savo gydytoju. Tiesa, stebuklai – įmanomi, tačiau pernelyg reti ir nestabilūs, kad galėtume jais pasikliauti...

Rašo: Delfi.lt