Kanados Šiaurėje Rastų Gyvų Ir Negyvų Milžiniškų Kalmarų Paslaptis

XIX amžiaus pabaigoje kelis kartus uolingos Niufaudlendo salos, esančios Kanados šiaurėje, rajone buvo pastebėti milžiniški kalmarai.

Kitas tame pačiame straipsnyje aprašytas kalmaras buvo rastas dar gyvas įstrigęs ant seklumos Fortuna Bay įlankoje 1872 metais. Ištraukus krantą, kažkoks Benetas išmatavo, kai būtybė nudvėsė. To kalmaro kūnas siekė 10 pėdų (3 metrų) ilgio, o čiuptuvai buvo neįtikėtinai ilgi - 42 pėdų (12 metrų). Siurbtukai ant čiuptuvų buvo labai tvirti su “dantytais” kraštais.

Dar vienas milžiniškas kalmaras buvo sugautas Bonavistos įlankoje. Jo ilgis nebuvo skelbtas, tačiau pranešama, kad didžiulis snapas ir keli siurbtukai nuo čiuptuvų taip pat buvo nusiųsti ištirti į Smitsono institutą.

1877 metų rugsėjo 22 dieną dar vienas milžiniškas kalmaras pastebėtas Katalinos seklumoje prie šiaurinės Triniti įlankos pakrantės, netoli tos pačios Niufaundlendo salos. Žvejai jį pamatė dar gyvą, bet po atoslūgio kalmaras atsidūrė krante ir netrukus nudvėsė.

Du žvejai nutempė kalmarą į kaimą, ten visus gyventojus apstulbino to kalmaro išvaizda ir milžiniškas dydis. Kai kalmaras pradėjo po truputį skleisti nekokį kvapą, iš pradžių buvo nuspręsta supjaustyti jį gabalais ir sušerti šunims, bet vienas išsilavinęs žmogus patarė žvejams nuvežti tą būtybę į netoliese buvusį Sent Džonso miestą.

Žvejai taip ir padarė: apdėjo kalmaro kūną ledu ir nuvežė į miestą. Iš pradžių norėjo parduoti kalmarą tam pačiam profesoriui Verilui, bet sandėris nepavyko. Galiausiai kalmaras buvo parduotas aukcione Niujorko akvariumui.

1877 metų spalio 7 dieną kalmaro kūnas buvo atvežtas į Niujorko, įdėtas į didelį stiklinį rezervuarą, pripildytą denatūrato, kuris turėjo apsaugoti likučius nuo suirimo. Ten kalmaras pirmą kartą buvo ir išmatuotas: jo kūnas buvo 3 metrų ilgio, dar 9 metrų ilgio čiuptuvai. Ant vieno iš čiuptuvų buvo suskaičiuota 250 siurbtukų. Henrį Li labai sujaudino ši neįprasta įvykių virtinė, kai per 7 metus tame pačiame Kanados rajone kelis kartus buvo sugauti tie reti jūros gyviai. Jis iškėlė versiją, kad galimai kalmarus čionai priviliojo smulkių žuvų, kurios patekdavo į menkes gaudžiusių žvejų tinklus, likučiai.

Tiesa, ši versija nepasitvirtino. Li išsiaiškino, kad gigantiškus kalmarus tais pačiais metais žmonės matė ir kitose planetos vietose. Pavyzdžiui, 1873 metais Japonijoje buvo sužvejotas milžiniškas kalmaras ir parduotas žuvų turguje Edo mieste (senasis Tokijo pavadinimas).

O 1874 metais didžiulis kalmaras buvo išmestas į Sent Paulo salos (Aliaska) paplūdimį. Kalmaro ilgis su čiuptuvais sudarė 23 pėdas (7 metrus).

1875 metų balandžio mėn. milžiniškas kalmaras buvo pastebėtas prie vakarinės Airijos pakrantės. Kalmaras atrodė negyvas ir nejudėdamas suposi ant bangų. Bet kai prie jo priplaukė žvejai ir bandė nupjauti dalį čiuptuvo, kalmaras truktelėjo, o paskui dideliu greičiu nuplaukė į atvirą jūrą.

Žvejai bandė jį pavyti, vijosi geras 5 mylias, kol jį pavijo, ir nudobė. To kalmaro čiuptuvų likučius ir dabar galima pamatyti Dublino muziejuje.

Kodėl tais metais tiek daug kartų buvo pastebimi gigantiški kalmarai seklumose ar netoli kranto, taip niekas ir neišsiaiškino. Mūsų laikais tokie didžiuliai kalmarai pasitaiko itin retai.